Paskutinė šį sezoną Lietuvos nacionalinio dramos teatro premjera - Jono Tertelio ir Kristinos Werner režisuota „Žalia pievelė“ - vadinama pirmuoju dokumentinio teatro bandymu, kai scenoje vietoj aktorių atsiranda žmonės, tiesiogiai susiję su pasakojamomis istorijomis, nors tai ne pirmas spektaklis, paremtas dokumentais, faktais, atsiminimais.
Bene pirmoji dokumentinio teatro patirtis Lietuvoje susijusi su vokiečių Rimini Protokoll spektakliu „Sabenation, arba Eikite namo ir sekite žinias“, rodytu Vilniaus tarptautiniame teatro festivalyje „Sirenos“ 2005 m. Pretekstas - Belgijos avialinijų bankrotas 2001 m., o apie tai pasakoja patys darbuotojai, tapę bedarbiais, ekspertai. Prireikė dvylikos metų, kad toje pačioje LNDT Mažojoje scenoje pamatytume „Žalią pievelę“, kurios veikėjai ir atlikėjai - įvairaus amžiaus Visagino gyventojai, tiesiogiai ar per artimuosius paveikti ir tebeveikiami Ignalinos atominės elektrinės uždarymo. Šis procesas dar nesibaigė (ir tai viena iš spektaklio temų), jis baigsis, kai elektrinės vietoje liks tik gerai saugoma radioaktyvi žalia pievelė. Ignalinos AE Radiacinės saugos skyriaus spektrometrijos inžinierius Aleksandras Jermolajevas spektaklyje juokauja: „Roma - miestas ant septynių kalvų, o Visaginas - ant trijų [atominių] kapaviečių.“
Kodėl lietuviai taip ilgai nesiryžo eksperimentuoti ne tik su dokumentine medžiaga (tokių spektaklių pastaraisiais metais pagausėjo), bet ir su jos subjektais? Nors žiniasklaidos kanaluose pastaraisiais metais vis labiau populiarėja politinė satyra, socialiniais tinklais žaibiškai plinta politiniai memai, politinės aktualijos (net ir tuomet, kai jos nėra tiesioginis esamojo laiko įvykių komentaras) į lietuviškąją teatro sceną skinasi kelią sunkiai, pasireiškia sporadiškai. Dokumentinė drama remiasi autentiškais šaltiniais ir dokumentais, atrinktais pagal autoriaus tyrinėjamą temą ir sociopolitines pažiūras.1 Panašu, kad ji - savotiška istorinės dramos palikuonė, mat rėmimasis faktais joms abiem suteikia patikimumo. Kita vertus, dokumentiniai kūriniai dėl savo visuomeniškumo neišvengiamai politiški, o tai vis dar vertinama gana skeptiškai, ypač kad tokioms teatro formoms būdingas tiesmukumas ir didaktika. Atvirai didaktiškas informacijos naudojimas priskiriamas prie pagrindinių tokio teatro funkcijų, lygia greta su siekiais peržiūrėti nacionalinę istoriją, iškelti, parodyti konkrečias bendruomenes ar marginalizuotas grupes, atskleisti jų būseną, tyrinėti svarbius praeities ir dabarties įvykius.2 Visa tai nutolina dokumentinio teatro spektaklius nuo scenai būdingo meniškumo, teatrališkumo, polinkio į filosofinius apmąstymus, daugiasluoksnes prasmes.
Daugiau kaip prieš dešimtmetį parodytas vokiečių ir belgų spektaklis „Sabenation, arba Eikite namo ir sekite žinias“ sulaukė gana radikalių vertinimų. Valdas Gedgaudas, pavadinęs jį atviriausiu ir tiesmukiausiu socialinio teatro pavyzdžiu, rašė: „Aktoriai mėgėjai nuoširdžiai, entuziastingai daro, ko paprašyti: scenoje regime psichoterapijos seansą, reikalingą visų pirma patiems aktoriams, bet su aktualiu (t. y. geros kokybės) teatru „Sabena“ istorija neturi nieko bendra. Tai daugiau akcija, buvusių aviakompanijos darbuotojų psichinės būklės korekcija.“3 Pasak Daivos Šabasevičienės, tai kosmopolitinis, sugalvotas, o ne sukurtas spektaklis mėgstantiems „kitokį“ teatrą.4 Rasa Vasinauskaitė pabrėžė: „Sabenation“ autentika nediskutuojama, žmonių patirtys ir darbo netekties, svajonių žlugimo, ateities praradimo skausmas nekompensuojamas, tad dar ciniškesni atrodo šiandienos teatro ir festivalių mechanizmai, pasiruošę į vieną katilą sumesti bei parodomaisiais seansais paversti ir individualios terapijos praktiką, ir kūrybines ambicijas tenkinančią meninę veiklą.“5
Šiandien kritika pagal panašų principą sukurtos, daugiausia esamų ir buvusių Ignalinos AE darbuotojų pasakojimais paremtos „Žalios pievelės“ su terapiniais seansais jau nesieja, o pats spektaklis nagrinėjamas kaip savaime suprantamas. O praėjo tik (net) dešimtmetis. Tai rodo, kaip neįtikėtinai greitai bėga laikas šiuolaikiniame teatre. Tai, kas vos prieš dešimtmetį laikyta svetimkūniu, dabar atrodo ne tik sektinas pavyzdys, bet ir norma.
Senyvi žmonės, paaugliai, oro linijų darbuotojai, policininkai, kariai, politikai, skambučių centro darbuotojai ir daugelis kitų, dalyvavusių Rimini Protokoll spektakliuose nėra nei aktoriai, nei mėgėjai. Jie - savo darbo profesionalai, dalyvaujantys meniniame veiksme. Tai „tikri žmonės“ - savo pačių kasdienybės, apie kurią pasakoja vienas ar kitas spektaklis, ekspertai, pakviesti liudyti savo gyvenimą tam, kad būtų papasakota platesnė istorija. Jų atliekamą veiksmą galima vadinti vaidinimu, nes tekstas parengtas, surepetuotas ir atliekamas - Rimini Protokoll kūriniai nėra spontaniškos išpažinties seansas. Tai apgalvota gyvos realybės fragmentų mozaika, pateikiama žiūrovams ir priverčianti ne tik susimąstyti, bet ir patirti (tiesa, dažnai itin subjektyviai). „Žalioje pievelėje“ visaginiečiai, nors ir atlieka tekstą, kartoja jiems nubrėžtą judesių piešinį, tam tikru atžvilgiu vaidina save pačius, tačiau visų pirma pasakoja savo ir savo miesto istorijas, kurios vienaip ar kitaip susijusios su atomine elektrine. Visa kita - tik priemonės, padedančios to pasiekti.
Priemonių visumos dermė - viena stipriausių „Žalios pievelės“ pusių. Spektaklio koncepciją ir tekstą kūrė keturi autoriai - prodiuseriai Rimantas Ribačiauskas ir Kristina Savickienė, režisieriai Jonas Tertelis ir Kristina Werner. Ir nors kūrybinėje komandoje nebuvo dramaturgo, bene labiausiai stebina mūsų scenai nebūdinga šio spektaklio dramaturgijos dinamika - scenoje kuriamų vaizdinių mastelis keičiasi greitai, bet elegantiškai. Nors dramaturginis spektaklio pagrindas remiasi klasikinėmis schemomis, tačiau šiuo atveju jos veikia tiksliai. Nuo pasaulio pereinama prie Europos, nuo jos - prie asmeninio pasakojimo, kritikuojama nacionalinė energetikos politika, vėl grįžtama prie asmeninės patirties. Homo sapiens, atomo atradimas, okupacija, Visagino įkūrimas, nepriklausomybė, įstojimas į Europos Sąjungą - iš viso to sukuriamas platus kontekstas visaginiečių pasakojimams. Remiantis montažo principu, sumaniai derinami subjektyvusis ir objektyvusis lygmenys. Spektaklio veikėjai trimis kalbomis (lietuvių, rusų, anglų) gvildena ir skaudžias, ir šypseną keliančias temas. Tiesa, kaip Rimini Protokoll, taip ir „Žalioje pievelėje“ remiamasi ne „žalia“ autentika, kai „tikri žmonės“ savo istorijas pasakoja čia ir dabar, o suvaldytu nuoširdumu. Visaginiečiai gana tiksliai atlieka tekstą, parengtą pagal jų pačių pasakojimus, kartodami jį pažodžiui, todėl nesunku pajusti, kada suklysta, nes tuoj pat pasitaiso. Iš pirmo žvilgsnio šis sumanymas galėtų kelti abejonių, tačiau, atrodo, būtent tai ir leidžia prie profesionalios scenos nepratusiems atlikėjams orientuotis, kad nepamestų minties ir tikslo. Savotiškai atsiribodami nuo savęs pačių, jie išvengia nereikalingo teatrališkumo.
Su dramaturginiu spektaklio pagrindu glaudžiai susijusi ir konceptuali Paulės Bocullaitės scenografija. Pagrindiniai jos elementai taikliai įkūnija ir elektrinės techniškumą, mechaniškumą, ir su uždarymu sietiną ardymo atmosferą. Visi scenoje naudojami baldai, kiti objektai perpjauti arba akivaizdžiai išpjauti iš visumos (pavyzdžiui, sovietmečiu statyto daugiabučio laiptinės turėklo dalis). Tai simbolizuoja dekonstruojamos, gabaliukais išrenkamos Ignalinos atominės elektrinės likimą. Jautriai perteikiama ir visaginiečių, stačiusių šią elektrinę, joje dirbusių ir tebedirbančių, savijauta. Debiutuojančiai kostiumų dailininkei Ingai Skripkai pavyko, derinant kasdieninės aprangos elementus, atspindėti kiekvieno veikėjo charakterį, suteikti lengvų socialinės grupės ar psichologinio tipo štrichų. Elektroninė Martyno Bialobžeskio muzika ir atkartoja techninius garsus, ir papildo, sustiprina dramaturginius viražus, tarsi nepastebimai „reguliuodama“ sceninį veiksmą.
Nuoširdūs, vietomis sentimentalūs ir jautrūs visaginiečių prisiminimai apie vaikystę ir jaunystę, pasakojimai apie meilę savo miestui, nuoskaudas dėl elektrinės uždarymo ir daug metų netesimus valdžios pažadus čia derinami su industrializuotais veiksmo elementais. Vienas ryškesnių to pavyzdžių - stilizuotas, mechaniškas patekimo į darbo vietą elektrinėje atkartojimas, skaičiuojant ne tik minutes, bet ir kilometrus. Arba IAE Pirkimų ir sutarčių skyriaus teisininkės Editos Spudytės nuotaikingas monologas greitakalbe apie viešųjų pirkimų procedūras, kuriose slypintys absurdo elementai neretai sukelia nykų beprasmybės jausmą. Nepriklausoma energetikos konsultantė Helene Ryding atskleidžia ne tik vakarietišką požiūrį, ES politiką atominių elektrinių eksploatavimo, jų uždarymo klausimais, bet ir Lietuvos politinės istorijos epizodus, kuriuos daugelis jau pamiršę.
Spektaklyje elegantiškai, beveik nepastebimai (nes subjektyvūs pasakojimai skamba garsiau) pateikiama faktų, prielaidų, nuojautų, išvadų ir įsitikinimų pynė leidžia suprasti, kokį sudėtingą uždavinį sprendėme prieš penkerius metus referendume balsuodami, ar statyti naują atominę elektrinę Lietuvoje, ar jos nestatyti. Nesiveliant į politines peripetijas, negąsdinant aukų skaičiais, remiantis mokslinių tyrimų duomenimis ir subjektyviomis abejonėmis, atskleidžiama komplikuota ir daugiasluoksnė atominės energetikos saugumo problema. Bene geriausiai tą atspindi į vieną sceną sujungti Helenos Ryding ir Violetos Janavičienės, Ignalinos AE Pasiruošimo remontui ir saugumo užtikrinimo skyriaus specialistės, monologai, vienas kitam prieštaraujantys, bet vienas kitą papildantys. Ryding savo pasakojimą apie karjerą atominės energetikos srityje ir sugrįžimą į Lietuvą baigia teiginiu, kad atominės energetikos saugumą žmonės visų pirma supranta, kliaudamiesi ne tiek mokslu, kiek tikėjimu. O Janavičienė kalba apie elektrinės uždarymą - tai ilgas ir sudėtingas procesas, kuriame ji tikisi dalyvauti iki pat pensijos, pabrėždama, kad jos profesija - statyti, o ne griauti. Šis objektyvaus žinojimo ir subjektyvios jausenos susidūrimas - vienas įdomiausių ir prasmingiausių spektaklio momentų.
„Žalia pievelė“ - tai svarstymai apie žmones ir žmoniją. Apie pasirinkimus, kuriuos kiekvienas darome kasdien, ir iš jų besidėliojančią miesto, šalies, Europos ir pasaulio istoriją. Galiausiai scenoje lieka tik ant grindų šviečiantys drugelio formos miesto kontūrai, patvirtinantys, kad šis spektaklis visų pirma apie Visaginą, kurį sukūrė ir kuriame gyvena žmonės, šalies piliečiai, didžiuosiuose miestuose pernelyg dažnai pamirštami. Šis Tertelio ir Werner spektaklis suteikia galimybę ne tik pajausti, bet ir geriau suprasti kitų gyvenimus, sužinoti šį tą naujo apie mūsų šalį ir jos žmones. Tad eikite namo ir sekite žinias.
1 Patrice Pavis. Dictionary of the Theatre. Terms, Concepts and Analysis. Toronto: University of Toronto Press, 1996, p. 110.
2 The Continuum Companion to Twentieth Century Theatre. Edited by Colin Chambers, London and New York: Continuum, 2002, p. 214-2015.
3 Valdas Gedgaudas. Socialiųjų „Sirenų“ ruduo. Šiaurės Atėnai. 2005-10-15, nr. 769.
4 Daiva Šabasevičienė. „Sirenos“: veidai, vardai, garsai. Literatūra ir menas, 2005-10-15, nr. 3066.
5 Rasa Vasinauskaitė. „Socialinis teatras: „išdūrinėjimo“ menas. Baigėsi tarptautinis „Sirenų“ festivalis“. 7 meno dienos. 2005-10-07, nr. 678.
