Konkursinė festivalio „Versmė" programa
Prologas
Troškulys yra viskas. Te gaivi versmė jį numalšins. Lapkričio 22-26 dienomis Lietuvos Nacionaliniame dramos teatre to ir buvo siekta. Lietuviškos dramaturgijos ištroškusiems - penki skirtingo skonio dramaturgių ir režisierių kokteiliai, o kur dar nekonkursinė festivalio „Versmė" programa...
Šiemetinis - jau septintasis - nacionalinės dramaturgijos festivalis „Versmė" gimė iš naujo. Moterų pagalba. Tenebūna suprasta feministiškai. Tiesiog vaisingesnis šiemet - moterų bendradarbiavimas su moterimis. Gabrielės Tuminaitės, Teklės Kavtaradzės ir Virginijos Kuklytės trio bei Gabrielės Labanauskaitės ir Yanos Ross darbas su saviškiais - net ir LNDT favoritai. Net jei tai ir galinčios čirškėti lauže bobų pjesės. Šurmuliuojanti monologų ir dialogų apgultis - moteriškas sportas?
Šįkart festivalis dedikuotas ne tik nacionalinės dramaturgijos pastatymams Lietuvos teatro scenoje skatinti, bet ir organizuoti konkretų dramaturgų ir režisierių dialogą. Pirmajame konkurso etape atrinktos pjesės bei jų idėjos, pateiktos sinopsio pavidalu, buvo tobulinamos kūrybinėse dirbtuvėse su profesionalia dramaturgijos eksperte-kuratore vengre Anna Lengyel, buvusia garsaus teatro „Kretakör" dramaturge ir režisieriaus Arpado Schillingo spektaklių bendraautore.
Parodas
Tendencija - choras. Net trijuose iš penkių skaitymų susiduriame su choru. Vienaip ar kitaip. Visais atvejais sprendimai - tiek dramaturgių, tiek režisierių - visiškai pateisinti. Net jei chorui ir nėra priskiriama visažinio-visad teisaus personažo pozicija.
Teklės Kavtaradzės pjesės „Namisėda" skaitymuose Gabrielė Tuminaitė nepaliko pagrindinės veikėjos vienos su ilgu savo monologu nesuinteresuotam klausytojui scenoje ir sužavėtiems klausytojams salėje (sprendžiant iš aplodismentų aktorei per pjesės aptarimą). Režisierė, įdavusi pjesės tekstą chorui į rankas, pavertė aktorius dekoracija, intermedija, papildomais personažais ir net muzikiniu fonu. Kurdami atmosferą, kai kurie gavo akimirką savojo gesto, mimikos ar žvilgsnio sukurti minimalų „vaidmenį". Hemingvėjus.
Gabrielės Labanauskaitės ir Yanos Ross „Raudonuose batraiščiuose" choru tapo aktorė Oneida Kunsunga - aplodismentai! Teatrinė agresija, dramaturgės teksto ir aktorės išvaizdos neatitikmuo kūrė paradoksalią, net komišką, tačiau labai organišką situaciją. Kunsungos energija vietomis net gelbėjo silpnesnes teksto vietas - rodės, jei ji, perskaičiusi obuolių pyrago receptą, sušuktų „Aleliuja!", šauktum tą patį ir jai.
Choru virsta ir penki hipsterių vaidmenis atliekantys aktoriai Birutės Kapustinskaitės pjesės „Marius ir Maras" skaityme, režisuotame Viliaus Malinausko. Vienodai ironiški ir ironiškai vienodi jie, suprask, atstovauja XXI amžiaus marą. Maras šiuo atveju įdomesnis už Marių. Būtent choras pasiūlė galimybę pjesei tapti žavia ar bent šmaikščia šiuolaikinių mados ir gyvenimo būdo tendencijų parodija. Jei nebūtų buvę didaktikos. Bet dabar pjesė tapo tik pamokslaujančiu kasdienybės atkarpų šaržu.
I epeisodijas
Teatras ieško dramaturgijos. Dramaturgai bando surasti personažus. O šiems - saviidentifikacijos krizė. Ar tai būtų monologą pokalbiu laikanti paauglė, kuri, kalbėdamasi su savimi bando tarsi kitam, nors iš tiesų - sau atskleisti savo tariamos krizės priežastis, ar gėjus-emigrantas, kurio sieloje nerimsta lietuviškų pušų ir lietuviškų homofobų šauksmas, ar kaimietukas-naivuolis-hipster-wannabe, galiausiai suprantantis, kad didelis žmogus iš mažo miesto kartais dideliame mieste tampa mažu žmogumi... Daugumoje festivalio pjesių pagrindinio veikėjo pagrindinis tikslas atrodė per monologus surasti save ar per aplinkos detales - savo paveikslą. Pačiam sau. Monologinei savi-ieškai nereikėjo klausytojų scenoje. Pastaruosius atstojo videokamera, skype´as, prieš akis esantis tekstas. Savęs nerado gėjus-emigrantas, montavęs savo identitetą per telefoninių pokalbių su kitais lietuviais emigrantais nuotrupas. Savęs paieškose paskendusi ir teksto tiradomis ginkluota įkaušus paauglė. Pateisinimo bei nuosprendžio sau vienu metu ieško į kamerą akis įsmeigęs skustagalvis. Naujai atrastą save pseudodialoguose ir laiškuose mamai pristato mažo miestelio idealistas. Pjesės „Mėtų slėnis po marmuriniu dangumi arba neliustruotos šalies dainos" atveju saviidentifikacijos krizė jau kitame lygmenyje. Čia personažai neieško savęs. Čia jie save deklaruoja.
Festivalis „Versmė" - nesvarbu, pagal ankstesnę ar šiųmetinę koncepciją - tampa lietuviškosios dramaturgijos panorama. O toji panorama atskleidžia šiandieninius visuomenės skaudulius, aktualiausias problemas, ryškiausias tendencijas. Ar bent turėtų atskleisti. Tačiau kol kas „Versmė" tampa vakarykščių niuansų paviljonu. Netyčia, nes stengiamasi priešingai. Iš šiandienos festivalio galima susidaryti įspūdį, kad Lietuvos dramaturgai orientuojasi ne į problemas, o į laikraštines antraštes. Ne į aktualumą, o į aktualijas. Tik, žinoma, to absoliučiai neabsoliutinu. Ne visai skaniu akibrokštu-poza virtusiame Martos Vosyliūtės (apipavidalintame) „Mėtų slėnyje..." - tenka pripažinti - glūdėjo aktualus šiandieniniam Lietuvos teatrui chuliganiškumas. (Ne)profesionalus, (ne)planuotas, (inter)tekstualus, (media)vizualus. Gan anksti žiūrovui turėjo tapti aišku (ar tik pasirodyti?), jog tai savotiškas pasirodymo-spektaklio-pjesės autoriaus pykčio proveržis sceniniu pavidalu, mėginantis priešvėjui spjauti į veidą. Ir tai turėjo tapti aišku dar ir iki idėjos prasme iliustratyvaus „fuck-you-very-much" finalo. Tačiau „Mėtų slėnis..." tuo pačiu yra ir gan tikslus veidrodis prieš tą gamtą. Apokaliptinis chaosas, kur marginalai - tai masė, identitetas išgyvena ne krizę, o 15 minučių šlovės, ir sovietinės matronos, nesusikalbančios su nepatirtais švelnumais, jei nenužudo viena kito, tai bent jau tikrai bando. Vienaip ar kitaip. „Mėtų slėnis..." - šiurpus produktas, galintis, bet taip ir netapęs gatavu. Net ir kaip pjesės skaitymas.
 |
| Teklė Kavtaradzirė ir Gabrielė Tuminaitė. Kamilės Žičkytės nuotraukos |
II epeisodijas
Veidrodį prieš visuomenę bando laikyti ir Laimos Vincės bei Tomo Jašinsko ir LNDT aktorių komandos junginys. Prieš emigrantų visuomenę. Konkretus atspindys sunkiai įžvelgiamas, mat blizgus ir popigis „veidrodis" veikiau primena foliją. Šiam teatriniam procesui pavadinimu „Vertėjas" buvo patikėta atidaryti festivalį. Matyt, pagal raktažodžius „emigracija", „homoseksualumas", „prekyba žmonėmis", „prostitucija", „gėjų teisės Lietuvoje", „ŽIV" ir pan. atrinkta pjesė tarsi turėjo pateikti aktualų, apie šiuolaikines problemas kalbantį tekstą. Deja. Dramaturgė, turėjusi paruošti veiksmo medžiagą aktoriui, šiuo atveju leido jam tiesiog papasakoti krūvą tipiškai pikantiškų istorijų tema „lietuvis užsienyje". O režisierius Jašinskas, priėmęs šią pjesę už gryną pinigą, net dramaturgei juokingomis pasirodžiusias situacijas pateikė kone su egzistencialistiniu tvaiku. Beveiksmis ir plokščių dialogų (tiksliau, trialogų) prisodrintas tekstas deklaratyviai pristato emigranto skaudulius ir kone televizijos serialo (lietuviško) priemonėmis bando kurti įtampą. Nepavyksta. Veikėjų kalba negyva, plakatinė, o pluoštas seklių emigrantų istorijų, kurios visos kasdien virsta realybe londonų ir dublinų dykrose, nepateikė aliuzijos į spektaklio galimybę. Veikiau į paskalų žurnalo inscenizaciją. Didžiausia pjesės skaitymo intriga tapo svarstymas, ar tikrai istorija sukasi apie homoseksualų emigrantą, kuris po truputį ima atrasti savo heteroseksualumą. Tai bent būtų šviežias oro gūsis toje kreidelėmis išpaišytoje smėlio dėžėje!
Šiemet festivalis „Versmė" atliko ne vien lietuviškosios dramaturgijos prezentacinę funkciją, bet ir edukacinę: bendram darbui suvesti režisieriai su dramaturgais. Sėkmingiausi tokio projekto padariniai taps Lietuvos nacionalinio dramos teatro repertuaro dalimis. Figūruoja ne vien moterys, bet ir ypač - gabrielės. Viena, tapusi režisiere-pedagoge, kita - dramaturge-mokine, kartu su pjesių skaitymų bendraautorėmis, tapo priežastimi šiųmetę „Versmės" koncepciją patvirtinti kaip pavykusią.
Teklę Kavtaradzę ir Gabrielę Tuminaitę, pristačiusias „Namisėdą", kone galima pavadinti savotišku tandemu. Deja, jų bendras kūrinys krito iš teminio festivalio konteksto - jokių homoseksualų! Net kokio hipsterio! Kalba sukasi apie paauglės, tradiciškai bandančios pabėgti iš namų, nes jos šeima netradiciškai darni, istoriją. O LMTA kino dramaturgijos studijų trečiakursė net nemėgino gilintis į egzistencialistiškai apokaliptinius reiškinius, nes dar tik mokosi rašyti dramaturgiją nuo jos konstrukcijos. Rezultatas - gal ir skausmingai kitęs, tačiau organiškas, gyvas ir sceniškas tekstas. Kaip ir iškalbingesnė už žodį tyla, kuriai - kartu su veiksmu, gestu ar išraiškingu žvilgsniu - atsirado vietos. Bent švelnių komplimentų tikrai nusipelnė ir jauni aktoriai Virginija Kuklytė bei Vaidas Kublinskas. Nepaisant to, jog „Namisėdą" savotiškai būtų galima pavadinti monopjese, Kublinsko personažas - ypač dėl aktoriaus psichofizikos, net ir tyliai kuria papildomą svorį.
Kita Gabrielė - Labanauskaitė kartu su Yana Ross taip pat tapo tvirta komanda. Pjesės „Raudoni batraiščiai" tekstas struktūros bei temos prasme, kiek teko susipažinti su Labanauskaitės kūryba, vienas stipriausių. „Versmė", dramaturgės priimta kaip galimybė mokytis, netikėtai tapo sudėtiniu teatro repertuaro ingredientu. Dramos poetinis lygmuo netapo poetiniu pamatu, o mitologinis Abelio ir Kaino motyvas, apkaišytas šiuolaikinėmis realijomis, nuskambėjo šiuolaikiškai ir gan realistiškai. Homoseksualumas netapo aktualumo emblema. Meilės istorija tarp Kajaus ir Juozo, neišplėtota, išliko indiferentiška: nebesvarbu, hetero- ar homo-. „Raudoni batraiščiai" pagal raktažodžius galėtų stoti į vieną gretą su „Vertėju", tačiau personažų santykių linijos, dialogų ir monologų konstrukcija bei persimainymai, intertekstualiniai momentai gelbsti pjesę nuo galimybių būti panašia į Laumos Vincės tekstą.
Egzodas
Šiemet „Versmė" - kad ir kokia moteriška, naivoka, tematiškai tolygi iki nuobodulio, o vietomis nepagarbiai organizuota, vis tik tapo teatriniu įvykiu. Bet - vien edukacine prasme. Už tai tikrai galima pasveikinti LNDT iniciatyvą. O kitąmet: Reikia priemonių / Imtis griežtų / Atsiraitoti rankoves / Kol bažnyčia snaudžia, / Nelauksim malonės[1].
[1] Ištrauka iš Gabrielės Labanauskaitės pjesės „Raudoni batraiščiai"
