Simaro Nikolaidou-Arampatzi
Balandžio 24 ir 25 dienomis Lietuvos nacionalinio dramos teatre - ypatingas įvykis: antikinės Graikijos dramaturgijos klasiko Euripido (480-406 m. pr. Kr.) tragedijos „Bakchantės" premjera. Iki šiol Lietuvoje niekad nestatytą veikalą režisuoja Gintaras Varnas. Šiai tragedijai Euripidas pasirinko mitą apie dievo Dioniso kulto atėjimą į Tėbus. „Bakchantės" - tai kūrinys apie Dioniso pažadintas žmogaus kūno aistras ir dvasios stichijas, kurių jis pats nepažįsta arba nepripažįsta, kurios parklupdo pasaulio valdovus ir primena teatro kilmę iš bakchančių garbinamo Dioniso kulto.
Būsimiesiems spektaklio žiūrovams siūlome garsios graikų mokslininkės Simaro Nikolaidou-Arampatzi studijos apie „Bakchantes" dalį „Dionisas ir Antikos tragedija".
Dionisas ir Antikos tragedija
Faktas, kad jau Aristotelio „Poetikoje" minimas Dionisas, tik sustiprina dionisiškąjį tragedijos perskaitymą. Galimybė taip tragediją būtent taip savaime suprantama ir mums, ir Aristoteliui - juk drama užėmė oficialios dievo garbei skirtos šventės vietą. Taigi svarbu paaiškinti, kodėl Dionisas, o ne kuris kitas dievas buvo senojo teatro globėjas. J. P. Vernant´as bandė rasti atsakymą jau susiformavusioje teatrinėje iliuzijoje: „Fantastiško elemento įsisąmoninimas sudaro struktūrinį tragiškojo reginio dėmenį; tai pasireiškia kaip šio sąlyga ir kaip rezultatas. Fantastiškumas, iliuzinis vaizdas, anapus daiktiškumo esantis matmuo, pasak Aristotelio; šešėlių, kuriuos iliuzionistinis poezijos menas prikelia scenai, žaidimas filosofui yra svarbesnis ir tikresnis už autentiškus istorinius pasakojimus, besistengiančius priminti, kaip tiksliai realybėje klostėsi įvykiai. Vienas iš svarbiausių būdų suvokti Dionisą paremtas, kaip manome, nuolatiniu ribų tarp iliuzijos ir tikrovės suliejimu, betarpišku „kito" pasirodymu čia, mūsų pasaulyje, mūsų atitraukimu ir atitolinimu nuo mūsų pačių. Toks supratimas susijęs su pačiu dievo asmeniu - jis mums šypsosi mįslingai ir dviprasmiškai per teatrinės iliuzijos žaismę, kuri pirmą kartą išryškėjo ant graikų scenos Vernant´as aprašė iliuzijos dievą būtent taip, kaip Dionisas veikia „Bakchantėse". Nuslėpęs tiesą apie savo tapatybę (ją žino tik jis pats ir žiūrovai) po svetimšalio bakchanto kauke, dievas „šypsosi mįslingai ir dviprasmiškai", šaipydamasis iš Pentėjo, kuriam įtartinas regisi iliuzinis svetimšalio pasirodymas. Karaliaus racionalią reakciją sumenkina Dioniso stebuklų sukelti įspūdžiai: nepaaiškinamai iš grandinių išlaisvintos moterys, Pentėjo susirėmimas su bakchanto iliuziniu pavidalu, stebuklinis griūvančių nuo žemės drebėjimo rūmų padegimas, piemens pasakojimo apie mainades Kitairone paradoksai. Kai tik Dionisas veikia, „Bakchančių" teatrinėje scenoje nuolatos ir „betarpiškai" išryškėja prieštaros, paradoksai, netikėtumai. Bakcho garbintojų choras, žinantis savojo dievo prigimtį, bet nežinantis tikrosios svetimšalio tapatybės, nepaaiškinamus įvykius palaiko natūraliais; svajodamas apie Dioniso apsireiškimą, choras nedaro jokios skirties tarp svetimšalio ir dievo. Dioniso prigimtį logiškai atspindi ir Pentėjo pavertimas mainade, nes dievas pasirenka nubausti savo persekiotoją ne tiesiog jį „atitolindamas nuo jo paties", o pakeisdamas būtent į tą, kuo jis bjaurisi ir ką persekioja. Beprotybė, kurią dievas įkvėpė ištikimosioms (bet ir savo aukoms) mainadėms, parodoma Agavės scenoje, kai herojė didžiuojasi savo trofėjumi, iš tiesų negalėdama atpažinti tik ką pačios nužudyto sūnaus veido. Ji pradeda logiškai protauti tik padedant Kadmui, ir tai įrodo, kad Dioniso beprotybė yra „kitas" pasaulis, kuriame peržengiamos visos racionalios tikrovės ar loginio nuoseklumo ribos.
Dionisas tapo antikinio teatro globėju dėl to, kad prieštaringa jo prigimtis atitiko „iliuzionistišką" poezijos meną. Poetui duota galimybė scenoje atgaivinti įvairius (paprastai prieštaringus) požiūrius į žmogų, sustiprinti apmąstymus apie epochos alogiškumą, nes racionalumo paieškos sugriovė mitologizavimą ir nepaaiškinamumą. Nors racionalumas buvo svarbus suvokti gamtos reiškinius, žmogaus vieta pasaulyje ir santykis su dievybe tapo deterministinis, ir toks požiūris prieštaravo jausmais pagrįstiems alogiškiems įvykiams. Tragedijos žanras klestėjo klasikiniais laikais, tuo pat metu kaip ir Atėnų demokratija. Šis pakilimas susijęs su epochos požiūriu į žmogaus pažinimo galimybes. Kitaip nei sofistai, tragikai savo mintis skyrė ne išrinktiesiems, o viso dėmo religinei bendruomenei, pasinaudodami dvilype ir tiesiogiai veikiančia Dioniso prigimtimi.
Vyno dievo funkcija susieja Dionisą su gyvenimo malonumų perspektyva: sėkmė ir girtuoklystė („Bakchantės" 375-385 eil.), erotiškumas ir beskausmis gyvenimas (415-433 eil, 423 eil.: išgerto vyno džiaugsmais); dar jis siejamas su gamta, derlingumu ir vaisingumu. Vazų piešiniuose akivaizdus satyrų erotiškumas, o per dėmo šventes (kaimo Dionisijas) apeiginių eitynių dalyviai (faloforai) nešdavo iškėlę milžiniškus falus. Falas simbolizavo ne tik dievo ryšį su gyvybe, bet ir intymumą, per kurį žmonės su juo bendraudavo. Epitetu Išlaisvintojas dievas taip pat buvo pagerbiamas ir per Didžiąsias Dionisijas: pirmą šventės dieną eisenos dalyviai nešdavo jo statulą nuo Laisvojo dėmo į Dioniso šventyklą Akropolio papėdėje, - Atėnų piliečiai tikėjo, kad Dionisas gali juos išlaisvinti iš bet kokio suvaržymo. Kita vertus, išvaryto dievo, kuris išauginamas motinai sudegus, savybė yra sujungiama su laukine Dioniso išvaizda. Dėl jo, kūdikio ir vaiko, nuotykių ir žmonių pasipriešinimo sklindančiam kultui (Likurgas, Pentėjas) tikintieji ėmė jį suvokti kaip kenčiantį dievą, kita vertus, ir kaip žiaurų keršytoją, kuris savo priešus baudžia atimdamas protą. Žmonės dalindavosi Dioniso aistra, bet su siaubu stebėdavo jo skiriamas bausmes. Taigi geradario dievo įvaizdis galėjo labai lengvai virsti baudėjo, kuris sudrasko savo aukas, įvaizdžiu. Vynas ir beprotystė, ramybė (plg. „Bakchantės" 393 eil.) ir žiaurumas, klestėjimas ir žudymas keičia vienas kitą Antikos žmonių supratime apie Dionisą, dievo prigimtį derinant prie skirtingų žmogiškumo sampratų.
Turbūt svarbiausias dalykas, kuris atskleidžia Dioniso ryšį su teatru, yra betarpiškas tikinčiųjų bendravimas su dievu ir apeigų simboliai. „Bakchančių" choras kviečia Dionisą pasirodyti scenoje, kad sutramdytų Pentėjo puikybę (553-555 eil.). Dievui artėjant bakchantės girdi jo šūksnius (578-580, 592 eil.) ir pajunta, kaip žemė dreba po jo kojomis (602-606 eil.). Žinoma, jį sutinka besikreipdamos: o švenčiausia žvaigžde mūsų šventose apeigose (608 eil.) ir išreiškia visišką savo euforiją (609 eil.: Kaip smagu matyti tave), nors dramos personažas, su kuriuo bendrauja, ir yra svetimšalis iš Lidijos. Kai Pentėjui gresia bausmė, moterys parodo savo kerštingumą kviesdamos dievą pasirodyti laukinio žvėries pavidalu. 1017-1019 eil.: Valdove, jaučiu stok prieš mane, gyvate/ atšliaužk, dykumos liūtu atskubėk! Prieš sudraskydamos Pentėją, stojus visiškai tylai, Kitairono mainadės atpažino Dioniso balsą, kuris jas kvietė veikti (1088-1089 eil.: pažino Bakcho balsą). Betarpiškumas charakterizuoja ir žmonių, nepriklausančių Dioniso palydai, ryšį su juo. „Bakchančių" pradžioje Dionisas kviečia chorą apsupti Pentėjo rūmus ir garsiai groti timpanais, kad pamatytų Kadmo miestą (61 eil.). Tuoj po to bakchantės, pasirodžiusios orchestroje, prašo visų nuolankiai sekti jų dionisišką palydą (70 eil.: nutyla pamaldžiai užsičiaupę). Neilgai trukus Teiresijas praneš, kad bakchančių choras kreipiasi į visus žmones ir kad dievas nori visų pagarbos, nesvarbu, koks jų tikėjimas (206-209 eil.).
Jausmą, kad Dionisas nuolat yra tarp savo sekėjų, papildo (ir paaiškina) dievo antropomorfiškumas ir žmogiškumas. Dionisas gimė du kartus: iš mirtingosios Semelės kūno ir iš nemirtingojo Dzeuso šlaunies. Kadangi epifanija nereta ir tarp kitų Olimpo dievų, nenuginčijamas Dioniso dieviškumas dažnai pridengiamas žmonėms priskiriamomis savybėmis. Todėl jis rečiau vaizduojamas tarp kitų dievų ir dažnai tėra apsuptas tik satyrų, nimfų ir mainadžių. Jis skatina savo kultą, todėl veikia tiesiogiai ir stipriai, nors mituose yra dažnai ištremiamas ir veiksmas prasideda nuo beviltiškos padėties. Vyno gėrimo ir mainadizmo malonumai pasidalijami su jo palydovais panaikinus ribą tarp dievo ir žmogaus: vazų piešiniuose Dionisas gauna vietą šalia vyną aukojančiųjų arba vadovauja bakchiškam šokiui ir dalyvauja gyvulių žudynėse; vardas Bakchas yra bendras ir jo pasekėjams (bakchantės / bakchantai).
Be palydos vedlio, Euripido „Bakchantėse" dievas atlieka ir svarbiausio žiūrovo vaidmenį, stebėdamas mainadžių nuotykius nuo pačios scenos ar iš viršaus. Kita vertus, kai tik įsitraukia į dramos veiksmą kaip Dioniso palydovas, jis paverčia žiūrovus savo choro mainadėmis. Akivaizdu, kad Euripido paskutinė tragedija parodo Dioniso kaip teatro dievo išskirtinumą. „Bakchančių" scenose Dionisas veikia ir kaip dievas, ir kaip žmogus, kaip auka ir kaip keršytojas, ir atskleidžia savo visagalybę stebėdamas jam pagerbti skirtus ritualus. Antikos žmonių suvokime šis dievas jungė dviprasmybę ir betarpiškumą. Jų susiliejimas kūrė teatrą Atikoje, kuris pirmą kartą tiesiogiai kalbėjo apie žmogiškąsias prieštaras. Mitai ir Dioniso garbinimas tikrai turėjo susiformuoti iki dramos; tačiau reikėjo, kad teatro pastatymai, kurie buvo prijungiami prie dionisiškų švenčių, atspindėtų dievo svarbą, kad būtų „reginys" Dionisui.
Galbūt susieti tragediją su Dionisu labiau pagelbėtų būdas, kuriuo archajinė drama primindavo apie dievo kultą, o ne tragedijose naudojami mitai. Plutarchas tiesiogiai liudija, kad žmonės pradėjo abejoti tragedijos ryšiu su Dionisu, kai Frinichas ir Aischilas pasuko mitų ir aistrų link. Jei, žinoma, priimame Aristotelio nuomonę ir minimus faktus, kad tragedija buvo satyriška ir artimesnė šokiui (Poetika 1449a 20. 2-3), turėtume sakyti, kad dramos choriniai elementai, kilę iš Dionisą garbinančio šokio, turėjo pirmiausia ritualinę reikšmę, užtikrindami tragedijų sąsają su dievo garbinimu. Visgi draminio siužeto plėtotė (mitų ir aistrų, pasak Plutarcho) neišvengiamai paskatino į veiksmą įtraukti chorą, ir ši nauja (dramatiška) jo rolė laipsniškai mažino jo kaip orchėstrinio šokio grupės reikšmę. Šią disproporciją iš dalies pašalina choro savirefleksijos, kurios tiesiogiai referuoja į orchėstros veiksmą ir dažnai yra lydimos tiesioginių arba netiesioginių nuorodų į mitus ir Dioniso kultą. Taip išplečiamas kulto turinys ir tuo pačiu kuriamas dramos ryšys su Didžiųjų Dionisijų šventės eiga. Euripidui „Bakchantėse" pavyko sujungti choro dramatišką vaidmenį (mainadės iš Lidijos, Dioniso palyda) su jo ritualiniu vaidmeniu (tragedijos choras, šokis). Paskutinė išlikusi tragedija grąžino Dionisą į teatro sceną ne tik kaip dionisiškojo mito variantą, bet ir parodė visuomenei ritualinius elementus, sujungtus į vientisą Dionisui skirtą „reginį".
Galiausiai, galbūt jėga, su kuria dionisiški įvykiai perteikiami šioje dramoje, galėtų atskleisti, kodėl tuoj po jos pastatymo tragedijos reikšmė sumenko. Karjeros pabaigoje poetas scenoje parodė patį Dionisą ir jam skirtus ritualus, pranešdamas, kad norint tęsti tragedijos žanrą nereikėtų dramatinių elementų plėtoti taip pat, kaip ir orchėstros šokio, nes kitaip kyla grėsmė prarasti paskutinį autentišką dievo garbinimo ritualą.
Versta iš: Ευριπίδης: Βάκχες, Θεσσαλονίκη: Εκδόσεις Ζήτρου, 2006, Εισαγωγή - Μετάφραση -Σχόλια: Σιμαρώ Νικολαΐδου-Αραμπατζή, «Διόνυσος και αρχαία τραγωδία», σσ. 116-129.
Iš naujosios graikų kalbos išvertė Elžbieta Banytė
Apie kaukės teatrinę galią žr. Calame, C. 1986: Facing otherness: the tragic mask in ancient Greece, History of Religions 26, p. 125-142.
Plg. Schlesier, R., 1993: "Mixtures of Masks: Maenads as Tragic Models", Carpenter, Th, Chr. Faraone, Masks of Dionysus, London: Ithaca, 1993, p. 89-114.
Visur naudojamas S. Narbuto Bakchančių vertimas.
Apie falo vaidmenį Dioniso garbinime žr.: Jameson, M., 1993: "The Asexuality of Dionysus", Carpenter, Th, Chr. Faraone, Masks of Dionysus, London: Ithaca, 1993, p. 44-64.
Pasikeitimo svarbą Dioniso garbinimui ir antikinę tragediją yra aptaręs K. Muller, Aeschylos Eumeniden, Gottingen, 1833, 191 p. Plg. Plut. Praktinė etika, 388e-32c.
Apie žiūrėti reikšmę senovės žmonių Dioniso suvokime žr.: Henrichs 1993, 15-22 p. Ištrauka vadinasi "Seeing is Believing: The Paradox of Dionysus´ Self-Revelation".
Apie vardą Bakchas žr.: Cole 1980, 226-232 p.
Teigiama, kad ši perspektyva yra ne metateatrinė, o vidujinė, nes nurodoma ne į poeto savižiną apie teatro praktiką, o į teatriškumo elementą dramatiniame Dioniso vaidmenyje.
Žr.: Esterling 1997. Filologas stengiasi pavadinimu "A Show for Dionysos" paaiškinti išskirtinį Dioniso ryšį su Antikos teatru.
Pastabas apie dionisiškąjį mito turinį ankstyvosiose tragedijose parašė Esterling, op. cit., 46-47 p.
Naudodamiesi šia prielaida, galbūt galime paaiškinti ir „tetralogijos" paprotį su satyrine drama paskutinėje vietoje. Tikėtiniausia, kad satyrų choras tiesiogiai užtikrino spektaklio ir dionisiškųjų apeigų ryšį. Apie dionisiškuosius satyrinių dramų bruožus žr. Easterling, op. cit., 37-44 p.
Apie ritualinį antikinės tragedijos choro vaidmenį žr.: Heinrichs, A., 1994: "Why Should I Dance? Choral Self-Referentiality in Greek Tragedy", Arion 21, p. 56-111.
Žr. Heinrichs, A., 1996: "Dancing in Athens, Dancing on Delos: Some Patterns of Choral Projection in Euripides", Philologus 140, p. 48-62.. Tyrinėtojas įrodo, kad choro pasirodymo arba retrospekcijos technika ("Choral projections") Euripido tragedijose netiesiogiai siejama su Dionisu ir jo kultu. Dažnai svarbiausiomis tampa savarankiškos su choru susijusios scenos, kuriose veikia kažkurie herojai. Joms būdinga labiausiai bakchiška charakteristika. Pavyzdžiui, bakchiškas Euadnės šokis Hiketidėse (990-1030 eil.) ar mainadiškas pranašaujančios Kasandros elgesys Trojietėse (308-340, 424-461). Bakchiškų aliuzijų ar užuominų, esančių Euripido veikaluose, tyrimas sudaro platesnio turinio objektą, kuris peržengia šio įvado ribas.
