„Vargu ar rastume teatralą, kuris nebūtų ragavęs jo aštrios plunksnos, kandžios kritikos, ironiško humoro. Kaip niekam kitam Egmontui tiko intelektualaus chuligano vardas.“ Tai apie teatro kritiką Egmontą Georgą Jansoną. Gal šiuose žodžiuose ir esama šiek tiek tiesos?
Jis gimė 1939 metų rugpjūčio 2 dieną Kaune. Gimdant mirė mama - 33 metų Irena Natalija Jansonaitė. Ją palaidojo Biržuose, Evangelikų reformatų kapinėse, Jansonų kapavietėje. Egmontą globojo mamos sesuo Valerija Jansonaitė-Pristovienė. Jos vyras Adolfas Pristovas, dirbęs Jansonų fabrike inžinieriumi, buvo sušaudytas Pakamponyse. Valerija Jansonaitė-Pristovienė vėliau savo sūnėną Egmontą įsisūnijo.
2001 metų ketvirtame žurnalo „Krantai“ numeryje (jis skirtas Biržams ir biržiečiams) išspausdinta autobiografinė Egmonto Georgo Jansono apybraiža „Mano Biržai.“ Autoriaus Biržai - labai ankstyvos vaikystės, vokietmečio ir pirmųjų tarybinių dienų Biržai. „Man - ketveri, penkeri, - rašo Egmontas. - Visa gausi Jansonų šeima jau gyvena Vilniuje. Biržuose vietos mums nebėra - dar 1940-aisiais, taigi dar pirmosios okupacijos mėnesiais, „rusai“ (...) mūsų nuosavybę nacionalizavo.“
Gyvena Vilniuje, Odminių gatvėje. O vasaros - Biržuose. Pas mamos ir tetų geriausią draugę Anelę Steponavičiūtę. Nedideliame mediniame name su mansarda. Mėgo Egmontas tą mansardą, jos spintas su knygomis, su nuostabiu Bremu ir jo iliustracijomis. Prisimena nuostabų A. Steponavičiūtės sodą. Didžiulį. Gražiai prižiūrimą. Jame daug gėlių. Obelys, kriaušės, vyšnios. O sodo gale - didžiulis avietynas. Jame, apsirūpinę maistu, pagalvėmis, paklodėmis ir kitkuo, tūnojo kelias dienas, slėpdamiesi nuo vokiečių, kurie tomis dienomis gaudė biržiečius darbams.
Artėjant rusams, 1944 metų vasarą mama vėl išveža Egmontą į Biržus, toliau nuo pavojaus. Pati lieka Vilniuje. Frontas pasiekia Biržus. Ant jų ima kristi bombos. Viena pirmųjų pataiko į A. Steponavičiūtės namą. Tiesa, tam buvo ruoštasi. Prie avietyno kaimynai vyrai iškasė didžiulį apkasą, kuriame tilpo ryšuliai su patalynėmis, šiek tiek maisto, A. Steponavičiūtė, jos mama, Egmontas ir keli kaimynai. Ten visi ir buvo, kai į namą pataikė bomba.
Pagaliau mamai pavyksta prasibrauti į Biržus. Ji Egmontą išsiveža į Vilnių. Į Biržus jis atvažiuos negreitai. Tik po keliolikos metų, jau baigdamas vidurinę mokyklą. „Retai kada benuvažiuoju į Biržus. Nesinori žiūrėti į „Jansonų fabriką“, kurio likučiuose šeimininkauja svetimi. Jaučiuos kaip sovietmečiu - po nacionalizacijos. Belieka - kapai liuteronų kapinėse. „Theodor Janson,“ „Olga Janson“, kiti Jansonai ir Katche...“ - rašė 2001 metais.
Egmonto Georgo Jansono biografija - tarsi amerikietiški kalneliai. Kaitaliojasi pakilimai, posūkiai ir staigūs, nelaukti kritimai. Gal ramesni buvo jo mokslo metai Vilniaus ir Lekėčių (Šakių rajonas) pradinėse mokyklose, Kulautuvos vidurinėje, kurią jis baigė 1958-aisiais. Baigiamojoje klasėje dirbo Kulautuvos „Kregždutės“ sanatorijoje muzikos vadovu. Vėliau studijavo prestižiniame Maskvos A. Lunačarskio teatro meno institute. Jį baigęs padarė svaiginančią karjerą - tapo Maskvos kultūros valdybos teatro skyriaus viršininko pavaduotoju. Deja, po penkerių metų karjera baigėsi.
Tuos Egmonto metus knygoje „Santarvės kaina“, išspausdintoje jau po jo mirties (2009 m.), prisimena teatrologas Markas Petuchauskas. Jis rašo, kad vieną gražią dieną gavęs laišką nuo jam nepažįstamo Egmonto Jansono. Jis rašė, kad yra baigęs teatro meno institutą, likęs be darbo Maskvoje, išsiskyręs su žmona, neturi kur gyventi. Prašė priimti į darbą institute ir padėti apsigyventi Vilniuje. „Man pavyko, - prisimena M. Petuchauskas, - pirmąkart išrūpinti vietą akivaizdinėje aspirantūroje ir net kambarį Akademijos bendrabutyje. (...) Greitu laiku prasidėjo nemalonumai. Instituto direkcija gavo nusiskundimų, kad naujasis aspirantas išgėręs triukšmauja bendrabutyje. (...) Direktoriaus įsakymu Jansonas buvo pašalintas iš aspirantūros.“
Dėl aštrių poelgių, dygaus charakterio E. Jansonas prarado ne vieną darbą. Gavęs iš Kulautuvos ilgą ir labai graudų E. Jansono mamos laišką, V. Petuchauskas ilgai įkalbinėjo tuometinį „Literatūros ir meno“ redaktorių Vytautą Radaitį, kad jis surizikuotų ir išbandytų E. Jansoną darbe. Deja, ir „Literatūros ir meno“ redakcijoje jis ilgai neužsibuvo.
Po šių nuotykių jis susiranda darbą Geležinkelininkų kultūros namuose ir Respublikinėje bibliotekoje. Netrukus vėl staigūs pokyčiai Egmonto gyvenime - jis tampa kroviku LKP CK spaustuvėje ir sanitaru Naujosios Vilnios psichiatrinėje ligoninėje. Tuo metu E. Jansonas labai daug ir polemiškai rašo apie teatrą, naujus pastatymus. Tikriausiai nė vienas skaitytojas neįtaria, kad šie tekstai - psichiatrinės ligoninės sanitaro kūryba. Per neapsižiūrėjimą jis pasiunčiamas į Minską, kur vyksta sąjunginė konferencija, nagrinėjanti Konstantino Stanislavskio palikimą.
„Suvažiavo daktarai, profesoriai, akademikai, - rašė 1989 metais „Literatūroje ir mene“ teatro kritikas ir žurnalistas Valdas Vasiliauskas, - bet problemiškiausias, taigi ir įdomiausias buvo ligoninės personalo nario pranešimas. Minske kilo šiokia tokia sensacija: turbūt ir kiti lietuvių sanitarai taip gerai išmano Stanislavskio sistemą; namuose pranešėjo laukė paaukštinimas - darbas pagal specialybę (Istorijos instituto ir Filosofijos, sociologijos ir teisės instituto Kultūrologijos ir meno skyriaus jaunesnysis mokslinis bendradarbis, dėstė universitete žurnalistikos studentams teatro teoriją ir kritiką - aut. past.), nes dar kas nors pamanys, kad Lietuvoje visi protingi žmonės dirba sanitarais.“
Su Egmontu Georgu Jansonu teko trumpam susitikti ir pasikalbėti porą kartų, kai jis kaip „Dienos“ laikraščio žurnalistas buvo atvažiavęs į Biržus rašyti apybraižų apie greitai bankrutavusį pieninės direktorių Vladą Songailą, signatarą Petrą Poškų, dar kažką. Šnekėjomės tą vasaros popietę Vytauto gatvėje po kaštonais priešais gimnaziją, išleidusia gyveniman ne vieną rašytoją, muziką, dailininką. Žinoma, ne apie teatrą, apie kurį menkai išmanau. Ir laiko ilgesnei šnekai nebuvo. Tiesiog kaip du bendraamžiai kraštiečiai. Tuomet E. Jansonas ir papasakojo, kad jam, kaip vieninteliam likusiam Jansonui, galinčiam realiai pretenduoti į senelio Aleksandro, o po jo mirties į dukterims Olgai, Irenai ir Valerijai priklausiusias Jansonų šeimos vertybes, po privatizacijos likęs tik namelis (buvusi kalvė) prie šaligatvio Malūno gatvėje.
Šie susitikimai įsiminė iki šiol. Gal ir todėl, kad Egmontas buvo, kaip rašė žurnalistas Ferdinandas Kauzonas, žmogus be stabdžių. Nors velniškai talentingas. Po spektaklių premjerų žiūrovai laukdavo, ką parašys Jansonas. Nes buvo įžvalgus. Teisingas. Laisvas. Nuoširdžiai mylėjęs teatrą, atviras ir gal pernelyg tiesus gyvenimo kasdienybėje. Vidutinybėms drąsiai rėžęs teisybę į akis. Nesilankstęs prieš valdžią. Sovietinės cenzūros laikais partija sprendė, ką reikia pagirti, o ką kritikuoti.
Buvo metai, kai Kauno teatro režisieriaus Jono Jurašo spektakliai negalėjo būti giriami, o režisieriui su žmona emigravus buvo vaidinami be režisieriaus pavardės. Tačiau E. Jansonas apie J. Jurašo paskutinį spektaklį - Juozo Grušo dramą „Barbora Radvilaitė“ - „Literatūroje ir mene“ paskelbė talentingą recenziją. Ją perskaitę biržiečiai važiavome į Kauną, norėdami išvysti karalienės Barboros meilę ir kančią įkūnijusios Rūtos Staliliūnaitės vaidybą. E. Jansonas parašė, kad Panevėžio teatre pastatyta Maskvos žurnalo „Teatr“ visagalio redaktoriaus A. Salynskio propagandinė pjesė „Marija“ yra konjunktūrinis niekalas. Visi kritikai tylėjo, o Egmontas prabilo. Ir užsitraukė garsiojo Juozo Miltinio rūstybę bei partijos CK nemalonę.
Penkiasdešimtojo gimtadienio proga „Literatūroje ir mene“ kalbinęs jo bičiulis, teatro kritikas ir žurnalistas Valdas Vasiliauskas paklausė, ar jis nepavargo būti Jansonu. E. Jansonas atsakė: „Pavargau nuo to Jansono, kuris gyvena, štai pats matai, dar su trim šeimos nariais dviejų kambarių butelyje, net knygų neturi kur pasidėti, rašo rytais virtuvėje. Anksčiau kartais pavargdavau nuo to Jansono, po kurio kiekvieno straipsnio gaudavo per galvą ir jis pats, ir jį išspausdinęs redaktorius. (dabar to lyg ir nebūna) Kartais pavydžiu tiems, kurie sugeba ramiai ir draugiškai gyventi, įsigyti įtakingų užtarėjų. Bet nieko su savimi negaliu padaryti. Man patinka tas katinas, kuris vaikšto patsai sau vienas.“
Penkerius metus (2000-2005) E. Jansonas buvo Lietuvos nacionalinio dramos teatro meno vadovas. „Didžiąją gyvenimo dalį, - rašė „Respublikos“ apžvalgininkas F. Kauzonas, - atidavęs teatro kritikai, jis staiga atėjo į teatrą ne kritikuoti, o vadovauti. Nežinau, ar visi, kuriems jis vadovavo, buvo laimingi, bet taip laime žėrinčių jo paties akių, kokias mačiau teatre, niekada nebuvau regėjęs. Ir kai jis tyliai išėjo iš teatro, gal dėl stabdžių, gal dar dėl ko, jis jau ir nebesugrįžo niekur.“
Tyliai geso. Išeidavo su taksiuku Dendžiu (tokį turėjo dar vaikystėje Biržuose) pasivaikščioti po savo mylimą Antakalnį, rašė apie jį esė kultūriniams leidiniams. Paskutinę vasarą sužinojo lemtingą diagnozę. Buvo jau per vėlu imtis kokių nors radikalesnių gydymo būdų, kad būtų išgelbėta talentingo kritiko gyvybė. Mirė 2007 metų spalio mėnesio 2 dieną Vilniuje, eidamas 69-uosius. Liko kritikos straipsnių rinkinys „Teatro etiudai“, jo parengta knyga „Teatras ir žiūrovas“, daugybė straipsnių periodikoje.
Minint Egmonto Jansono 75-ąjį gimtadienį 2014 metų vasarą 18-ojo Lietuvos profesinių teatrų festivalio „Žaldokynės kraštas“ Biržuose metu, buvo surengtas kultūros veikėjo ir kritiko minėjimas - konferencija. Biržų pilyje apie E. Jansoną biržiečiams pasakojo teatro kritiko vaikai sūnus Frederikas Jansonas ir dukra Simona Jansonaitė, teatro kritikai Daiva Šabasevičienė ir Helmutas Šabasevičius bei teatro apžvalgininkas Julius Lozoraitis.
Teatro kritikė D. Šabasevičienė yra rašiusi, kad Egmontas Jansonas, nors save vadino kritiku, buvo vienas iš talentingiausių teatrologų. Jo rašiniai, skirti teatro istorijai (ypač Kauno dramos teatrui), prilygsta vadovėliams. Surinkus jo recenzijas ir išleidus, išryškėtų svarbūs teatro istorijos faktai. Tik ar bus surinkta ir išleista?
