Gaveliškas Vilnius jau nebe toks kaip manasis - pasikeitęs, išlikę tik senojo fragmentai. Labirintiškos Vilniaus miesto erdvės nebe tokios labirintiškos kaip romane, o galbūt tie labirintai tik man nebepasiekiami, nes juos slepia privačios nuosavybės užraktai. MO muziejuje esančią parodą „Vilniaus pokeris“ pristatantys tekstai lyg ir pažada suteikti galimybę palandžioti po atkurtą painią Ričardo Gavelio Vilniaus erdvę. Kažkiek susigundau, o MO atstovai toliau žada ypatingą patirtį, kartodami, kad prie išskirtinės parodos prisideda išskirtiniai asmenys - parodą „režisuoja“ iš teatro atėjęs Oskaras Koršunovas su dviejų kuratorių Dovilės Barcytės ir Algės Gudaitytės pagalba.
Ir tikrai, vos įžengusi į didžiąją MO salę juntu šiokį tokį erdvės painumą, dvelkiantį „Vilniaus pokeriu“ (parodos architektas Gintaras Makarevičius): čia kaip ir miesto labirinte atsiranda įėjimai į nematomas erdves, niekad gerai nežinau, kur pateksiu toliau - ar prie Neries, ar į painų senamiestį, ar į iš betoninių blokų sudėliotą ir nuo miesto centro nutolusį mikrorajoną... Tačiau suprantu, kad to mistiškumo ir fantasmagorijos visgi lieka nedaug. Kiekvienoje salės pakampėje ant sienų nugula tekstinės knygos citatos, tarsi diktuojančios meno kūriniais atkuriamas vietas, jausmus, atmosferą. Negaliu nuo jų pabėgti, gal jos tampa JAIS, nuolat sekančiais kiekvieną mano žingsnį. Atrodo, tarsi parodos kūrėjai nevisiškai pasitiki lankytojais, bijo, kad jie nesupras tiek jų pačių, tiek gaveliško Vilniaus painumo, - pateikiamas citatų rinkinys tampa sunkiai ignoruojamu žemėlapiu. Bet vis tiek dar nesu praradusi vilties surasti klajonėmis grįstą kelią.
Jau nebepasakosiu apie savo išsipildančius ar neišsipildančius lūkesčius. Pirmiausia, parodą pristato ne tik anotacija, bet ir į ratą įsukančioje erdvėje daugiasluoksnio Vilniaus paveikslą pradeda kurti konkretūs kūriniai. Aloyzo Stasiulevičiaus tamsias tapybines „Senamiesčio mozaikas“ pakeičia Kosto Dereškevičiaus paveiksluose už raudonų troleibusų bei daugiabučių langų įstrigę žmonės. Čia atsiranda senojo ir naujojo Vilniaus vizualinių hibridų - Liudo Parulskio didelio formato fotomontaže viską savyje besinešančią ir kaupiančią Nerį pakeičia naujais Vilniaus pamatais tampantys daugiabučiai, o priešais stovinti Rimanto Milkinto skulptūra sujungia senamiestį primenantį suoliuko rėmą su plieninės konstrukcijos atlošu. Nepamirštami ir ryškiais romano elementais tapę balandžiai, patupdyti į keletą ekranų, čia kaip ir Gavelio pasakojime tampantys „netikra patologija“. Pamačiusi Mato Janušonio „Gilų įkvėpimą“, primenantį savotišką portalą, pamanau, kad jau reikia pakeisti vietą. Tačiau jos ieškoti klaidžiojant man nereikia - rodyklė ant grindų diktuoja kelionės kryptį.
Esu nunešama prie viską savyje talpinančios, tačiau viską ir pamirštančios Neries (audiovizualinė projekcija „Upė“, rež. Gediminas Lapė) - tekančioje upėje vis pasirodo Vilniaus miesto atsiminimai, vietos, veiksmai... Ant gultų šios upės paplūdimyje gulintys žmonės nusisuka nuo ant muziejaus sienos esančių trijų citatų iš knygos, kurių viena net pabanguota kaip upės srovė, - nujaučiu, kad anotacijoje išsakyti pažadai nekurti romano iliustracijų visiškai išpildyti nebus. Beveik visoje parodoje ir toliau išliks gana tiesmukas knygos citatų derinimas su vizualiojo meno kūriniais bei nepasitikėjimas muziejaus lankytojais, tad apie tai nebesikartosiu ir bandysiu klajoti po (at)kuriamas vietas toliau.
Prieinu erdvę, kurioje eksponuojami darbai, signalizuojantys apie nepatogumo, neaiškaus nejaukumo, neteisybės bei nuolatinio persekiojimo patirtis. Valentino Antanavičiaus pabaisų ir žmonių hibridus primenantys gyviai, Henriko Natalevičiaus per žmonių galvas lipantys drambliai bei Šarūno Saukos tarakoniškai susispietusių nuogalių minia, kurių dalis dar įstrigę kokonuose, - visi šie darbai tampa siurrealiomis košmariškomis scenomis, ne taip nutolusiomis nuo tuometinės realybės ar romano atmosferos.
Gretimoje erdvėje patiriu kitą nepatogumo atspalvį. Totalitarinėje visuomenėje gyvenančio žmogaus kančia sulyginama su fiziniais pavojais ir ligomis. Eglės Rakauskaitės videofilme matomas dar skystuose taukuose paniręs kūnas, kurio judesiai po truputį apribojami jiems stingstant. Ievos Martinaitytės-Mediodios darbas „Nature Morte“ tampa jos pačios autoportretu, ant drobės koliažo technika kaip votus išdėliojant savo kūno dalis sukuriamas laikino, trapaus bei fragmentiško kūno vaizdinys, o laikinumo ir ligų talžomo kūno tema tęsiasi ir Marijos Teresės Rožanskaitės tapybos darbe - esu nukeliama į operacinę, kur apsvaigstama nuo narkozės, nevaldomas žvilgsnis ir matau tik kažkieno jau nebejudrią ranką. Taip pat salės viduryje dėmesį patraukia Rūtos Spelskytės „Kalninis elniaragis“, šiame kontekste primenantis ant grubaus operacinės stalo paguldytą kafkišką vabalą, kuris atitolęs nuo gamtos, apverstas ant nugaros ir neturintis galių išsikapanoti iš beviltiškos situacijos. Iš šios erdvės išeinu per tamsų tunelį, kurio viduryje griaudėjantis ir slapta viską matantis vienpusis veidrodis atskleidžia slapta stebinčiųjų baugią buveinę. Ir pati trumpam atsitupiu atsiremdama į sieną, stebiu erdvę priešais ir joje vaikštinėjančius žmones, kol blyksinčio stiklo atspindyje pamatau save pačią.
Išsiaiškinusi stebėtojo poziciją ir perėjusi tunelį pasiekiu žinių ir archyvavimo erdvę. Čia jau tiesiogiai kalbama apie represijas ir kančias, ne tik per kūniškus nepatogumus, bet per tiesiogines nuorodas į skaudžius ir trauminius istorinius įvykius. Kęstučio Grigaliūno „Mirties dienoraščiai“ - po menininko tyrimų archyvuose gimęs kūrinys. Ant muziejaus sienos eksponuojami nemažo formato sovietmečio represijų aukų portretai, rasti baudžiamosiose bylose, - kūrinys išryškina ne tik individualų skausmą, matomą žmonių veiduose, bet ir kolektyvinę okupacijų vargintos šalies kančią. Dar vienas Rožanskaitės kūrinys, esantis prieš Grigaliūno dienoraščius, kalba ta pačia tema: 1941 m. prasidėjusius trėmimus simbolizuojantis traukinys ir prie jo daiktiškai atrodantys sudarkyti bei statiški žmonių kūnai tampa prievartos ženklais. Čia pat esantis Raimondo Paknio fotografijų ciklas, vaizduojantis Šv. Jurgio bažnyčią, kuri sovietmečiu buvo paversta bibliotekos knygų sandėliu, ne tik nukelia į Gavelio romano veikėjo Vytauto Vargalio darbo vietą - biblioteką, bet ir toliau tęsia Lietuvos ir Vilniaus istorinės atminties niokojimo temą. O Eglės Ridikaitės ant sienos iškeltos grindys apmąsto pamirštamą istoriją, įstrigusią nykstančiuose architektūriniuose elementuose, ir bandymą ją prisiminti iš naujo.
Rožanskaitės „Marija Magdalietė“ su fone grojančia laisvę prognozuojančia džiazo muzika (kurią girdėti ir prie Grigaliūno „Mirties dienoraščių“ bei Rožanskaitės darbo „1941 metai“ labai keista), prieš viltingai nukreipdama į išsivadavimo ir pasipriešinimo motyvų pilnesnę vietą, atveda į iš milžiniškų betono kaladėlių sudėliotą Vilniaus dalį, išdygusią sovietmečiu. Vėl matome Liudo Parulskio fotomontažus, perkeliančius istorinės architektūros elementus į daugiabučių džiungles, ar, atvirkščiai, daugiabučių fragmentai įstatomi į senamiesčio architektūrą. Algimanto Kunčiaus reminiscencijos žvelgia į 1986 m. iš blokų dėliojamus ir dar tuščius Pašilaičius.
Pabėgusi iš betoninės Vilniaus dalies pereinu į pasipriešinimo pilną dailininkų studiją - čia atsiveria langas į sovietmečiu cenzūruojamą menininkų kūrybą. Kazimieros Zimblytės abstrakti, socrealizmo nepaisanti tapyba daugiausia laiko praleido menininkės studijoje, nes sovietmečiu buvo eksponuota tik vieną kartą. Šalia esantis Arūno Baltėno fotografijų ciklas irgi fiksuoja įvairių dailininkų dirbtuves. O nepriklausomybės metais kuriančio Dainiaus Liškevičiaus performanso „La caricature“ dokumentacija tampa nuoroda į laiką, kai meno cenzūrai vietos nebėra ir eksperimentuoti leidžiama ne tik pasislėpus dirbtuvėje ar kur kitur. Taip pat čia turiu galimybę „pasikalbėti“ su atsiskyrėlišku „Vilniaus pokerio“ autoriumi Ričardu Gaveliu - viduryje esančio televizoriaus ekrane iškyla Mariaus Ivaškevičiaus laida, kurioje ir kalbinamas rašytojas.
Po priminimo apie sovietmečio cenzūrą atsiduriu tarp kūrinių, kurtų jau laisvoje Lietuvoje, leidžiančioje ir net skatinančioje eksperimentuoti. Keičiasi kūrinių raiška, tonas. Rodoma dabartis, prognozuojama ateitis: Artūras Raila leidžia baikeriams griausmingai įsiveržti pro institucijų duris, Gintaras Makarevičius kviečia po ilgos disciplinos dekoncentruoti dėmesį, Aidas Bareikis mąsto apie naujas galimybes matyti ir klaidžioti (ar tikslingai keliauti), o Žygimantas Augustinas kuria autoironišką fikciją. Prieš išeidama dar iš tolo pažvelgiu į veidrodį, kurio kitoje pusėje anksčiau sėdėjau slapčia stebėdama žmones ir kūrinius, o dabar matau juos iš arti, - kaip minėjau, manasis Vilnius jau pakitęs, laisvas, visiškai kitoks nei Gavelio, bet stebinčių šešėlių akys neužmirštos bent pasakojimuose.
Paroda veikia iki sausio 28 d.
MO muziejuje (Pylimo g. 17, Vilnius)
