„Aš nieko apie tai nežinau", - prisimena savo reakciją Daiva Čepauskaitė, kai režisierius Stanislovas Rubinovas jos paprašė parašyti pjesę apie žydus šiandien.
Maždaug po pusmečio atsirado pjesė „Duobė" - vienas įdomiausiu pastarųjų metų lietuviškos dramaturgijos kūrinių. Ir dėl temos, puikiai sukonstruotos pjesės struktūros, bet dar labiau dėl lietuviško visuomeninio ir kultūrinio konteksto, į kurį nori nenori patenka spektaklis. Tiesa, tokio pavadinimo Kauno kamerinio teatro repertuare nėra, čia įvyko spektaklio „Diena ir naktis" premjera. Sako, „duobė" skamba nekaip, niūrus žodis gali atbaidyti žiūrovus.
Žinoma, netiesa, kad dramaturgė nieko apie tai negirdėjo. Tokia turėjo būti sau nemeluojančio žmogaus reakcija. D.Čepauskaitei reikėjo sąžiningumo ir drąsos imtis prietarais bei konfliktais apaugusios lietuvių ir žydų santykių temos ir pagrindinės herojės Mildos žodžiais pasakyti: Aš - žydė. Ir pažiūrėti, kas iš to išeis. Prieš septynis dešimtmečius toks prisipažinimas reiškė mirtį. Šiandien raktinė pjesės ir spektaklio frazė tokia: „Tu nežinai, ką reiškia būti žydu".
Apie dingusį žydų pasaulį Lietuvos teatre graudžią ir juokingą sagą spektakliu „Nusišypsok mums, Viešpatie" sekė Rimas Tuminas. J. Sobolio pjesė „Getas" apie Vilniuje veikusį žydų geto teatrą tapo „sava" dėl Jono Vaitkaus pastatymo Nacionaliniame dramos teatre ir Audriaus Juzėno filmo. Šie darbai pirmiausiai ateina į galvą, bandant nužymėti punktyrus D. Čepauskaitės pjesės link. Visi jie daugiau apie praeitį ir moralinius pasirinkimus mirties akivaizdoje. D. Čepauskaitė bando kalbėti kitaip - apie dabar.
Tiesa, yra ir kitas, platesnis kontekstas, Lietuvoje žinomas visų pirma teatro profesionalams. Jis susijęs su vieno šiuolaikinio Europos teatro lyderių, lenko Krzysztofo Warlikowskio vardu. Jo spektakliai pagal Szymoną Anskį ir Hanną Krahl „Dibukas" (2003) ir „(A)polonija" (2009) kuria naujo, iš skirtingų materijų lipdomo koliažinio teatro kalbą ir preparuoja Rytu Europos žydų tragediją visiškai kitam lygmenyje. Tai savotiški piktosios dvasios išvarymo seansai, istorijos apie ramybės nerandančių sielų migracijas ir persikūnijimus, apie plikai išrengtą žmogų prieš pasaulinių karų architektus, moralinę atsakomybę ir valstybių likimus.
Kauniečių spektaklis „Diena ir naktis", kaip ir priklauso, kameriškai kuklus. Scenografas Sergėjus Bocullo nedidelei erdvei pasiūlo kelias neutralaus dizaino kėdes; Faustas Latėnas, kaip įprasta, iš žydiškų leitmotyvų kuria jausmingą muzikinį foną. Vaidybos stilius, kaip sakoma, nuoširdus, aktoriai tikrai įsijautę.
Veiksmas vyksta ir dabartyje, ir praeityje. Simona Bladženauskaitė ir Vytautas Gasiliūnas vaidina ir dabarties jaunuolius (Milda ir Andrių), ir Mildos senelės jaunystės bei meilės istoriją. Šita „dviguba ekspozicija" kaip veidrodis atspindi praeitį dabartyje ir rodo ne patį maloniausią vaizdą. Du 1941-ųjų baltaraiščiai, išsirengę suiminėti žydų, turi šiųdienius dvynius, Andriaus draugus à la murzapatriotus (aktoriai Gintautas Bejeris ir Edvinas Vadoklis). Neveltui ir spektaklio programėlėje sugretinti (kiek deklaratyviai) antisemitiniai atsišaukimai, platinti Lietuvoje 1941 m. birželį, ir stebėtinai panašios retorikos šiuolaikiniai komentarai internete.
Dar viena D. Čepauskaitės pjesės, bet ne visada spektaklio, stiprybė - iki galo išlaikyta intriga, meistriškos, tragedinio lygmens konfrontacijos. Paradoksalu, kad jos konstruojamos iš stereotipų. Tekste jų visa antologija: lietuviai žydšaudžiai ir lietuviai, gelbėję žydus, žydai lupikautojai ir komunistai ir t. t. Negirdėti žydiški anekdotai švelnia ironija nuspalvina Mildos prosenelio, vaistininko Berelio paveikslą (Aleksandras Rubinovas). Bet kai norėdamas išgelbėti namuose pasirodo baltaraištis jo dukters mylimasis, Berelis nejuokais užrinka: „Tai ko nori - padėti ar suimti? Apsispręsk, vaikine". Kitoje scenoje šis neapsisprendėlis su įkarščiu išpila savo senelio, kankinto žydo NKVD´isto, istoriją. „Kaip manai, jo širdy buvo daug meilės žydams?", - įsimena spektaklio frazė. Vienas stipriausių spektaklio epizodų - Goldos pažeminimo ir gyvuliškos baimės scena, kai ji ateina ieškoti dingusio tėvo, o SS karininkas priverčia nusimauti kelnaites ir plauti jomis grindis. S. Bladženauskaitės Mildai-Goldai dramaturgė užkrauna sunkiausią psichologinę naštą. Ją šaudo duobėj, ji lieka gyva, slepiasi kitoj, bet vėl duobėj. Myli lietuvį, tėvų žudiką, gimdo jo vaiką, jai devyniolika, išprotėja, ne, beprotybe baigiasi, kai kažkas sode nušauna vaiko tėvą... Pjesės finalas atviras: įsimylėję jaunuoliai išsiskiria, Milda pasirenka likti su pusprote senele (Alma Masiulionytė), ateitis neapibrėžta. Viską supainiojo smulkmena, vardu „žinoti".
„Jei lenkai nepradės galvoti apie žydus kitaip, mes niekada nebūsim teisūs patys prieš save. Bet kas, ką kalbėsime, bus negarbinga. Teatras bus negarbingas", - taip kažkuriose pasaulinėse gastrolėse K. Warlikowskis komentavo „Dibuką".
Lietuvoje žiojėja didelė duobė. Tarp politiškai korektiškos oficialios pozicijos, holokausto pripažinimo, žydų tautos atsiprašymo ir plačiosios visuomenės, daugumos, patyliukais tebemanančios kitaip.
Nežinau, ką galvoja lenkai, bet D. Čepauskaitė ir Kauno kamerinis teatras šią duobę bando lyginti.
