Viskas vangu ir beviltiška. O teatras tapo tam atviras. „...Fiziškai, protiškai ir emociškai luoši žmonės kelyje į užmarštį. Jie kovoja vangiai, myli nemylėdami, beveik nieko nebesuvokia, važiuoja ant yrančių dviračių į savo pačių laidotuves, gyvena šiukšlių dėžėse, spokso vienas į kitą lyg vištos sausakimšoje vištidėje. Vyrai ir moterys, plaukantys gyvenimo vandenyse, teturintys planktono valią ir sąmonę“.
Daniel Lindley
Vytautas Šapranauskas buvo gyvas, šmaikštus ir akylus. Jokių herojiškų pozų, jokių pranašysčių. Laukė taip, kaip galėjo. Buvo pavargęs nuo laukimo, todėl belaukdamas sugebėjo dar kažkaip ir pagyventi. Tas gyvenimas nė kiek ne lengvesnis už laukimą. Gal tik išoriškai jis turi kiek daugiau dinamikos, tačiau pats rezultatas - filosofiškai tiek pat skausmingas, kaip ir laukimas be išeities. Gimimas, gyvenimas ir mirtis Šapranausko kūrybiniame gyvenime sutapatinti ir paversti teatrine egzekucija. Beckettas pasakytų: „Ir tai - bergždžia", bet kitos išeities nėra, kaip dar ir dar kartą pasinerti į savo esybės ištakas.
Laukti Godo nuobodu, Šapranausko - ne. Jau dveji metai po jo mirties (1958 04 19 - 2013 04 18), o Mažojo teatro spektaklis - Samuelio Becketto „Belaukiant Godo" (2002) - skamba kaip šio aktoriaus gyvenimo metafora. Tikslus, raiškus, šviesus, nors pati medžiaga - depresyvi, sudėtinga. Beckettas duso nuo erudicijos proveržio. Savo meninius apreiškimus vertė „žaidimais" grynomis kalbos struktūromis ir pjesių bei prozos kūrinių rašymu. Jo tekstus suvaldyti teatre nepaprasta, bet režisierius Rimas Tuminas pasirinko garbingą beketišką kelią. „Belaukiant Godo, Žaidimo pabaiga" paslaptis autentiškomis priemonėmis buvo įminta, Mažojo teatro „Belaukiant Godo" tapo būtent šio teatro „Godo".
Visas teatras tarytum Estragonas su Vladimiru laukė pasirodant V. Šapranausko. Poco vaidmuo - lyg paties Becketto parašytas būtent šiam artistui. R. Tuminas, parengęs šį aktorių daugiaprasmiam vaidmeniui, ne tik grąžino teatrui TV žvaigždę, bet įrodė, kad pačių gabiųjų aktorių televizija vis dėlto nepraryja: prireikus jie sugeba išsižadėti televizinių štampų. V. Šapranauskas - kaip čia buvęs, kaip niekur neišėjęs. Per patį intensyviausią televizinės karjeros periodą, „Šapro šou" vienu metu kurdamas kelis skirtingiausius personažus, šis aktorius teatre „žaidė" tik teatrui priimtinomis taisyklėmis ir tik autoriui bei režisieriui reikiama kalba. Jis gerbė teatrą taip, kad jame „tirpo" kartu su jį pasiglemžusia medžiaga.
Poco - V. Šapranausko lūžis. Šis vaidmuo įrodė, kad TV laidų charizmatiškoji asmenybė teatre netrukdė suvokti savo paties susikurto įvaizdžio. V. Šapranauskas nuo pat pirmų minučių gebėjo sunaikinti bet kokias šapranauskiškas iliuzijas. Kartkartėmis atsirandantys pašmaikštavimai buvo bendros koncepcijos reikalas. Plačiai naudodamas savo gestikuliaciją, mimiką, tik jam vienam būdingą akyčių vartymą, jis visą laiką išliko autentiškas. Bet visa ši partija buvo atlikta taip subtiliai, kad visiškai neiškrito iš bendros spektaklio partitūros. V. Šapranauskas buvo viena iš didžiųjų šio audinio dalių.
Manyčiau, kad neatsitiktinai Vytautas Šapranauskas Rusų dramos teatre savo vaidmenis kūrė kaip tik tuo metu, kai šis teatras buvo vienas įdomiausių Vilniuje (pradžia - tuometinėje Komjaunimo, dabar - Jogailos gatvėje). Nepaisant to, kad čia jo aktorinė karjera tik prasidėjo, daugelio spektaklių sėkmė priklausė ir nuo jo. Manau, kad jo negailestingumas profesinei bejėgystei kažkuo buvo panašus į Romano Viktiuko, su kuriuo dirbo „Meistre ir Margaritoje" (Azazelo; 1988; beje, šį vaidmenį buvo sukūręs ir Saulius Mykolaitis). Viktiukas garsėjo griežtomis ir negailestingomis pastabomis, kurias per repeticijas sakydavo aktoriams. Paskutinis vaidmuo, sukurtas šiame teatre, taip pat simbolinis - Pjero spektaklyje „Kvietimas į ešafotą" (režisierius Grigorij Gladij, 1989).
Valstybinis Vilniaus mažasis teatras XX a. 10-ajame dešimtmetyje gyveno aukso amžių. Nuo 1995 m. jį lydėjo sėkmė ir pripažinimas. Vienas iš teatro vedlių ir buvo V. Šapranauskas. Į Mažąjį teatrą jis buvo pakviestas kaip vienas įdomiausių aktorių. „Mano krikštamotė Mažajame teatre buvo Eglė Gabrėnaitė. Ji su Valiumi Tudorake, Rusų dramos teatre pasižiūrėję, jeigu neklystu, Vladimiro Nabokovo „Kvietimą į ešafotą", pasiūlė Rimui Tuminui pakviesti mane į Mažąjį teatrą. Aš pas Tuminą buvau vaidinęs ir tokiuose spektakliuose kaip „Svečiai atvyksta prieš perkūniją, arba Sausainiai su gvazdikėliais", „Čia nebus mirties". Kai Zioba (Andrius Žebrauskas) pasiliko Amerikoje, aš buvau įvestas į šiuos spektaklius. O kai prasidėjo „Vyšnių sodo" repeticijos, praktiškai išėjau iš Rusų dramos teatro ir perėjau į Mažąjį. Aš, beje, buvau pirmasis šio teatro darbuotojas - ar tik ne ūkio dalies vedėjo pareigose? Dar nebuvo Mažojo teatro, o mano pareigos jau buvo", - pasakojo aktorius (2011 01 19). Šiame teatre kaip etatinis darbuotojas jis dirbo 1991-2000 metais, vėliau iki 2009 m. buvo samdomas aktorius.
Nors Vytauto Šapranausko teatrinėje biografijoje nemažai reikšmingų vaidmenų, akivaizdu, kad tai buvo toks aktorius, kuriam turėjo būti skirti atskiri spektakliai ir rašomos pjesės. Į lietuvių teatro istoriją jis įėjo su didžiausiu savo vaidmeniu - Chloine-Genechu spektaklyje „Nusišypsok mums, Viešpatie" (1994). Su smilga dantyse, liūdnų akių ir labai švelnaus vidaus. „Aišku, kiekvieną personažą, kurį vaidini, savaip įsimyli, tačiau šis mano vaidmuo - iš tų, išskirtinių", - apie šį vaidmenį sakė V. Šapranauskas. „Vaidmenį kūrėme per repeticijas. Aš rodydavau viską, ką žinau iš žydų anekdotų, įvairiausių situacijų. R. Tuminas žiūrėjo ir sakė, ko reikia ir ko ne. Svarbiausia mums buvo situacija, kurią vaidinu taip, kaip joje elgtųsi žydas. Juk tą pačią istoriją galima papasakoti ir su gruzinišku, su ukrainietišku ir, beje, su lietuvišku akcentu. Svarbu tik gerai papasakoti anekdotą. Juk ir kiekvieną spektaklį galima suvaidinti kaip anekdotą - labai trumpai. Ir tuo viskas išsakyta. Kodėl Chloinė-Genechas važiuoja į Vilnių? Lipa. Krenta. Vėl lipa - pagaliau įsiropščia. Kam jam ta kelionė? Nežinau. Beje, kodėl mes gyvename? Kodėl čia vaikštome? Kodėl mes, aktoriai, kiekvieną dieną ateiname į teatrą? Keiksnojam jį, bet vis tiek ateinam... Pasitaikytų Chloinės-Genecho kelyje kiti trys žydai, - jis liptų į kitą vežimą." Niekas iš mūsų nežino, kas pasipainiojo Šapranausko kelyje, į kokį vežimą jis įlipo?..
Apvažinėjęs visą pasaulį, teatras sulaukdavo įvairiausių įvertinimų, ir dažnoje recenzijoje buvo minimas Šapranauskas. Ar įvairių gastrolių metu, per spektaklių aptarimus pirmus įspūdžius galima buvo išgirsti būtent apie šį aktorių. V. Šapranausko herojus spektaklį pripildė gyvastimi, humoru. Aktorius toks nuoširdus, kad stebint veiksmą dingdavo sceninio sąlygiškumo pojūtis. „Mes, žydai, turime išmokti gyventi šešėlyje." Tokią diasporos filosofiją, palindęs po grindimis, perskaitė Chloinė-Genechas, tačiau aktoriui tai nesutrukdė išlikti savimi - jis persikūnijo ne į vaidmenį, o į save. Todėl kitose scenose žiūrovai regėjo šapranauskišką pantomimą, ypač įsimintina scena, kurioje jis šokinėjo ant vienos ar ant kitos kojos, rankose vartaliodamas įkaitusį pirties akmenį.
„Būna, kad suvaidini ir neprisimeni, kad vaidinai", - Vytautas to niekada neslėpė. O nutikimų būta įvairių. Net tokių, kai puikiai suvaidina spektaklį ir krenta lyg negyvas. Po vieno „Vyšnių sodo" spektaklio jo Trofimovas krito kiek per anksti - žiūrovai dar spėjo pamatyti jo staigiai įtraukiamas kojas. Ryškiai tragikomiška šio personažo metamorfozė (neįgyvendinti troškimai ir slegianti graužatis dėl idealų nebuvimo) tarytum įsikūnijo jame.
Tai pats gyviausias aktorius, kokį teko sutikti. Kiek žmonių, tiek situacijų, tiek istorijų. Ir nė vienos bjaurios. Teatre jis visada užjausdavo ramius, tyliai dirbančius žmones, o nemėgo dvasinių pūzrų, matomais ir nematomais būdais skelbiančių savo „pranašystes". Tiksliau, nemėgo prisiplakėlių, kurių pilni teatrai, nes tai yra vienintelė šilta vietelė, į kurią nukrentama kaip į minkštas samanas.
Šapranauskas tapo mūsų sistemos auka. Kur dėtis tokio lygio menininkui? Kodėl jis turi duoneliauti? Jeigu neišgyveni iš teatre uždirbtų pinigų, o bet kokios „pigios" TV laidos moka „milijonus" - tai ne parsidavimas, o baisus profesijos pažeminimas. Šapranausko išėjmas iš teatro nebuvo vien individo pasitraukimas, tai buvo plačiai ir ilgai komentuojamas įvykis, kuris pamažu buvo pamirštas, nes dauguma jo kolegų patraukė tuo pačiu keliu. Neužmirštamas receptas, pasakytas viename „Šapro šou": „Kaip tapti milijonieriumi? Reikia keturis tūkstančius metų dirbti Mažojo teatro budinčiu ir nieko nevalgyti." Juo nepatikėti negali. Jis vis mąstė apie savo apsisprendimą: „Gyvenime būta įvairių peripetijų. Kai palikau Mažąjį teatrą, daug kas šaipėsi, replikavo: „Kokie čia menai", bet vos tik atsirado galimybė, visi sulindo į tas pačias televizijas. Šiandien ypač išryškėjo tie „didelių menų" kūrėjai, parsidavę bet kam, bet tik ne menui. Teatras daugeliui tapo tik „tarp kitko" arba galimybė nemokamai pakeliauti. Visą gyvenimą sakiau, kad televizijoje uždirbi pinigus, o teatras - tavo sielai." (Iš asmeninio pokalbio)
Kuriant „Maskaradą" (1997), V. Šapranauskas intensyviau dalyvavo pirmosiose repeticijose, o po kelių savaičių pertraukos pasirodė tik paskutinėse. Santykis su juo nebuvo kolegiškas. Vienintelis režisierius Rimas Tuminas suprato, kad šis aktorius per porą dienų gali padaryti tiek, kiek kitas nepadarys net ilgai ir nuobodžiai repetuodamas. Ne vieną aktorių siutino, kad „Šapras tik su pačiūžom praeina, ir dar „Kristoforą" už tai gauna" (iš pokalbio su Vytautu Šapranausku). „Baltos varnos" statusas metai po metų suformavo kaukę, po kuria gyvybe spinduliuojantis aktorius turėjo slėptis.
„Maskarade" iš skulptūrinių aktorių kompozicijų V. Šapranausko Kunigaikštis Zvezdičius išsiskyrė ypač: jo lūpose poetinis didžiojo romantiko Michailo Lermontovo tekstas virto stebėtinai įtaigia tiesiogine kalba. V. Šapranauskas aplink save sukurdavo tokią atmosferą, kurioje ypač gerai jausdavosi jo partneriai, o ir žiūrovui tomis minutėmis visada būdavo ką veikti.
Kitas ir kitoks V. Šapranausko vaidmuo Nikolajaus Gogolio „Revizoriuje" (2001). R. Tumino režisūrinę koncepciją lėmė ir pagrindinių veikėjų aktorinė charakteristika. N. Gogolis savo komedijoje taikliai nupiešė situaciją iki atvykstant revizoriui, o spektaklio režisierius, aktoriaus V. Šapranausko padedamas, įkūnijo tikintį, švelnų, kiek įbaugintą valdininką - besikalbantį su Dievu Gorodničių. Tuminui reikėjo Gorodničiaus, kuris suvoktų, kokioje situacijoje atsidūrė visas miestas: aristokratiškas, tiesus Šapranausko stotas ir išdidumas jo herojų pavertė ne revizoriaus įkaitu, o nesibaigiančio gyvenimo anekdoto dalyviu. Kai suvokę tragišką savo baigtį nelaimingieji liūdnai ir bejėgiškai spaudžiasi vienas prie kito ant siūbuojančios lentos, V. Šapranausko Gorodničius, žengtelėjęs prie auditorijos, skausmingai bei kaltinamai kreipiasi į patenkintus žiūrovus: „Iš ko jūs juokiatės? Iš savęs gi ir juokiatės..." Ir juoktis tuomet iš tiesų nebesinorėdavo...
Oskaro Koršunovo teatras niekada nereikalavo gynėjų. Tai kraštutinumų tiesos išraiška. Todėl nieko nuostabaus, kad kuriant naująjį O. Koršunovo teatrą, į porą spektaklių buvo pakviestas V. Šapranauskas - „Labas Sonia Nauji Metai" (1994) ir „P. S. Byla O. K." (1997). Šiuose spektakliuose V. Šapranauskas jautėsi natūraliai. Oskaro teatras jam buvo atpažįstamas, jaučiamas, suprantamas. Vaidindamas jis nebijojo pasikartojimų, o režisierius tai toleravo, - todėl, kad pačioje literatūroje, abiejuose šiuose kūriniuose veikėjai susidvejina, tekstas ir veiksmas kartojasi. Aktoriaus kuriami personažai egzistavo ekspresionistine maniera, ir jų perskaitymas atitiko spektaklių visumą. Čia jis pirmą kartą susitiko su Sigito Parulskio dramaturgija. Oskaro teatras pagal žanrą tiko Šapranauskui.
Labai įdomus jo vaidmuo buvo Herkaus Kunčiaus „Genijaus dirbtuvėje", kurį režisavo Audrius Nakas (1998). Šapranauskas sukūrė Vaclavo Nižinskio, šokėjo, mirusio 1950 metais psichiatrinėje ligoninėje, vaidmenį. Šiame spektaklyje išryškėjo aktoriaus plastinis talentas. Tais pačiais metais aktorius kartu su Rimante Valiukaite šoko Anželikos Cholinos spektaklyje „Moterų dainos".
V. Šapranauskas nemėgo negabių žmonių. „Man neįdomu su jais", - sakydavo. Ypač nemėgo aktorių, kurių pagrindinė profesija - „būti gražiam". Ant tų, kurie buvo „tik gražūs", jis nepyko, jį siutino tie, kurie tai dar ir demonstravo. Siutino ir tie, kurie nemoka vaidinti, o tik „nudavinėja". Jis kritikavo tuos, kurie scenoje nemoka keiktis ir į įdomius tekstus prikaišioja keiksmų tik „dėl charakterio spalvos". Vytautas tai vadino impotencija (iš asmeninio pokalbio).
Yra aktorių, kuriuos pamiršti vos juos pamatęs. Tačiau yra aktorių, kurių nuolat pasiilgsti, kurie „yra", net jeigu jų nėra, jeigu jie ir nešmėžuoja tau prieš akis. Toks buvo Vytautas Šapranauskas. Turėdamas įgimtą laisvės pojūtį, savo vaidmenis jis kūrė, kai kurias scenas natūraliu būdu pailgindamas: niekur neskubėdamas, visas savo mintis išsakydamas ir pabaigdamas iki galo. Jam svarbu buvo užčiuopti žmogaus sielą ir jos neišgąsdinti. Jam svarbu buvo žmogaus sužmoginimas. Dėl to jis veikė žiūrovą. Šapranauskas per savo vaidmens sužmoginimą sužmogindavo ir žiūrovą.
Gyvenime ypač svarbus prisirišimas. Prie V. Šapranausko buvo prisirišę labai daug žiūrovų. Jį mylėjo, pripažino visi, kurie lankėsi teatre (TV gyvenimo šiuo atveju neturiu omenyje).
Yra protingų aktorių, kurie kalba aksiomomis, jų mintys gali tapti atskirais aktorinio meistriškumo vadovėliais. V. Šapranauskas to nedarė, nėra užfiksuota jo panašių didelių pasisakymų apie savo profesiją, tačiau savo aktyvia aktorine egzistencija jis buvo tikras teatro guru.
V. Šapranausko vaidmenys visada paryškindavo partnerių vaidybą, šalia jo kolegos tarsi įgydavo daugiau gyvybės - retsykiais žiūrovams leidę ir prisnūsti, jie taip įsibėgėdavo, kad įgaudavo sunkiai įvardijamos partnerystės virtuoziškumo. Būdamas negailestingu sau, o tai - teisinga siekiamybė, jis tapo pastebimas net mažiausiuose epizoduose.
V. Šapranauskui teatro vaidmenys padėjo ne tik subręsti, bet ir suformuoti aktoriaus gyvenimą. Scenoje jis buvo komiškas, bet kartu ir tragiškas. Taip ir gyvenime. „Man patinka, kai tame pačiame spektaklyje yra ir tragedija, ir komedija. Kai žiūrovas žiūri ir nesupranta: čia verkt ar juoktis reikia..." - toks Vytautas Šapranauskas mus ir paliko.
Šapranausko draugai savo dvasia buvo stiprūs žmonės. Vienas iš jų - šiuo metu Islandijoje gyvenantis dailininkas Vytautas Narbutas. Mirties dieną sukrėstas jis atsiuntė laišką, kuris vadinosi bliatnachuijobtvojumatj. Neįtikėtinai sukrečianti istorija neleidžia ir šiandien pamiršti fakto, kuris kadaise atrodė atsitiktinis. V. Narbutas rašė: „Paveikslą „Pakaruoklis" norėjau sunaikinti, bet Šapras paskutinę akimirką jį išplėšė iš manęs. Kai mes sėdėjom jo bute, žiūrėdamas į šį paveikslą, pasakiau: „Vytuk, tu išgelbėjai pakaruoklį nuo mirties." Jis bais juokėsi... Už poros savaičių Vytas turėjo būt čia, Islandijoj, su savo „Juoduoju humoru". Prieš keletą savaičių mes kalbėjom, jog nepavyko pasimatyt Lietuvoj, tai pasimatysime Islandijoj. Bet kaži kokia vidinė nuojauta kirbėjo, jog nesimatysma mes. Šiandien jo gimtadienis, o man rytoj premjera Islandijos „Nacteatre", „Visatos angelai" - apie jauną menininką, kuris pabaigoj nusižudo. Gyvenimas eina toliau. Iki. Vytas." (2013 04 19)
Prisiminimai
2014 m. lapkričio 14 d. Vilniaus mažajame teatre apie Vytautą Šapranauską pasakojo Rimas Tuminas ir Faustas Latėnas.
Daiva Šabasevičienė: Jūs su Vytautu Šapranausku neišsiskyrėte net po to, kai jis išėjo iš Vilniaus mažojo teatro. Maža to, judviejų vidinis ryšys išliko net tada, kai išvykote dirbti į Maskvą, kvietėte vaidinti net į paskutinius savo spektaklius J. Vachtangovo teatre - „Maskaradą", „Nusišypsok mums, Viešpatie". V. Šapranauskas norėjo ryžtis šiam žingsniui, apie tai ne kartą užsiminė, bet būdamas prieraišus žmogus suprato, kad kelio atgal į Lietuvą nebus.
Rimas Tuminas: Vytautas domėjosi pasauliniais teatrais, filmais. Jis žavėjosi, norėjo ištrūkti, bet mūsų visa klampynė, provincialumas... Mes daug gastroliavom, mums buvo didelis dėmesys, mes buvom naujokai, ne tiek pažinti... Mūsų teatrinis menas buvo daug kam įdomus. Ir patys tikėjome, kad esame įdomiausi ir verti išskirtinio dėmesio. Bet daug kas nusigręžė. Liko tik prodiuseriai, prastūminėjantys savo spektaklius. Viskas vyksta pavieniui. O tokio pripažinimo, kai galėtų vykti aktorių „turgus", kurio metu būtų išgraibyti mūsų aktoriai, taip ir neįvyko.
Vytauto galimybės buvo itin didžiulės, nes jis gerai valdė kalbą. Kviečiau ir į „Maskaradą", ir į „Nusišypsok mums, Viešpatie". Bet taip susiklostė aplinkybės, kad tai jis negalėjo, tai aš... Vienas kitam kažką pažadėdavome, retkarčiais susitikdavome... Ir iki galo tikėjome, kad dar kartą rimtai susitiksime profesionalioje erdvėje.
Viena detalė - Vytauto miegamasis buvo išklijuotas Mažojo teatro spektaklių afišomis. Jis gyveno šiais spektakliais. Jo skausmas buvo dėl teatro. Todėl mes ir tarėmės dėl naujo susitikimo. Mes kalbėjome apie atlaidumą, sugebėjimą užmiršti... Jis mokėjo atleisti, su humoru žiūrėjo į tai.
Viskas sutapo - Mažajame teatre nuo pat pradžių buvo ir Faustas (Latėnas), ir Adomas (Jacovskis), ir Grigolis (Vytautas), ir Chadaravičius (Audris), ir, žinoma, Šapranauskas. Jis didele dalimi šį teatrą padarė tuo „viltinguoju", „žaisminguoju"... Tai buvo didis jo nuopelnas.
Daiva Šabasevičienė: O koks buvo jo aktorinis kūnas? Kaip Jūs su juo dirbote?
Rimas Tuminas: Vytautas buvo chuliganas. Siūlomas temas, siužetus jis kantriai išklausydavo, bet žinojo, kad tik jis pats yra savo vaidmens kūrėjas: kaip reikės, taip jis pats pasidarys - įdomiai, užkrečiančiai... Vytautas Šapranauskas - retas aktorius, turėjęs tokią savybę: matyti save iš šalies, ne haliucinacijomis, bet žiūrint ironiškai, matant tai, ką darai. Jis siekė dramatizmo. Jis buvo genialus scenos pokštininkas. Ir kartu jis nepaliaujamai siekė būti tragiškas. Šiomis savybėmis pasižymi visi garsiausi komikai, „žaismingieji" aktoriai. Toks buvo Andrejus Mironovas Maskvoje, Vytauto idealas. Jie itin panašūs. Toks buvo genijus Rusijoje, tokį turėjome ir mes - Lietuvoje. Buvo akivaizdu, kad tik Šapranauskas galėjo pakeisti šį aktorių.
Daiva Šabasevičienė: Paradoksalu, bet mes Šapranauską visą laiką regėjome pirmame plane, nors jis niekada nesiekė scenoje dominuoti, tapti benefisiniu aktoriumi.
Rimas Tuminas: Vytautas neturėjo pretenzijų: į sceną įeidavo, nereikalaudamas jokio dėmesio. Dėmesį tiesiog iškovodavo savimi. Jis tapdavo tuo žaidėju, prie kurio reikėdavo prisiderinti. Jis diktavo stilistiką: vaidybos, žaidybinio teatro... Mes visi savotiškai orientavomės į jį, mokėmės iš jo. Bet jis niekada nepretendavo būti lyderiu.
Vytautas visada siekė dramatizmo. Pavyzdžiui, vaidinant „Maskaradą", paskutinėje scenoje jo Kunigaikštis Arbeninui sako: „O jeigu būčiau aš žinojęs, nei šypsenos, nei žvilgsnio nebūčiau aš ieškojęs", - jis taip norėjo šiuos žodžius dramatiškai pasakyti, aš to reikalavau, kad spektaklio metu net šypseną sukeldavo šis jo siekis.
Be abejo, gyvenime jis būtų kitaip pasielgęs. Scenoje jis visą laiką siekė, norėjo dramatiško, neišsakyto, tragiško... Jis pats sau jau buvo nusibodęs. Žaismė, anekdotai... Jis jau viską mokėjo. Jis repetuodavo anekdotais. Anekdotai - tai yra tikslūs gyvenimo ir charakterių pastebėjimai. Jis bet kokią sceną ar literatūrinį tekstą išversdavo į anekdotus. Tai buvo jo profesijos dalis. Tai buvo tikslūs įvaizdžiai to, ko norima, ko siekiama. Per repeticijas aš pasakodavau ilgai, nuobodžiai, o jis greitai prisimindavo anekdotą ir sakydavo: „Tai čia tas, kuris..." Vytautas „anekdotinėmis" patirtimis lipdė savo vaidmenis. Tai buvo nuostabu. Tai yra žvilgsnis į save iš šalies.
Vytautas buvo distancijos žmogus: ją naikino, tapdavo savimi, vėl nutoldavo, netrukus vėl sugrįždavo... Tai buvo tikras minčių ir jausmų žaismas. Jis žaidė su savimi, su erdve ir su žmonėmis. Vytautas buvo retas žaidybiškumo, įtaigumo kamuolys, gaivalas, kurį reikėjo tiktai stebėti, žiūrėti. Per repeticijas mes su Faustu (Latėnu) sėdėdavome ir spręsdavome, ar įmanoma vienoje ar kitoje scenoje tiek daug improvizuoti? Bet visą laiką suprasdavome, kad tai jis daro skoningai ir visada pataiko į temą. Vytautas visą laiką jautė improvizacijos ribas: nenukrypdavo į banalybes, neperžengdavo šių ribų. Jis puikiai išmanė vieno ar kito kūrinio temą ir mokėdavo joje būti.
Vytautas buvo gražus žmogus. Jis mokėjo kitus išklausyti. Kartais būdavo ir toks: žaismingas, po savaitės - kaprizingas, piktas, aikštingas, o trečią savaitę - jau neatvykdavo į repeticijas. Po savaitės pasirodydavo, ir vėl viskas būdavo gerai. Mes gyvenom tam tikrais ciklais.
Daiva Šabasevičienė: Spektaklių metu net praleidęs tekstus, kartais net iki kelių puslapių, jis mokėjo savimi, savo improvizaciniais intarpais suvaidinti šį tekstą. Taip, pavyzdžiui, ne kartą atsitiko „Maskarade".
Rimas Tuminas: Taip, jis įsisavindavo, pagaudavo, žinodavo, per repeticijas sakydavo „jau"... Jis suvokdavo kūrinio esmę ir mokėjo ją suvaidinti, todėl jam žodžiai ne visada buvo reikalingi.
Vytautui atrodė, kad jo trūksta, kad jis turi būti suprastas dar ryškiau. Tačiau jam pakakdavo vieno perėjimo per sceną, ir viskas tapdavo aišku: žiūrovai viską suprasdavo ir sugebėdavo suvokti, kas yra sakoma.
Daiva Šabasevičienė: Su Vytautu Šapranausku jūs buvote neišskiriami draugai. Bet Jūs intravertas, V. Šapranauskas - neįtikėtino impulsyvumo aktorius. Kas siejo jūsų duetą?
Faustas Latėnas: Pagal charakterį mes vienas kitą labai papildėme, todėl mūsų draugystė buvo itin artima. Net tuomet, kai jis išėjo iš teatro, susitikę kitose erdvėse mes vienas kito klausdavom: „Na, seneliuk, kaip tu laikaisi?" Jis būtinai kokį nors anekdotą pasakydavo, aš taip pat turėdavau jam ką priminti.
Žmonės jį matydavo linksmą, bet aš žinojau, kad šis žmogus pilnas graudulio. Net ir matant jo „linksmuosius" vaidmenis, galima buvo pastebėti, kad jų pagrindas yra graudulys. Kaip Rimas Tuminas kalbėjo apie jo dramatizmą, tragiškumą, taip aš noriu pabrėžti jo švelnųjį graudulį, dėl kurio jo vaidmenys buvo tokie gyvi, artimi, įsimintini. Kiekvienas žmogus to graudulio turi. Todėl, kai scenoje žiūrovas mato artistą, kuris šį graudulį skleidžia per humorą, jie ima tuo gyventi. Vytauto vaidybos žavesys turėjo tam tikrą tragišką atspalvį. Savo esme jis buvo tragikas. Tik jo tragizmo priemonės buvo kitokios: ne pompastika, ne patosas, o paprastumas, humoras - kaip savotiška savigynos priemonė. Jis savo vidaus neišduodavo, bet vieno ar kito spektaklio metu ašara jam nevalingai išriedėdavo. Ir tai buvo labai brangu.
Daiva Šabasevičienė: Prisimenant spektaklius, panašu, kad jis buvo ypač muzikalus aktorius?
Faustas Latėnas: Vytautas buvo tobulas artistas, jis girdėjo aplinką ir sugebėjo žaibiškai į ją reaguoti. Ir gyvenime: aš girdėjau jį, jis - mane. Ir mes tai darydavom nuoširdžiai. Per visas gastroles mes ir alų kartu gerdavome, ir kartu gyvendavome. Žinojome, kad vienas kitam galime būti atviri. Vytautas - vienas iš mano didžiausių draugų, kurių gyvenime turiu labai nedaug: vienas - tai Rimas Tuminas, kitas -Vytautas Šapranauskas.
