Dažnas lietuvis žino, kokia retenybė iš lenkų lūpų išgirsti palankų žodį apie mūsų tautą. Kaimynai abejingi Lietuvai, jų dėmesio centre tik Vilnius ir lenkybės pėdsakai mūsų šalyje. Vis dėlto yra akivaizdi išimtis - tai Lietuvos teatras, kuris Lenkijoje labai vertinamas ir bent jau inteligentai tikrai yra apie jį girdėję.
Vos tik šios dvi valstybės atkūrė nepriklausomybę, lietuvių spektaklius kone kasmet imta kviesti į Torunės tarptautinį teatrų festivalį Kontakt, kur beveik visada jie tapdavo neabejotina pažiba. O daugkartinis Kontakt laureatas Eimuntas Nekrošius ilgainiui buvo pramintas „nekarūnuotu Torunės festivalių karaliumi“.
Jau 1992 m. Vilniaus Jaunimo teatras į šį festivalį nuvežė Nekrošiaus režisuotą „Kvadratą“, 1994 m. Life pristatė jo „Mocartą ir Saljerį. Don Žuaną. Marą“, o 1995 m. - „Tris seseris“. Ypač išsamiai Nekrošiaus kūrybą analizavęs Jacekas Wakaras jau tada teigė, kad šis lietuvis „pelnytai maudosi šiuolaikinio teatro mago šlovės spinduliuose.“ Nekrošiaus „Trys seserys“, anot kritiko, visiškai nepriminė „įprastinių Čechovo inscenizacijų - režisierius interpretavo pjesę itin savitai, akcentavo ne įvairialypį buitiškumą, bet kur kas gilesnę jos esmę [...]. Pamatęs šį pastatymą, didžiausias Antono Čechovo žinovas Lenkijoje Andrzejus Wanatas, net nubalęs iš įtūžio, pro sukąstus dantis iškošė: „Neapkenčiu šito režisieriaus, bet jis, bjaurybė, genialus!“
1997 m. furorą Torunėje sukėlė Nekrošiaus „Hamletas“ - pagrindinį vaidmenį atliko tuomet dar labai jaunas Andrius Mamontovas. 1998 m. už šį spektaklį lenkai Nekrošių apdovanojo Konrado Swinarskio premija. Jis yra vienintelis užsienietis, gavęs šį prestižinį Lenkijos teatro apdovanojimą, be to, 2016 m. Swinarskio premija jam įteikta antrą kartą - už Adomo Mickevičiaus „Vėlines“, pastatytas Varšuvos nacionaliniame dramos teatre.
Amžių sandūroje lenkų spauda teigė: „Svarbiausio mūsų teatro festivalio žiūrovai Nekrošių tiesiog nešioja ant rankų. Lietuvių režisierius ten yra nuolatinis svečias ir kažin ar nors kartą iš Torunės išvyko be apdovanojimų. Jo spektakliai visada būna svarbiausi, publikos nekantriai laukiami, kai kurie lenkai dėl susitikimų su jo teatru net keičia savo asmeninius planus. Gaila, kad tik saujelė Lenkijos žiūrovų turi galimybę susipažinti su garsiausiais Nekrošiaus pastatymais, nes tai įvyksta tik Kontakt pastangomis.“
2000 m. Nekrošius buvo pakviestas ir į tradicinius Varšuvos Teatro susitikimus, kur iki tol dalyvaudavo tik vietiniai kolektyvai. Organizatoriai, siekdami sugrąžinti sostinei šalies teatrinio centro šlovę, nutarė Varšuvos Teatro susitikimus padaryti tarptautinius, o renginio prestižą, kaip tuomet teigta, labiausiai pakels būtent šio lietuvių režisieriaus pastatymai. Per festivalio atidarymą buvo parodytas Nekrošiaus „Makbetas“. Wakaras rašė: „Dykuma be Dievo ir be žmonių - taip veiksmo vietą apibūdino Williamas Shakespeare´as. Tą stipriai akcentuoja tiek režisierius, tiek scenografas Marius Nekrošius. Pasaulis scenoje tamsus, viską čia valdo demonai, o nuodėmė ir skausmas juntami fiziškai. Režisierius atsisako kai kurių personažų, visą istoriją pasakoja iš žudiko, kuris žudo todėl, kad nepajėgia įveikti savo baimės, perspektyvos. Kosto Smorigino Makbetas blogį priima kaip būtinybę. Jei pasaulis nėra geras, vadinasi, jis blogas. Reikia pripažinti taisykles, primestas demonų, slypinčių žmoguje. Taip prasideda lėto ir neefektingo savęs naikinimo kelias. [...] Įprasta, kad Makbetą vaidina jauni aktoriai - akcentuojamas temperamentas, nežabotas garbės troškimas. O Smoriginas galėtų būti daugelio tų makbetų tėvas. Jis įeina į sceną susikūprinęs, pavargęs, buką žvilgsnį nukreipęs kažkur į tolumas. Tai valstietis, gal medkirtys, kuris niekada nebuvo išvykęs iš savo kaimo, neturi jokių didžių siekių. Padėką už narsą mūšio lauke priima apstulbęs. Į būsimos šlovės išpranašavimą reaguoja baisėdamasis. Jaučia tik baimę, skausmą ir amžinai šluostosi delnus, šlapius nuo prakaito.“
„Nebūtų šio „Makbeto“, - tvirtino kritikas, - jei ne genialus Nekrošiaus sumanymas parodyti Raganas. Makbetui baigiant savo kelią, jos įgauna jaunų, kūniškumu gundančių mergaičių pavidalą ir beveik nesitraukia nuo scenos. Kai pabučiuoja Makbetą į lūpas, herojaus mirtis tampa neišvengiama.
Kitas aspektas, kad pilkame, į pražūtį žengiančiame Nekrošiaus sukurtame pasaulyje vienintelis grožio simbolis yra šėtonas, prisidengęs nekaltybės kauke. Raganos šoka, kvatoja, kartais akimirksniu virsdamos išdykusiomis mergaitėmis. Riba tarp gėrio ir blogio vos pastebima. Apstulbina finalas. Makbetą nužudo viena iš Raganų, kitai niūniuojant „Miserere“. Sceną užlieja chorinė daina. Tai atgaila ir maldavimas atleisti nuodėmes. Mirusieji nugrimzta į amžiną miegą, įsivyrauja tamsa. O tada „dykumoje be Dievo ir be žmonių“ išauga vienišas medis. Nekrošius, nepaisant nieko, nori tikėti išganymu. [...] Galima šio režisieriaus nekęsti, bet neįmanoma nepripažinti nepaprastos jo inscenizacijų jėgos. Uždaro būdo, pašnekesiuose po spektaklių vos išpeši iš jo žodį, kaip kadaise iš Konrado Swinarskio, su kuriuo šis režisierius dažnai lyginamas, Nekrošius yra pripažintas sceninės tikrovės demiurgas“, - rašė lenkų teatrologas.
Didžiausias Lenkijos dienraštis Gazeta Wyborcza pabrėžė: „Puiku, kad Varšuvos Teatro susitikimus atidaro lietuvių režisieriaus šedevras. Nuo pat pradžių kartelė pakeliama labai aukštai [...]. Dauguma režisierių „Makbetą“ suvokia kaip valdžios tragediją, o Nekrošiui kur kas labiau rūpi tragedija žmogaus, neišvengiamai einančio fatališkos baigties link. Pagrindinio vaidmens atlikėjas Smoriginas puikiai atskleidžia amžiną konfliktą tarp lemties ir laisvos valios, tarp to, kas turi įvykti ir ką galima pasirinkti.“
Teatrologas Romanas Pawlowskis teigė, kad „niekas pasaulyje nėra taip įsimylėjęs lietuvių teatro kaip lenkai [na, italai šiuo atžvilgiu, ko gero, nenusileidžia, - red]. Už ką mylime lietuvius? Pirmiausia už paprastumą. Nekrošiaus teatre vaidina paprastos, iš kaimo kasdienybės paimtos medžiagos - pelenai, medis, ugnis, ledas, akmenys. Režisierius geba suteikti joms metafizinį rangą. Kitas išskirtinis lietuvių teatro bruožas - muzikalumas. Ne veltui Lietuvos aktorius, režisierius rengia Muzikos akademija. [...] Pažiūrėję Nekrošiaus „Makbetą“, lenkai sako, kad būtent tokie spektakliai turėtų būti kasdien rodomi prestižiniame Varšuvos nacionaliniame dramos teatre. Bet manau, kad greičiau Vysla pavirs Vilnele, negu taip atsitiks“, - konstatavo Pawlowskis.
Mūsų kaimynai dažnai stebėdavosi, iš kur tokioje nedidelėje valstybėje atsiranda tiek daug talentingų, net genialių teatro žmonių? Kritikų nuomone, atsakymas paprastas - Lietuvoje silpna kinematografija, televizija irgi ne itin daug sukuria, tad aktoriams, režisieriams vienintelė kūrybos erdvė lieka teatras. Kita vertus, pasak lenkų, jų šalyje net Nacionalinio teatro aktoriai švaisto savo talentą, vaidindami reklamose, televizijos turnyruose, tad jiems būtų pravartu susimąstyti apie lietuvių patirtį.
Kai 2001 m. Meno forto pristatytas „Otelas“ Torunėje užėmė pirmąją vietą, o Nekrošius vėl buvo tituluotas geriausiu režisieriumi, Pawlowskis pabrėžė: „Otelas“ vertas aukščiausių prizų mažiausiai už du dalykus. Už jūros metaforą, tą gaivalą, kuris lydi tragedijos herojus, atspindėdamas jų jausmus, ir už pagrindinį vaidmenį [Vladas Bagdonas]. Nekrošiaus Otelas - ne juodaodis, bet ir ne italas. Tai tvirtai sudėtas, brandaus amžiaus vyras, panašesnis į valstietį ar žveją negu į kariškį. Tiktai kardas herojaus rankoje liudija jo rangą. Taip dingsta rasinės neapykantos kontekstas, lieka vyrų ir moterų, įpainiotų į paaukštinimo negavusio karininko melagysčių ir intrigų tinklą, drama.“
Sukrėsti staigios iškiliausio lietuvių režisieriaus mirties, lenkų teatralai dalijosi prisiminimais apie jį ir jo kūrybą. Wakaras rašė: „Neišblėsta iš atminties jo „Makbetas“, „Hamletas“, „Otelas“. Tai buvo kvapą gniaužiantys spektakliai, kiekvieną lydėjo nuostaba, kad galima Shakespeare´ą perskaityti, interpretuoti būtent šitaip. Nekrošius šias pjeses perkėlė į lietuvių sielos pasaulį, be jokio koketavimo sakydamas, kad lietuviai - primityvūs žmonės, ką tik pakilę nuo žagrės. Taigi jo Shakespeare´as atsidūrė tarp poezijos ir natūralistinių tikrovės detalių. Jis sukonkretindavo tai, apie ką literatūros kūrinys tik užsimindavo. Tačiau niekuomet nieko nepateikdavo pažodžiui, pernelyg tiesmukai. Nekrošiaus inscenizacijose vienas poezijos sluoksnis sekė po kito, kaskart vis brutalesnis, net barbariškas.“
Wakaras gretina Nekrošių su iškiliausiais pasaulio režisieriais - Peteriu Steinu, Peteriu Brooku, Giorgio Strehleriu, Tadeuszu Kantoru, Jerzy´u Jarockiu, Jerzy´u Grzegorzewskiu, Krystianu Lupa: „Kiekvienas iš jų kalba ar kalbėjo visiškai skirtinga teatro kalba, bet visi jie kūrė scenoje savitus pasaulius, absoliučiai išbaigtus, iš kurių neįmanoma išmesti nė vieno epizodo. Lietuvos teatro legenda savo monumentaliais pastatymais siekė atskleisti esmę kaip ir Kantoras, tačiau kitokiomis priemonėmis. Jam nebuvo būdinga tiksliai laikytis kūrinio raidės - svarbiausia atspindėti jo dvasią.“
Teatrologas rašo, kad Krystyna Meissner, Vroclave įkūrusi festivalį Dialog, vėl ėmė kviesti Nekrošių, tačiau jo pastatymai jau nebesukeldavo tokių emocijų kaip anksčiau: „Nors kartais ir stulbindavo savo mastais, kaip antai spektaklis, paremtas Dostojevskio „Idiotu“, Lietuvoje atsirado daugiau talentingų režisierių, o jis - šiuolaikinio lietuvių teatro tėvas - buvo vis labiau atakuojamas maištininkų, kritikuojančių jo požiūrį, pasaulio suvokimą ir atspindėjimą. Lenkijoje panašiai pasielgta su Krystianu Lupa. Nauji režisieriai, nors išauga, veikiami didžiulės meistro įtakos, anksčiau ar vėliau turi atskleisti savo santykį su juo. Ir tampa apologetais, dažnai epigonais, o kartais net savo guru priešininkais.“
Wakaras džiaugiasi, kad lenkai dar spėjo pamatyti du lietuvių teatro korifėjaus spektaklius Varšuvos nacionaliniame dramos teatre: „Mane tiesiog pribloškė jo „Vėlinės“! Atrodė, Adomo Mickevičiaus šedevrą girdžiu iš scenos pirmą kartą, lyg apskritai nieko nebūčiau apie jį žinojęs. Didysis lietuvis padovanojo mums naują žvilgsnį į mūsų tautos dainių, bet kartu padarė jį mums artimesnį, nukėlė nuo pjedestalo. Nekrošiaus „Vėlinės“, pastatytos Varšuvos Teatr Narodowy, - vienas didžiausių teatrinių potyrių mano gyvenime.“
Dienraščio Rzeczpospolita priede Plius Minus teatrinio gyvenimo apžvalgininkas Janas Boncza-Szablowskis pasakoja, kokį įspūdį jam padarė susitikimai su Nekrošiumi ir kaip šio režisieriaus „Vėlinės“ atsirado Lenkijos sostinėje: „Ilgą laiką galėjome tik pasvajoti, kad garsusis lietuvis ką nors režisuotų Lenkijoje. Tai atrodė taip pat realu, kaip pasikviesti Peterį Brooką. Na, o tai, kad jis debiutuos Lenkijoje kaip operos režisierius, buvo dar didesnis netikėtumas. Tačiau būtent Varšuvos teatre jo statoma Pawelo Szymanskio opera „Qudsja Zaher“ [2013] suteikė man šansą padaryti interviu. Kai gavau tą pasiūlymą, palaikiau jį pokštu - juk visi žinojo, koks Nekrošiaus požiūris į žurnalistus. Mano nuogąstavimus tik dar labiau patvirtino Lenkijos radijo ir televizijos darbuotojai, su kuriais susidūriau Operos teatro tarpduryje, eidamas pas Nekrošių. Paklausiau, ar jau baigė įrašą, o jie atsakė: „Pradėjome ir iškart baigėme - jis paprasčiausiai tylėjo.“ Kadangi jau turėjau patirties, nes buvau daręs interviu su Sławomiru Mrożeku, kuris irgi anaiptol nebuvo kalbus, vis dėlto ryžausi surizikuoti. Pradėjau nuo to, kad žaviuosi jo spektakliais, rodytais Torunėje. Nekrošius mandagiai padėkojo, bet ir toliau neketino šnekėtis. Akivaizdžiai pagyvėjo tik tada, kai pasiteiravau jo nuomonės apie Lenkijos teatrą. Vertino jį labai palankiai, vardijo iškiliausias asmenybes, sakė, kad mūsų teatras visada buvo vakarietiškas. Tada paklausiau Nekrošiaus to, ką seniai troškau sužinoti - ar jam niekada nekilusi mintis pastatyti „Vėlines“? Lietuvis tarsi sustingo, paskui, žvelgdamas kažkur į tolį, atsakė, kad svajoja apie tai daugybę metų, bet sovietmečiu cenzūra uždraudė, o dabar, kai turi savo teatrą, sena vizija atgijo, išsiplėtė, bet jo trupė, ko gero, nepatemptų. „O jei gautumėte tokį pasiūlymą iš Lenkijos?“ - pasiteiravau. - „Apsvarstyčiau jį labai rimtai“, - užtikrino.
Daug kas ir dabar atrodo tarsi sapnas. Vis dar sunku patikėti, kad pavyko tai padaryti. Įkalbėjęs genialųjį lietuvį režisuoti Lenkijoje, pasiūliau „Vėlines“ Teatr Narodowy vadovybei ir iškart gavau sutikimą (direktorius Janas Englertas nedvejodamas tuoj pat pritarė - na, tai statom!). Visa tai net šiandien skamba mistiškai. Vien susitikti, pasikalbėti su Lietuvos teatro milžinu daugeliui žurnalistų, net kritikų atrodė absoliučiai neįmanomas dalykas. Užburianti jo vaizduotė, anaiptol ne iškart suvokiamos, ne tiesmukos asociacijos, neįprastas požiūris į pasaulinės literatūros kūrinius lėmė, kad žvelgėme į jį beveik kaip į Dievą.
Man teko ne kartą stebėti, su kokiu akivaizdžiu susižavėjimu tiek žiūrovai, tiek kritikai sutikdavo charizmatiškojo lietuvio spektaklius, o jis pats vis tiek stovėdavo kažkur šone, lyg jo tai neliestų. Girdėdamas publikos ovacijas ir aktorių kvietimus, kad ateitų į sceną, Nekrošius vos akimirkai išnirdavo iš užkulisių ir, paskubomis nusilenkęs, pasitraukdavo nuo scenos. Nedalyvaudavo spaudos konferencijose, vengdavo žurnalistų ir fotoblyksčių. Nekomentuodavo recenzijų, nesiveldavo į polemiką. Buvo net pramintas „lietuvių meškinu“, kuris gyvena savo rezervate ir labiausiai trokšta, kad jį paliktų ramybėje.“
Boncza-Szablowskis straipsnyje „Paskutinis Nekrošiaus skrydis“ rašo didžiausia likimo dovana laikantis tai, kad Nekrošius leido jam - vieninteliam iš lenkų žurnalistų - stebėti „Vėlinių“ repeticijas, Varšuvoje jo statomas „Jungtuves“ pagal Gombrowiczių, be to, davė dar vieną interviu: „Deja, kai egzotiškasis lietuvis ėmė vis labiau apsiprasti Lenkijoje, atskriejo žinia apie staigią jo mirtį. Praėjus vos keletui dienų po to, kai varšuvietiškos jo „Vėlinės“ triumfavo Vilniuje... Tada pagalvojau, kad šis daugelį metų Nekrošiaus sapnuotas kūrinys yra jo didžio meno testamentas.“
Teatr Narodowy vadovas Janas Englertas, praeityje garsus aktorius, pokalbyje su lenkų teatrale Marcelina Obarska prisipažino visą gyvenimą ieškojęs mokytojų, meistrų, kurie galėtų dar ko nors jį išmokyti, ir tik tada, kai peržengė 70 metų slenkstį, rado tokį, kur kas geresnį už save - Eimuntą Nekrošių. Lenkijos kultūra, mirus šiam režisieriui, neteko, - pabrėžė Englertas, - vieno talentingiausių pasaulinio masto kūrėjų, kuris tiek lenkų nacionalinę, tiek pasaulio literatūros klasiką perskaitydavo absoliučiai kitomis akimis, labai skirtingai nuo Lenkijos teatro tradicijų, atverdamas naujas erdves:
„Nemanau, kad greitai atsiras įpėdinis, turintis tokį gilų teatro suvokimą. Nors sakoma, atseit „nepamainomų žmonių nėra“, be to, kiekvienas talentingas režisierius palieka ryškų pėdsaką, tačiau Nekrošiui būdingą pjesės perteikimo braižą būtų labai sunku pakartoti. Nekalbu apie paprastą kopijavimą. Juk tikras menininkas nemėgdžioja, nekartoja, bet sukuria naują, grynai savo kūrinį. Būtent toks buvo Nekrošius. Pasitraukus didžioms asmenybėms, atsiveria skaudi tuštuma. Tokio masto kūrėjų kaip šis lietuvis pasitaiko labai retai, per pastaruosius 25 metus visame pasaulyje jų galima suskaičiuoti ne daugiau kaip penkis.
Praradome menininką, kalbėjusį ypatinga teatrine kalba. Ji nelengva, bet nuostabi tiek intelektualiniu, tiek meniniu požiūriu. Neišprususiam, pasaulinės literatūros nepažįstančiam žmogui tokia kalba sunkiai įkandama. Kad suvoktum, ką nori pasakyti Nekrošius, reikia būti perskaičiusiam bent keletą klasikos knygų. Tiek jo „Vėlines“, tiek „Jungtuves“ vieni laikė šedevru, o kiti - įrodymu, esą režisierius visiškai nesuprato tų kūrinių. Na, ir gerai. Juk mūsų dienomis argumentas apie prasmės iškraipymą atkrinta, gyvename laikais, kai jokių kriterijų nepaisoma ir kiekvieno nuomonė yra priimtina. Taigi į kritikos ambivalentiškumą nekreipiu dėmesio. Tie, kurie sugeba atskirti pelus nuo grūdų, kičą nuo tikro meno, turi kitokį skonį. Pastaruoju metu buvo pasirodę Nekrošių menkinančių tekstų, manau, su juo bus taip, kaip su Grzegorzewskiu, kurio nuopelnus irgi bandyta neigti, tačiau po mirties pripažinta, kad jis genialus. Išskirtinės asmenybės mūsų kraštuose nemylimos, nes labai nemėgstame, kai kam nors gerai sekasi arba kas nors yra pranašesnis už mus.
Nekrošius buvo labai uždaras, atrodė net šaltas, bet, kai kartu dirbome, pamažu atsiskleidė kitoks jo veidas - ypač jautraus žmogaus, kuriam svarbus ne tiek pripažinimas, kiek tikri jausmai. Vis labiau mumis pasitikėjo, mudu susibičiuliavome. O po „Vėlinių“, parodytų Vilniuje, jis pirmą kartą šiltai apsikabino aktorius, ilgai ir atvirai kalbėjosi su manim. Garsusis jo santūrumas, lietuviško meškino įvaizdis, regis, visiškai išgaravo.
Nepaprastai gaila, kad Nekrošiaus nusiteikimas, entuziazmas dirbti su Teatr Narodowy trupe fatališkai nutrūko. Aktoriams sunku susitaikyti su netektimi, su tuo, kad jau nebebus repeticijų, per kurias jie galynėdavosi su šio režisieriaus vaizduote. Nekrošius buvo vienas iš nedaugelio, kurie ateina repetuoti, absoliučiai tam pasirengę. Šiandien madinga pradėti dirbti vos ne aklai - iš pradžių nieko nežinome, tik paskui, vis ieškodami įkvėpimo, bandome kurti. Nekrošius ne kūrė - jis konstravo. Santykiai su juo klostėsi nepriekaištingai, nebuvo net menkiausių kliuvinių. Apskritai yra tartum taisyklė - kuo režisierius stipresnis, talentingesnis, tuo mažiau kyla problemų. Tą lemia preciziškas pasirengimas. Jo repeticijas gaubė paslaptis - niekas nesuvokė, kaip jis daro tai, ką padaro. Nekrošius režisavo, inspiruodamas aktorius. Vienintelis dalykas, kurį jiems primesdavo, buvo temos. Reikalaudavo konkrečių pasiūlymų, nuosekliai atmesdamas netinkamus. Nesinaudojo nei dramaturgo, nei choreografo paslaugomis, bet jo spektakliai beveik baletiški, nepaprastai dinamiški. Juokaudavau, kad Eimuntas Nekrošius - vienintelis choreografas pasaulyje, kuriantis nepakildamas nuo kėdės. Šis genialus žmogus tiesiog žinojo tai, kas niekam nežinoma.
Kūriau planus, kad artimiausiais sezonais imsimės repertuaro, paremto būtent Nekrošiaus kūryba, ir jis su tuo sutiko. Sutarėme pradėti „Karaliaus Lyro“ repeticijas Varšuvos Teatr Narodowy. Deja... “
