„Naujosios dramos dienos" Nacionaliniame dramos teatre - dar ne spektakliai, tik pjesių skaitymai, bet jau sukėlę nemažą susidomėjimą, diskusijas ir premjerų laukimą.
Šįkar teatras pakoregavo savo tradicinę „Versmę": nebeskelbė konkurso, bet užsakė pjeses jauniems dramaturgams, kuriais pasitiki - Teklei Kavtaradzei, Gabrielei Labanauskaitei ir Mindaugui Nastaravičiui. Su visais autoriais nuo pat pradžių dirba režisieriai, kurie pasirinko jiems artimiausias pjesių idėjas.
Artumas šiurkščiame pasaulyje
Teklė Kavtaradzė, jauniausia iš pakviestųjų, šiemet baigė kino dramaturgijos studijas Muzikos ir teatro akademijoje. Nacionaliniame teatre vaidinama jos pjesė „Namisėda", režisuota Gabrielės Tuminaitės. Teklės kūryba - jaunųjų balsas, nes jis autorei geriausiai pažįstamas ir labiausiai rūpintis. Jos pjesę „Keletas pokalbių apie (Kristų)" spektaklio link veda režisierius Tadas Montrimas, studijuojantis Maskvoje.
Pjesė parašyta kaip pokalbių fragmentai, kuriuos sieja netiesiogiai išsakoma tema - neprarasti savo artimo, ištarti jam, kad jis yra brangus. Per skaitymą kėdės žiūrovams buvo sustatytos ratu, ir aktoriai - to rato dalis. Personažai, kurie kalbėjosi, nesėdėjo greta. Taip ir bendravo apie artumo ilgesį - per atstumą. Tema nauja, nepatirta, ypač šiuolaikiniame teatre, kuris šiurkštėja. Nepasakysi, kad ir „Keleto pokalbių..." herojai labai meilūs, anaiptol. Jie kalba kasdieniškai atšiauriai, pro tokį būdą prasišviečia trapūs, jautrūs, nelengvai ištariami troškimai, jausmai.
Aktoriai po skaitymo pripažino, kokia artima jiems Teklės Kavtaradzės pjesė - lyg apie juos, lyg jie patys tai kalbėtų. O režisierius pridūrė, kad sunkiausia pasiekti, jog aktoriai ir vaidintų save, o ne dengtųsi personažu. Galų gale, visa labai trapu ir saugotina. Kaip ir pati dramaturgija.
Menininkas pjesės paviršiuje
Gabrielė Labanauskaitė turi solidžiausią dramaturgijos rašymo ir jos tyrinėjimo patirtį. Ji yra parašiusi ne tik pjeses, statytas keliose šalyse, bet ir disertaciją apie dramaturgijos konstravimo būdus. Be to, rašo poeziją. Gabrielės pjesę „Žvaigždžių kruša" Kaune buvo pastatęs Gintaras Varnas su savo studentais, Yanos Ross režisuoti „Raudoni batraiščiai" - Nacionalinio teatro repertuaro dalis.
Kai kurių ankstyvesnių Labanauskaitės pjesių herojai - gėjai, skustagalviai; temos aktualios ir visuomeniškos - nepakantumas kitokiems. Naujoje pjesėje „Jeigu" veikia menininkas ir jo šeima, dramaturgė vaizduoja jų aplinką ir vertybių kaitą nuo sovietmečio iki dabarties. „Jeigu" pasirinko jauna režisierė Loreta Vaskova, ir pjesės pavadinimo žodis it lemtingas užkeikimas iškyla virš autorės ir trupės pastangų.
Jeigu autorei menininko laisvės ir nelaisvės tema būtų iš tiesų skaudžiausia... Jeigu ji į vienos šeimos biografiją nesukrautų visko, kas matosi paviršiuje, kai keičiasi laikai... Jeigu pjesėje būtų ne šuoliavimas per istorines (laikraštines) situacijas, o nors kiek unikalaus žvilgsnio į tai, kas dedasi prievartaujamo ir gundomo menininko sieloje...
Iš „Jeigu" skaitymo stipriausią įspūdį paliko rami ir ori Rimanto Bagdzevičiaus laikysena. Aktorius skaitė pagrindinio herojaus dailininko Rimo vaidmenį ir nedarė iš jo didvyrio, kai jis, paauglys, atsisakė piešti Leniną; nedarė ir padugnės, kai šitas žmogus, gyvenimo visiškai sužlugdytas, nesidomėjo Sausio 13-osios tankais ir prasigėręs voliojosi prišlapintame guolyje. O guolis - taigi bute, kurį dailininkas užsidirbo, piešdamas KGB užsakymą. Štai tokie menininko biografijos punktyrai - jeigu trumpai.
Bendrabutis su niuansais
Poetas Mindaugas Nastaravičius į kūrybą teatrui atėjo su „Paukštyno bendrabučiu" - pjese, kurią Klaipėdos jaunimo teatre pastatė Valentinas Masalskis. Nacionaliniam teatrui Nastaravičius rašo „Demokratiją", o režisuoti ją pasirinko Paulius Ignatavičius.
Demokratija, apie kurią pasakoja pjesė, vystosi daugiabučio namo laiptinėje, kur nuolat dingsta elektra. Pagrindinis namo ir pjesės žmogus - elektrikas Algis, nes jis vienintelis žino, kaip „padaryti tvarką". Ir elektros skydinėje, ir viso namo gyvenime. Per laiptinę ir jos kaimynus, per elektriko tapsmą kone fiureriu dramaturgas, režisierius ir aktoriai ketina parodyti visuomenę. Aišku, tai groteskas. Aišku, situacijos be galo juokingos, t.y. dramaturgo taikliai surašytos ir atpažįstamos, universalios, nes ne vien laiptinėse besirutuliojančios.
Ir dar aišku, kad „Demokratija", kurios centre atsiduria elektrikas, neapsieina be rusiškų keiksmažodžių gausos. Bent jau Algirdas Gradauskas, su didžia energija vaidinęs Algį, pakomentavo, kad aktoriai praturtina pjesės keiksmų krioklį „maždaug penktadaliu". Tačiau visi supranta, kad iki premjeros reikės ir vaidinime pasidaryti tvarką, idant „Demokratijos" prasmė nepasimestų. Tokie „niuansai" - čia mėgstamiausias (greta keiksmų) profesinis elektriko Algio terminas, kuris, tikėtina, paplis kaip spektaklio ženklas.
O Nacionalinis dramos teatras, provokuodamas naujų lietuviškų dramų premjeras, ir toliau veikia kaip didžiulė kūrybinė dirbtuvė. Šią savaitę „Naujosios dramos dienas" tęsia Šiaurės šalių dramaturgijos skaitymai.
