Ruduo kurį laiką būna mažiau niūrus sulaukus festivalio „Sirenos“, jo tarptautinės programos. Nežinai, ką tiksliai gausi, bet tai bent kiek labiau prilygs šviežiam orui nei neretai buksuojančiam laikui teatre, kur žodis premjera beturi mažai svorio.
Ir valandos gali pakakti, jei tausodamas laiką ir suprasdamas koncentruotumo jėgą suverži režisūrinius diržus. „Sirenose“ pamatytas šiuo metu Belgijoje gyvenančių dokumentinio teatro kūrėjų Silkeʼės Huysmans ir Hanneso Dereere’ės trilogijos duetas „Pleasant Island“ (Malonioji sala, 2019) ir „Out of the Blue“ (Kaip iš giedro dangaus, 2022) – neblogas to įrodymas. Tiek vienas, tiek kitas viso labo truko po kuklią valandą.
Mąstydama apie šiuos du spektaklius kėliau klausimą, kuo jie praskaidrina teatrines patirtis. Išsigryninau šiuos atsakymus:
- Dramaturginė bazė – ambicingas, pagarbos vertas ir akiratį praplečiantis žurnalistinis-mokslinis tyrimas;
- Kūrėjų-atlikėjų pasirinkimas likti antrame plane, užleidžiant vietą dokumentiniam pasakojimui;
- Vienas geresnių medijų panaudojimo pavyzdžių – ne šiaip sau; ne dėl to, kad madinga.
Bet apie viską iš eilės. Spektakliai „Pleasant Island“ ir „Out of the Blue“, taip pat ir jų pirmtakas, bet „Sirenose“ nerodytas „Mining Stories“ (Kalnakasybos istorijos, 2016), atsispiria nuo ekologinių ir socialinių katastrofų. Jau įvykusių arba neišvengiamų ateityje. Apibūdinimai ekologinis, aplinkosauginis ar socialinis savaime nebūtinai yra patrauklūs, o kai kuriuos ir apskritai gali atgrasyti. Tol, kol tampa aišku, kiek pastangų ir užsispyrimo prireikė viskam įgyvendinti, nes šių spektaklių medžiaga – tai kūrėjų vykdyti tyrimai, kuriuos jie patys ir pristato scenoje.
„Pleasant Island“ nukelia į Mikronezijoje stūksančią mažytę Nauru salą. Šis sausumos lopinėlis (tik 21 kv. km!) tapo tikrų tikriausia distopija. Fosfatais kadaise aptekusi sala buvo taip smarkiai iškasinėta kolonizatorių, kad šiandien Nauru gyventojai yra visiškai priklausomi nuo importuojamo maisto (ir ne tik) – saloje žemės ūkis paprasčiausiai nebeįmanomas. Negana to, Australija, pasinaudojusi Nauru ekonominiu pažeidžiamumu, pavertė salą migrantų kalėjimu. Žinoma, oficialiajame diskurse niekas to nevadina kalėjimu, nes tai yra neva prieglobsčio prašytojų laikina stotelė – stovykla, kol svarstomi jų likimai. O svarstymai užtrunka, komunikacija su išoriniu pasauliu jiems užkertama. Kai kam taip gyventi tenka ir kelis metus, kai kas neištveria ir atima sau gyvybę.
Nenuostabu, kad į salą norintiems patekti žurnalistams atvykimas yra apsunkintas. Be to, kaip nurodo Nauru vyriausybės interneto svetainė, reikia specialios, būtent žurnalistiniam darbui skirtos ir apie 5 tūkst. eurų kainuojančios vizos. Belgijoje gyvenantys menininkai Huysmans ir Dereereʼė nusprendė į šalį vykti kaip turistai, o pokalbius su vietiniais fiksuoti telefonais. Dėl vietos gyventojų saugumo menininkai įrašinėjo tik jų balsus, pašnekovų veidai neviešinami.
Dokumentinis spektaklis „Out of the Blue“ siekia toliau už dabartį: kalba apie dar neuždegtą, bet baugiu negrįžtamumu grasančią žalią šviesą sprendimams, susijusiems su giliavandene kasyba. Menininkai 2021 m. stebėjo istorinį momentą – atokiame Ramiojo vandenyno ruože Belgijos įmonei priklausantis laivas į dugną paleido robotą, ieškojusį vertingųjų metalų. Šį įvykį stebėjo dar du laivai. Viename jų situaciją nuodugniai sekė mokslininkai, kitame – „Greenpeace“ aktyvistai, protestavę prieš dar nefunkcionuojančią, bet leidimus kompanijoms jau išduodančią giliavandenės kasybos pramonę. Tuo metu Huysmans ir Dereereʼė buvo Briuselyje, savo bute. Per palydovinį ryšį susisiekę su įgulomis, jie kalbino skirtinguose laivuose buvusius, taigi skirtingų interesų vedamus žmones. Vieniems tai yra tik verslas, itin pelninga ateities niša, kitiems tai rūpėjo kaip mokslinis bandymas, tretiems buvo svarbu paskleisti pavojaus signalą pasauliui. Žmogui iš esmės dar nepažinto vandenyno ir ten knibždančios gyvybės uzurpavimas – tik sparčiai tirpstančio laiko klausimas. Nes, – sako į dugną stačia galva nerti pasiruošę konglomeratai, – giliavandenė kasyba būtina atsinaujinančios energijos technologijų poreikiams tenkinti. Prie pražūtingo Nauru salos išsekinimo pridėję įžūlų kišimąsi į vandenyno ekosistemas, gauname dosnią godžios savidestrukcijos sumą. Ir žalioji energija staiga tampa šimtąkart purvinesnė.
Abiejų dokumentinių spektaklių dramaturgija, sudėliota iš tyrimų medžiagos, pateikiama naudojant telefonus, kompiuterius, ekranus. Vien tik juos. Per dieną pavargusios akys gal ir nedega noru atėjus į teatrą stebėti ryškius telefono vaizdus išdidinančius ekranus. Jautiesi taip, lyg pabudęs naktį markstydamasis tikrintum telefoną, kiek valandų. Bet šios priemonės absoliučiai pagrindžiamos ir techniškai, ir simboliškai: „Pleasant Island“ pagrindu tapusio tyrimo laikmena buvo telefonai, „Out of the Blue“ – kompiuteriai.
Kūrėjai pasakoja istorijas pasitelkdami universalias technologijas. Jie – kaip ir telefonai ar kompiuteriai – tik žinios nešėjai, ne daugiau ir ne mažiau. Kūrėjai-atlikėjai abiejuose spektakliuose užima konkrečios funkcijos atlikėjų vietą. Jų sau patiems prisiskirtas vaidmuo – pagal sudėliotą dramaturgiją naviguoti informaciją telefone / kompiuteryje, tad nuo jų priklauso, ką pamatysime, ką išgirsime. Kitaip tariant, į pirmą planą jie iškelia istorijas, o save redukuoja iki tų istorijų skleidėjų, kantrių vedlių, lydinčių žiūrovus pasakojimų keliais. Nors jiedu nė karto neprabyla savais balsais (juos kelis sykius išgirstame tyrimo metu darytuose garso įrašuose), tai nereiškia, kad jie yra nebylūs. Jie, spragsėdami telefonų ir kompiuterių klaviatūromis realiu laiku, komunikuoja medijomis – šios tampa tiesioginiais jų tęsiniais.
Huysmans ir Dereereʼė šiais dviem dokumentiniais scenos pasakojimais praplečia ne tik geografines ribas tuo požiūriu, kad aprėpia tolimas vietas. Istoriją perteikdami išskirtinai vien technologijomis jie sukuria įtrūkį tarp apčiuopiamos aplinkos ir virtualybės. Šį įtrūkimą jie patys ir užpildo savimi. Kūniškas jų buvimas scenoje išlaiko gyvumo sąlygą, tiltą tarp fizinio ir medijuoto būvio. Ne kas kitas, bet atlikėjai būdami scenoje, veda žiūrovus pasakojimo vingiais. Tik kiek kitaip, nei įprasta. Pasakoja spausdindami žodžius telefone, kartais netyčia įveldami klaidą, ištrindami, pataisydami.
Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba