Nors ir buvo skelbta, kad svarbiausia - žodis, vis dėlto svarbiausia, matyt, buvo studentai. Siekdami, kad visiškai naujas festivalis „Dramokratija" įvyktų, susivienijo skirtingų studijų programų (kino dramaturgijos, vaidybos, teatro vadybos ir teatrologijos) Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentai. O šio renginio inciatorė - poetė, prozininkė, dramaturgė ir (šiuo atveju svarbiausia) akademijos dėstytoja - Gabrielė Labanauskaitė. Po penkias dienas trukusių pjesių skaitymų atrodo, kad svarbiausia vis dėlto buvo ne rezultatas, o kūrybos procesas. Kitaip sakant, daugiau naudos ir, regis, malonumo gavo festivalio dalyviai, o ne žiūrovai. Vis dėlto, kadangi šie skaitymai vyko ne uždarame akademijos rate, o žiūrovams atviresnėse, lengviau juos pritraukiančiose vietose: Valstybiniame jaunimo teatre, Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje bei LMTA balkone (Gedimino pr.), rodos, svarbu ne tik pasveikinti dalyvius ir organizatorę su jiems patiems neabejotinai naudinga veikla, bet ir pasvarstyti, ko gi šiam reikalui, kaip pilnaverčiam dramaturgijos festivaliui, labiausiai trūksta žvelgiant iš šono.
Atrodo, kad visos bėdos prasidėjo nuo pačios festivalio idėjos, netgi jo pavadinimo - „Dramokratija". Viskas vyko toli gražu ne anarchistiškai, o gana nuobodžiai tvarkingai, ir vis dėlto jokios rimtesnės koncepcijos (išskyrus tam tikrus demokratijai reikiamus rėmus, paviršinę tvarką) nebuvo. Pjesių vertėjai, dramaturgijos studentai, galėjo patys rinktis, ką panorėję, atsispirdami vien nuo labai abstraktaus apibrėžimo - šiuolaikinė dramaturgija. Galiausiai išėjo taip, kad ne tik tarp skaitomų pjesių nebuvo jokio ryšio, bet jos net vargiai galėjo pasirodyti šiuolaikinės, t. y. žiūrovai taip ir nebuvo supurtyti drąsiomis naujų formų paieškomis, būtent šiandieną (ne vakar) atliepiančiu aktualumu arba tiesiog naujos kokybės proveržiais, ko lyg ir neišvengiamai tikėtasi, turint omenyje, kad pasirinkimas buvo be galo platus. Galbūt kažkokia bendra tema ar forma, smulkesnės potemės sumanymas būtų paskatinęs studentus pakapstyti šiek tiek giliau, paieškoti kokių nors visai netikėtų dramaturgijos variantų.
Tenka pasakyti, kad dėl tokios demokratinės festivalio politikos jo turinys itin priklausė ne tik nuo studentų apsiskaitymo, bet ir nuo jų raštingumo lygio. Dalis pjesių skambėjo gana sklandžiai, bet buvo ir daug tiesiog ausį rėžiančių vertinių. Dramaturgijos studentams, aišku, naudinga pavertėjauti, tačiau jeigu jau tie jų bandymai skaitomi viešai, kitąmet vertėtų pagalvoti ir apie kalbą, kad nei aktoriams, nei žiūrovams netektų vargti su lietuviškai angliškomis sakinių konstrukcijomis, netinkamais įterpiniais ar lietuvių kalbai visai nebūdingu žargonu (kaip jums, pavyzdžiui, meilus kreipinys „mano špygute"?). Juk svarbiausia čia, kaip buvo skelbta, - žodis! Žinoma, kirba ir kitas klausimas, kodėl tokios su rašymu susijusios specialybės studentai apskritai pridaro tiek kalbos kultūros ar stiliaus klaidų? Bet tai jau visai kita, labai plati tema ir verčiau ją palikti tos srities specialistams.
Liko kiek neaiškus ir festivalio erdvių pasirinkimas. Kad ir kaip džiugu dėl to, kad dalis pjesių buvo skaitomos LMTA balkone, būtų buvę dar džiugiau, jei pasirinktos pjesės būtų labiau šiai erdvei pritaikytos, atviresnės, jeigu būtų ir žodžiais sužaista su gatvės aplinka ir nieko apie skaitymus nežinančiais praeiviais. Nesijautė aiškesnių skirtumų ir tarp Jaunimo teatro bei Teatro muziejaus erdvių. O kadangi vis dėlto šie skaitymai - ne literatų susiėjimai, o teatrinė veikla, šių skirtumų, didesnio erdvių išnaudojimo bei drąsos interpretuojant pristatomą tekstą (o ir apskritai režisūros, jei jau ši sritis buvo įtraukta) labai reikėtų.
Žvelgiant neatsiribojus, pamiršus su dalyviais (gal net apskritai teatru) pernelyg nesusijusių žiūrovų poreikius, viskas atrodo gerokai šviesiau. Iš tiesų verta pasveikinti Gabrielę Labanauskaitę ir visą LMTA už tai, kad ėmėsi puikios iniciatyvos, nes festivalis, išeinantis už akademijos ribų ir suteikiantis progą susitikti su žiūrovais, be abejonės, studentams duoda daug stipresnį akstiną dirbti - domėtis, analizuoti, bendradarbiauti, - nei įprastiniai atsiskaitymai. Be to, remiantis (pagaliau) tikrai suskambėjusia Davido Ives´o pjese „Žodžiai, žodžiai, žodžiai", pristatyta festivalio uždaryme, gali būti, kad, bėgant laikui, net ir taip, demokratiškai renkantis pjeses, bus puikiai išversti ir perskaityti išties įkvepiantys kūriniai. Sakoma, kad ir šimpanzės, neribotą laiką spaudinėdamos mašinėlės mygtukus, beveik užtikrintai sukurs „Hamletą".
