Menotyrininko ir tinklalapio stebėtojas.lt įkūrėjo Ernesto Parulskio komentaras, skaitytas LR laidoje „Kultūros savaitė".
Kai balandžio pradžioje netyčia užtikau skelbimą, kad Lietuvos radijas su Lietuvos autorių teisių gynimo asociacijos agentūra organizuoja radijo pjesių konkursą, iš karto supratau - radijo pjesės yra mano žanras.
Radijo pjesė, galvojau, yra puikus gausybės sukauptų siužetinių detalių utilizatorius. Šiaip jas, tas detales, bet kur nepanaudosi - norom nenorom privalai galvoti apie stambesnę literatūrinę formą, regzti struktūrą, kurti charakterius. Absoliutus vargas. O štai radijo pjesėje galima siautėti neatsakingai: juk veiksmas turi tilpti į kelias dešimtis minučių - ilgiau niekas neklausys, scenografijos - nereikia, aktoriai - nematomi, vienintelė išraiškos forma - pokalbiai, į kuriuos galima sukaišioti visas tas detales. Juo labiau kad dažniausiai jos ir buvo nugirstos besikalbant.
Konkurso sąlygose nurodytos būsimo kūrinio apimtys irgi džiugino - ne daugiau nei 30 puslapių. Ne daugiau! Vadinasi, galima ir mažiau. Iki gegužės pirmosios, konkurso paskutinės dienos, dar buvo likusios trys savaitės. Nusprendžiau, kad per dvi savaites laisvai parašysiu. Pjesių - nei radijo, nei tradiciniam teatrui skirtų - niekada nerašiau. Šiek tiek pagalvojęs, supratau, kad niekada ir neskaičiau. Pasielgiau kaip profesionalas - susiradau internete Čechovą - o ką daugiau, jei ne jį? - ir atsiverčiau „Dėdę Vanią". Perskaičiau kelias pirmąsias eilutes ir nusiraminau - nieko sudėtingo:
„Марина (наливает стакан). Кушай, батюшка.
Астров (нехотя принимает стакан). Что-то не хочется.
Марина. Может, водочки выпьешь?
Астров. Нет. Я не каждый день водку пью. К тому же душно."
Sąlygose taip pat sužinojau, kad autoriai turi išnaudoti radijo teatro teikiamas specifines galimybes. LRT tinklalapyje suradau jau pastatytų radijo pjesių archyvą ir vieną jų išklausiau, šitaip įvaldydamas ir specifiką - šalia herojų pokalbių turi atsirasti ir įvairiausių garsų: girgždesių, skambučių, muzikos.
Po visų saviugdos kursų ėmiausi siužeto. Pjesės raktą jau turėjau. Kažkada, turbūt pažiūrėjęs filmą „Devintas rajonas" bei prisiminęs K. Saimako romaną „Miestas", sugalvojau situaciją: šunys staiga pradeda kalbėti. Ir tampa kartu su žmonėmis lygiateisiais gyventojais. Kai kurie žmonės, supratę būsimus naujos situacijos pliusus, vaikšto į šunų kalbos kursus. Epizodas, kurį norėjau panaudoti, ir yra dviejų tuose kursuose besimokančių žmonių pasisėdėjimas kavinėje. Iš pradžių jie kalbasi šiaip apie gyvenimą. Klausytojas pradeda nuobodžiauti. Ir staiga - bac! Vienas iš pašnekovų paprašo paaiškinti įvardžių šunų kalboje skirtumus. Jis suurzgia įvardį, antrasis aturzgia tiksliau. Pirmasis bando pakartoti. Įsitraukia kiti lankytojai, irgi šiek tiek pramokę šuniškai, su savo patarimais. Galų gale pjesė baigiasi visuotinu urzgimu ir lojimu.
Rašyti pjesę sekėsi lengvai. Dialogai dėliojosi savaime, juokavosi šmaikščiai, įvairūs fantastiniai mikrosiužetai dygo be jokių pastangų. Ypač buvau patenkintas, kai sukūriau sąmokslo teoriją, teigiančią, kad iPhonai su iPadais yra specialiai išrasti šunų adaptacijai žmonių pasaulyje pagreitinti ir palengvinti. Nes šuns liežuvis yra puikus piršto pakaitalas. O jei valdai iPadą, valdai informaciją ir pakeliui - visą pasaulį. Net paieškojau internete - gal Steve´as Jobsas iš tikro yra šunų mylėtojas, bet nieko neradau.
Šiek tiek sunkiau sekėsi su apimtimi. Kai baigiau pjesę, joje tebuvo keturi puslapiai. Tai lyg ir atitiko konkurso sąlygas - ne daugiau nei 30 puslapių, bet tai buvo labai kardinalus atitikimas. Susikaupęs parašiau dar daugiau dialogų, pridėjau radijo pjesių specifikos - triukšmų ir muzikos, padidinau tarpus tarp eilučių ir, pasiekęs savo paties numatytą 20-ies puslapių minimumą, sugalvojęs slapyvardį, paskutinę dieną pjesę išsiunčiau konkurso rengėjams.
Žiuri pjeses turėjo skaityti mėnesį, o birželio pradžioje paskelbti nugalėtojus. Per tą mėnesį paaiškėjo, kad radijo pjesių konkurse dalyvauja visi mano draugai. Ir kiekvienas iš jų, kaip ir aš, tikėjosi laimėti tūkstančio litų premiją už kūrybingumą, dosniai atiduodami pirmas tris vietas ir likusį devynių tūkstančių litų prizinį fondą labiau patyrusiems dramaturgams. Aš klausiausi savo draugų pasakojimų apie savo kūrinius ir buvau ramus - kalbantys šunys man atrodė nenugalimi. Net mintyse parepetavau būsimus interviu, kuriuos, kaip originaliausias rašytojas, dalinčiau į visas puses.
Birželio pradžioje, paskelbus rezultatus, paaiškėjo du dalykai. Konkursui pjesių atsiunčiau ne tik aš, mano draugai ir neįvardyti žymūs dramaturgai. Jame dalyvavo neįtikėtino dydžio rašytojų minia - 151-as dalyvis. Antra naujiena irgi nebuvo gera - jokių premijų negavo ir mano draugai, ir, blogiausia, - mano pjesė taip pat.
Prisiminęs tolesnius savo veiksmus, iki šiol šiek tiek raustu. Kai paaiškėjo konkurso nugalėtojai, buvo paskelbti ir komisijos nariai. Tarp jų buvo ir mano gera bičiulė. Pasiūliau jai išgerti kavos. Begeriant prisipažinau, kad dalyvavau konkurse, ir įžūliai paklausiau, ar skaitė kūrinį apie kalbančius šunis. Slapta tikėjausi atsakymo, kad: „Taip, skaičiau. Tai buvo puiki pjesė, bet kiti žiuri nariai ją atmetė." Bičiulė gi kategoriškai atsakė, kad tokio siužeto neatsimena. Nuo stalo pakilau sklidinas įvairiausių įtarimų, iš kurių švelniausias buvo abejonė dėl elektroninio pašto patikimumo. Nusprendžiau grimzti iki dugno, ir pjesę nusiunčiau savo draugei asmeniškai. Po gana ilgos pauzės gavau atsakymą: pjesė jai vis dėlto žinoma, bet skaitant jai trūko siužeto intensyvumo, o fintas su kalbančiais šunimis jo, siužeto, neišgelbėjo. Išgryninus frazę „siužeto intensyvumo trūkumas" liko vienas pranešimas - „nuobodulys". „Bet dialogai smagūs", - pasaldino piliulę draugė.
Tuomet atsitokėjau, mečiau šalin savo nuobodžią su smagiais dialogais pjesę šalin ir prisiminiau kitą sensacingą faktą. Konkursui savo kūrinius pateikė 151 žmogus! Žinoma, tarp jų buvo daug grafomanų ir į mane panašių mėgėjų - gal net daugiau nei pusė. Bet konkurse dalyvavo - esu įsitikinęs - visi dramaturgijos profesionalai. Ką tai reiškia? Vienas konkursas su palyginti nedideliu 10-ies tūkstančių litų priziniu fondu tapo kūrybiniu katalizatoriumi, sugeneravusiu, spėju, apie 50 daugiau ar mažiau kokybiškų scenos veikalų. Žiūrint iš kultūros kapitalizmo pozicijų, literatūros konkursų investicinė grąža daug didesnė, nei, tarkim, stipendijų dalijimas. Kultūros stipendiatas per metus gauna apie 15 000 litų ir įsipareigoja pateikti vieną ar du kūrinius. Taigi, trečdaliu didesnė nei konkurse suma inicijuoja dvidešimt penkis kartus mažesnį rezultatą. Žinoma, tai absoliučiai nekorektiškas ir neetiškas skaičiavimas. Kultūros stipendijos yra būtinos - tai yra strateginės investicijos. Bet taip pat akivaizdu, kad konkursų intensyvinimas taptų puikios taktinės investicijos į literatūrą.
Lietuvoje šiais metais vyko ar tebevyksta tik trys literatūros konkursai su apčiuopiamais piniginiais prizais. Du iš jų - labai sėkmingi. Be radijo pjesių konkurso, žiemą vyko „Baltų lankų" leidyklos organizuotas konkursas, kuriam savo detektyvines apysakas susiuntė gimnazistai iš 30-ties mokyklų. Laimėtojai gavo garbę ir pinigus, publika - labai smagiai skaitomą knygą.
Trečiasis apsakymo konkursas, organizuojamas Rašytojų sąjungos literatūros fondo ir savaitraščio „Literatūra ir menas", vyks iki lapkričio 15-os dienos. Piniginiai prizai - 600, 400 ir 200 litų. Perverčiau savo užrašų knygutes ir radau bent dešimt siužetų apsakymams. Kaip visuomet, į pirmas vietas nepretenduosiu, bet tie 200 litų už trečią vietą, manau, jau beveik guli mano kišenėje.
Kultūros savaitė
