Svarbiausiu italų veristinės operos kūrėju tituluojamas Giacomo Puccini buvo vienas paskutiniųjų bel canto operos, atiduodančios duoklę dainavimo grožiui, tad ir gražioms melodijoms, puoselėtojų. Gyvenimiškos tiesos ir kasdienybės vaizdelių prisodrinti siužetai, tragiški paprastų, „mažų“ žmonių likimai ir viena kitą keičiančios įsimintinos arijos bei duetai nuo pat 1896-ųjų premjeros Turine publiką palenkė „Bohemos“ pusėn. Tikriausiai būtent operos gerbėjų prielankumas muzikiniam šios operos atlikimui, o ne režisūrinių interpretacijų tendencijos „Bohemą“ iškėlė į populiariausių, dažniausiai statomų operų trejetuką: pastatymų skaičiumi (kiekvieną sezoną pasaulyje rodoma daugiau nei 500 skirtingų „Bohemų“) ją lenkia tik Giuseppe´s Verdi „Traviata“ ir Georges´o Bizet „Karmen“.
Nepaisant neblėstančio populiarumo viso pasaulio operos teatruose, Puccini Lietuvos operos ir baleto teatro scenoje (LNOBT) pastaraisiais dešimtmečiais užima kuklią vietą. Nors repertuare nuolat figūruoja šio kompozitoriaus pavardė, tačiau rodoma tik po vieną jo kūrinį. Antai vos nuėmus etapinį teatro istorijoje pastatymą - Anthony´o Minghellos „Madam Butterfly“, iškart atsirado naujas - koprodukcinis LNOBT ir Ravenos festivalio, italų režisierės Cristinos Mazzavillani Muti „Bohemos“ spektaklis. Tad kiekybės atžvilgiu tikraisiais Puccini apologetais Lietuvoje tiksliau būtų vadinti buvusius „Bohemiečius“ - Dalią Ibelhauptaitę ir jos suburtą „Vilnius City Opera“, be trupės repertuare turimų „Bohemos“ ir „Manon Lesko“ netrukus pristatysiančią ir „Toskos“ premjerą. Tuo tarpu praėjusią vasarą Latvijos nacionalinės operos organizuotame XVIII Rygos operos festivalyje nuskambėjo visa šio teatro repertuare turima pučiniada. Tarp šešių Puccini´o operų festivalyje rodyta ir Peterio Krilovo režisuota „Bohema“ - tipiškas kanoninis realistinis pastatymas, kurį pakylėjo vien tik Mimi vaidmens atlikėja, garsiausiose užsienio scenose nuolat dainuojantis ir retai į Rygą sugrįžtantis sopranas Maija Kovalevska.
Naujųjų metų išvakarėse LNOBT įvykusioje „Bohemos“ premjeroje režisierė Mazzavillani Muti siekė pabėgti nuo šią operą persmelkusios realistinių scenovaizdžių ir istorinių interpretacijų tradicijos. Tačiau vos pakilus uždangai liko nebeaišku, kodėl režisierė savo pasisakymais taip kategoriškai atsižegnoja nuo realizmo, jeigu pirmame veiksme greta dekoratyvaus, iš tapytų širmų sukurto scenovaizdžio (projekcijų dailininkas Davidas Loomas) pasitelkiamas ir pats tradiciškiausias „Bohemos“ pastatymų rekvizitas - stalai, kėdės, žvakės žvakidėse, Rudolfo pjesių sąsiuviniai. Nors nerodoma realistinė ankšta palėpė, kaip partitūroje aprašė pats Puccini, bet iš esmės tik ji ir tėra, t. y. toji pati ankšta palėpė užpildo didžiulę sceną. Kituose veiksmuose šabloniško / tipinio anturažo nelieka ir erdvė režisuojama nebe kanoniškai - abstrakti tapyta, nepaprastai slegiančio, niūraus kolorito scenografija antrina kai kuriems įvaizdžiams librete; iš pradžių šie vaizdai veikia kaip užuomina į Marčelo tapomas drobes ir gėles Mimi siuviniuose. Tačiau mėginimas ieškoti kintančių vaizdų dinamikos ir sąsajų su muzikoje vykstančia drama lieka be rezultatų, nes minėtos iliustracijos tai virsta peizažais, tai ir vėl tampa dekoratyviais vaizdais - senųjų gobelenų raštus primenančiomis puošniomis abstrakcijomis, išstatytomis apžiūrai tarsi muziejaus ekspozicijoje. Antroji Puccini´o dramos pusė vyksta apskritai tuščioje juodoje scenos dėžėje, kur, nepaliaujamai krintant sniegui, „Bohemos“ drama vien tik per muzikos poveikį rutuliojasi tragiškos baigties link.
Mazzavillani Muti šioje didelėje niūrioje erdvėje tvarkingai rikiuoja chorą ir solistus: ji atiduoda duoklę muzikai, tačiau tuo pačiu apsiriboja pernelyg santūriu savo kaip režisierės vaidmeniu. Ir nors tradicinių, nelabai išmoningų „Bohemos“ pastatymų tendencijos tarsi perša mintį, kad galbūt pačios Puccini´o operos potenciale slypi siauri režisūriniai horizontai, tačiau iš tiesų kompozitorius režisieriams savo kūriniu iškėlė labai konkrečias užduotis, iškart parodančias konceptualios, autorinės režisūros ir tiesiog (pa)statymo skirtumus. Puccini pats pripažino: antrojo veiksmo scena Lotynų kvartale, kur triukšmingos, šventiškos minios fone, absoliučiai trivialioje burleskoje skleidžiasi labai intymi, lyriška Rudolfo ir Mimi bei aistringa Miuzetės ir Marčelo santykių drama tebus galvosūkis ir galvosopis režisieriams. Čia vizualiąją - veiksmo ir personažų - gausybę mažiau nei trečdalį valandos trunkančiame epizode lydi ir tirštas garsinis audinys: „Uždavinys, kurį Pučinis sau iškėlė, buvo neapsakomai sunkus. Jis įvedė į orkestrą tiek naujų garsinių efektų, kad nelengvai juos ir išskaičiuosi: ksilofonas, varpai, vaikiška dūdelė, būgnelis, varpeliai, botago pliauškėjimas, vežimo ratų girgždesys, asilo bliovimas, taurelių skambčiojimas. Suprato, jog tat pavojingiausias operos momentas“[1].
Mazzavillani Muti „Bohemos“ Lotynų kvartale nėra zujančios ir solistus „apvagiančios“ minios. Nors šitaip išvengta pavojaus, kad masuotė gali „nunešti“ dramą ir sužlugdyti kompozitoriaus sumanymą, bet tik dėl to, jog minia buvo nejudri - daugiausia mizanscenuojama formaliai, frontaliai, tad ir negyva. Kita vertus, Ibelhauptaitės „Bohemoje“ matėme, jog galima rodyti tą kompozitoriaus numatytą nepaprastai aktyvią minią ir joje vis tiek išryškinti pagrindinius operos personažus, tikrąją dramą. Savais reikalais skubantys paryžiečiai, prekeivio Parpinjolio žaisliukai ir jį lydintis būrys vaikų, kavinės „Momus“ gyvenimas, pribloškiantis Miuzetės blykstelėjimas skambant valsui - visa tai buvo VCO „Bohemos“ esmė: daugybė žmonių siauroje Kongresų rūmų scenoje ne užgožė, bet ryškino subtilią Mimi ir Rudolfo meilės istoriją. Ibelhauptaitė bohemiškumo atmosferą kūrė ne tik per pagrindinius personažus, kurie yra menininkai, bet ir visa juos supančia aplinka.
Patį bohemiškiausią, iš asmeninės patirties puikiai pažįstamą gyvenimą, kai neturėdavo kuo apmokėti sąskaitų pigioje kavinėje ir diena iš dienos vilkėjo vienintelį kostiumą, Puccini patyrė dar iki savosios „Bohemos“. Jis pats iš esmės ir yra šios operos herojus - sėkmės besitikintis jaunas kompozitorius, priverstas tenkintis vargana nuomininko buitimi, o vienintelės pramogos jo laukdavo smagioje kitų menininkų draugijoje, kuri kas vakarą rinkdavosi palošti kortomis ir išgerti. Mazzavillani Muti spektaklyje maža tos bohemos, kurioje gyveno ir apie kurią kūrė Puccini. Tos, kurioje jis kasdien semdavosi įkvėpimo rašydamas šią operą savo rezidencijoje Torre del Lago ir kuri atsispindėjo kartu su bendraminčiais ten įkurto „Bohemos klubo“ manifeste: „´Mūsų opera´ - taip buvo vadinamas naujas Pučinio rašomas kūrinys“[2]. Tad, iš vienos pusės, nors režisierės mėginimas atsisakyti realistinio scenovaizdžio, kad ir nenuosekliai įgyvendintas, vis dėlto atitolina LNOBT „Bohemos“ pastatymą nuo šią operą lydinčių stereotipų, tačiau iš kitos - veristinė pasaulėjauta yra tiesiog persmelkusi pačių Puccini operų personažus, ir tai turėtų atsispindėti solistų kuriamuose vaidmenyse. Todėl svarbus ne vizualus, išorinis bohemiškumas - kostiumai, kaklaskarės, atlapoti paltai ar nerūpestingo poeto įvaizdį ženklinantis besiplaikstantis šalis (tai ir regime šiame pastatyme; kostiumų dailininkas - Alessandro Lai), bet būtent personažų tikrumas.
Čia tinka vienoje Elias Canetti esė pateiktas argumentas apie personažo poveikį skaitytojui: „Gyvi žmonės turi daugybę savybių. Juose pilna prieštaringų, besigrumiančių tarpusavyje impulsų. Jei šito nepastebėsim, argi pasaulėvaizdis bus tikras?“[3] Juk verizmas - siekis rodyti tiesą, tikrą gyvenimą, tad ir tikrus žmones. Neabejotinai tokia - įvairialypė, savyje talpinanti daugybę valių - yra šios „Bohemos“ Mimi. Apskritai LNOBT „Bohema“ yra apie Mimi ir dėl Mimi - būtent taip, kaip troško kompozitorius. Ir tai yra absoliuti soprano Joanos Gedmintaitės sėkmė: solistei pavyko sukurti įtaigų ir neprilygstamą vaidmenį visoje operoje, o Mimi jau šiandien galima vadinti etapiniu jos karjeros vaidmeniu. Su švelnia, lyriška Mimi kontrastavo gyva ir lengvabūdiška Viktorijos Miškūnaitės Miuzetė, kurios atliekamas populiariu koncertiniu numeriu tapęs valsas „Quando m´en vo´“ - tai kompozitoriaus reveransas publikai. Nors režisierė kiek neįprastai įvaizdžiu bei ekscentriškumu priartina Miuzetę prie Karmen, tačiau apskritai valso scena, į kurią Miuzetę atlydi turtuolis Alčindoras (Vladas Bagdonas), tradiciškai vaizduojamas kaip senas pūzras, tarsi pradeda ir išsyk užbaigia visą personažo portretą. Be abejo, Miuzetė turi žinoti savo galią bei vertę. Ir ne vien piniginę. Tačiau Miuzetei priklauso ne vien tik valsas, jos paskirtis - įlieti į dramą intrigos ir konflikto, kurie režisierės nepakankamai akcentuojami ir spektaklyje vyksta inertiškai.
Puccini kuriamoje dramoje Mimi nugalėjo Miuzetę, o štai LNOBT „Bohemoje“ (lietuviškos sudėties premjeroje - 2016 m. sausio 16 d.) jiedvi nušlavė visą vyrų ketvertą - Rudolfą (Tomas Pavilionis), Marčelą (Dainius Stumbras), Šonarą (Šarūnas Šapalas) ir Koliną (Egidijus Dauskurdis). Iš dalies - dėl personažų, nepamalonintų jokia gilesne interpretacija, schematiškumo. O pagrindiniu, daugiausia vaidmenų atliekančiu LNOBT tenoru tapusiam jaunosios kartos solistui Tomui Pavilioniui Rudolfo partija kol kas tėra didelis, tobulėjimo reikalaujantis iššūkis, tad stipraus ir stabilaus vokalo Gedmintaitė lyriškuose Puccini´o duetuose neturėjo lygiaverčio partnerio. Antai atliekant duetą „O soave fanciulla“ Roberto Šerveniko diriguojamas orkestras tiesiog „uždengė“ Rudolfą; be to, galiausiai vokalinės problemos apskritai sukaustė šiaip jau talentingai vaidinantį Pavilionį.
Tai, kad veristinę operą bene įkyriausiai lydi realistinių pastatymų tradicijos šleifas, nėra atsitiktinumas, nes šis stilius - jos esatyje. Ir vis dėlto realistinis kanonas šiai operai net labai tinka; galbūt ne XXI a. autorinės, konceptualios režisūros reikalaujančioje scenoje, tačiau kine pasiteisina visu šimtu procentų, - toks pavyzdys yra austrų TV ir kino režisieriaus Roberto Dornhelmo opera-filmas „Bohema“ (2008 m.). Kodėl ši realistinė, kostiuminė „Bohemos“ versija staiga taip įtraukia? Nes vaidina ir dainuoja rusų sopranas Anna Netrebko ir meksikietis tenoras Rolando Villazónas, kurių aktoriniai sugebėjimai tiek operos scenoje, tiek prieš kamerą jau dešimtmetį tapo etalonu, pagal kurį norisi matuoti kitus atlikėjus ir jų kuriamus vaidmenis. Nes filme operai dinamikos suteikia pats montažas, kadrų dengimai. Galiausiai - judri kamera, aprėpianti platesnę panoramą, išgina statiką. Be to, garso įrašas skamba idealiai, o dainuoja vienas kito verti partneriai. Kaip teigia italų muzikologas Michele Girardi, „Bohemos“ dramaturgija apskritai palanki kinui: „Nuostabi virtinė vienu metu vykstančių įvykių, kur žaibo greičiu keičiasi įvairios situacijos, primena sparčiai keičiamus kino kadrus“[4].
Kaip ir kone visos operos, „Bohemos“ pastatymai, kad ir kaip dažnai štampuojami pagal tą patį modelį, neišvengė ir madingųjų erdvėlaikinių perkėlimų. Antai 2012 m. Zalcburgo festivalyje italų operos režisieriaus Damiano Michieletto „Bohema“ su aktorinio meistriškumo nestokojančia „žvaigždžių“ sudėtimi (Anna Netrebko, Piotras Beczala, Nino Machaidze ir kt.) perkelta į šių dienų Paryžių, su prekybos centrų vežimėliais ir pirkinių krepšiais, greito maisto užkandinėmis ir kitais masinio vartojimo atributais. Tai leido sukurti ne tik šiuolaikiškesnį tikrų stileivų įvaizdį (vietoj perkelinių naktinių marškinių ir vilnonės skaros - tatuiruota, dalį galvos nusiskutusi Mimi, vilkinti paprasčiausiu kasdieniu megztuku, hipsteriškas Rudolfo stilius ir t. t.), bet ir kitą, kad ir kiek utriruotą, istoriją - apie šiuolaikinius menininkus ir jų gyvenimo būdą.
Tuo tarpu LNOBT „Bohema“ - nei tradicinė, nei šiuolaikinė. Mazzavillani Muti pastatymas patrauklesnis už daugybę sykių matytus, pažodžiui kompozitoriaus remarkas atliepiančius spektaklius. Bet dekoratyvi, tarsi muziejinei ekspozicijai skirta scenografija, atlikėjų statika ir tai, jog taip ir lieka neaišku, kokią žinią apie bohemos gyvenimą žiūrovams siunčia režisierė, palieka neišbaigto spektaklio įspūdį.
[1] Bokajus, Janošas. Pučinis. Vilnius: Vaga, 1984, p. 238.
[2] Ten pat, p. 224.
[3] Canetti, Elias. Susižvalgymai. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2002, p. 42.
[4] Girardi, Michele. Bohema, materialistinė opera. In: Operos „Bohema“ programėlė. Vilnius: Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras, 2015, p. 14.
