 |
| Teatras NTGent, „Dešimt Dievo įsakymų. I dalis“ |
Šių metų Naujosios dramos akcijos svečias – olandų režisierius Johanas Simonsas – kartu su teatro NTGent ir grupės „Wunderbaum“ aktoriais dievotumu garsėjantiems lietuviams Dievo įsakymus užrašė balta kreida ant juodos sienos – tiesa, kol kas tik penkis. Šeštadienį (05.24) parodytas spektaklis „Dešimt Dievo įsakymų. I dalis“ – lyg Quentino Tarantino „Nužudyti Bilą“ pirmasis filmas; tik ar bus parodytas Simonso spektaklio tęsinys Lietuvos žiūrovams – neaišku.
Lenkų kino režisieriaus Krzysztofo Kieślowskio kūriniai pagal lakoniškiausią ir seniausią civilizacijos įstatymų kodeksą žinomi net tiems, kurie specialiai neseka kinematografo raidos ir gurmaniškai nesimėgauja senais ir naujais garsenybių šedevrais. Šių filmų scenarijai, tapę Simonso spektaklių dramaturgine medžiaga, režisūrinės išmonės ir stiprios aktorių vaidybos dėka sujaudino ne mažiau, nei pagal juos sukurti kino kūriniai – visų pirma dėl sklandžios teatrinės kalbos, sugebėjusios išlaikyti dėmesį akimis lakstant nuo titrų lentos prie Menų spaustuvės Vienos salės erdvę apgyvenusių aktorių.
Scenoje – įvairiausių baldų ir rakandų kordebaletas: kelios tvarkingos linijos, kuriomis viens paskui kitą išsirikiavę stalai, kėdės, spintos, komodos, spintelės. Menama daiktų tvarka išryškina tarp jų siuvančių aktorių pasakojamas istorijas: remarkos patikslina veiksmo vietą, charakterizuoja personažus, dialogai kuria asociatyvius likimų modelius, aktoriams tai emocingai susitapatinant su savo personažais, tai analitiškai žvelgiant į juos iš šalies. Iliustratyvumo sąmoningai nesiekiama – šviesi aktorė vaidina tamsiaplaukę, tamsiaplaukė – blondinę, vieno personažo žodžius dalijasi keli aktoriai, šitaip paneigdami iš pirmo žvilgsnio literatūriniam teatrui giminingą režisūros stilistiką.
Režisieriaus braižas artimas antrąją Naujosios dramos akcijos dieną parodytai „Platformai“ pagal Michelio Houellebecq‘o romaną – Johanas Simonsas gerai valdo ir spektaklio erdvę, ir tempą, o jo naudojamos paradokso, netikėtumo efektą sukeliančios detalės neatrodo manieringai ir veikia ryškaus kontrasto principu – jo fone sustiprėja mažų detalių ar teksto įtaiga. Režisūriniai sprendimai čia atsargūs, trapūs, tiesiogiai išplaukiantys iš pasakojamų istorijų, čia šėlstantys lyg tos beždžionės, prievarta įtraukiančios visus į gaivališką orgiją be jokių aiškių priežasčių ir vėl, nusitraukusios kaukes, išnykstančios tarp personažų.
 |
| Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos |
Iš aštuonių aktorių penki pažįstami iš „Platformos“ – tai Wine Dierickx, Els Dottermans, Matijs Jansen, Maartje Remmers, Oscar Van Rompayai; „Įsakymuose“ prie jų prisijungė Walter Bart, Frank Focketyn, Marleen Scholten. Visi jie valdo kelias aktorinio meistriškumo oktavas – nuo subtilių psichologinės vaidybos niuansų, perteikiamų šnabždesiais, iki kurtinančio klyksmo svaidant daiktus ir trankant juos į grindis. Taip spektaklio pulsas netampa monotoniškas ar anemiškas – skatina jį sekti, stebėti emocinius potvynius ir atoslūgius, kiekviename epizode į pirmą planą išmetančius vis kitus aktorius.
Nėra prasmės perpasakoti atskirus istorijų, kurias jungia tas pats Varšuvos daugiabutis, personažai, buvę pagrindiniai viename, ir šalutiniai – kitame pasakojime. Spektaklis, kaip ir filmai, neturi nė lašo moralizavimo. Pasakojami siužetai žmogiški, veikėjai – spalvingi, įtikinantys net keisčiausiais savo elgsenos posūkiais; tokiais juos padaro aktoriai, surandantys charakteringų išraiškų atskleisti pačius įvairiausius jausmus – nuo drovaus vaikiško flirto iki kone perversiškos našlio ir jo dukros meilės.
Istorijų įtaiga priklauso ir nuo Koeno Tachelet, kuris adaptavo Kieślowskio scenarijus – tekstai sklinda laisvai, kuria literatūrinę intrigą, o drauge yra lyg tramplinas režisieriaus ir aktorių kūrybos proveržiams. Funkcionalumo ir įvaizdžių asociatyvumo derme pasižymi ir scenografija (Bert Neuman), ir kostiumai (An De Mol), ir apšvietimas (Dennis Diels).
Iš visų Krzysztofo Kieślowskio „Dekalogo“ filmų prieš keliolika metų matytas tik vienas – „Trumpas filmas apie žudymą“ – galbūt labiausiai leido suvokti paralelinius, savarankiškus kinematografo ir teatro priemonėmis perteikiamų meninių ir filosofinių idėjų gyvenimus. Iš atminties atklydę įtaigaus, sukrečiančio filmo epizodai visiškai netrukdė įsakymą „Nežudyk“ išgyventi „čia ir dabar“ – pajusti žmogžudžio, jo motinos, advokato, aukos ir budelio (režisieriaus sprendimu juos vaidina tas pats aktorius) jausmų voratinklį iš menkų detalių, kurios gal ir subjektyviai išryškėja, tačiau prisideda prie bendros spektaklio įvaizdžių mozaikos – kaip tos į kartuves išvesto žudiko suvalgyto apelsino luobos, kurias lyg relikvijas surenka jo motina.
