Mindaugas Klusas
Režisieriaus Rimo Tumino ir Maskvos Jevgenijaus Vachtangovo teatro aktoriai, Vilniuje rodę Antono Čechovo „Dėdę Vanią", atskleidė šios pjesės universalumą: kiekviena tauta ir kiekviena epocha ją kuria savaip.
Vakar baigėsi savaitę trukusios Maskvos J.Vachtangovo teatro gastrolės. Paskutinis viešnagės sceną paliko aktorius Jurijus Kraskovas, Vilniaus mažajame teatre parodęs monospektaklį - Nikolajaus Gogolio „Pamišėlio užrašus". Šeštadienį su publika atsisveikino Sergejus Makoveckis, to paties autoriaus komedijoje „Revizorius" atlikęs Gorodničiaus vaidmenį. Lietuvių ir rusų kalba vaidintas režisieriaus, J.Vachtangovo teatro vadovo R.Tumino spektaklis tapo tikru įvykiu, žavėjo S.Makoveckio ir lietuvių aktorių Arūno Sakalausko, Andriaus Žebrausko, Eglės Gabrėnaitės, Ilonos Kvietkutės meistryste. O penktadienį sostinės publika stebėjo gatvės karą: šitaip R.Tuminas perskaitė Williamo Shakespeare´o komediją „Troilas ir Kresida".
Sąsajų spėliojimai
Tačiau pirmiausia žiūrovų dėmesį prikaustė R.Tumino režisuota A.Čechovo pjesė „Dėdė Vania". Po du kartus rodyto maskviečių spektaklio „Dėdė Vania" Lietuvos teatro visuomenę perbėgo abejonės virpulys: ar R.Tuminas polemizuoja su kolega Eimuntu Nekrošiumi, 1986 metais pastačiusiu tą patį veikalą Valstybiniame jaunimo teatre? Ar seka juo? O abiem spektakliams muziką kūręs kompozitorius Faustas Latėnas? Ar išties jis „patingėjo" ir kai kurias partitūros vietas tiesiog perrašė iš seno 1986 metų sąsiuvinio? Galbūt teisūs tie, kurie tvirtina: laimingi nemačiusieji ankstesniojo „Dėdės Vanios". O ką sako vaidinusieji andainykščiame spektaklyje?
Rusiška dvasia
Maskviečių A.Čechovo inscenizaciją įdėmiai stebėjo svarbiausios E.Nekrošiaus pastatymo moterys - Dalia Overaitė, vaidinusi Sonią, ir Dalia Storyk, įkūnijusi Jeleną Andrejevną. LŽ kalbinta D.Overaitė teigė, kad spektaklis, kuriame ji kadaise vaidino, ir tas, kurį matė dabar, - labai skirtingi. „Jie abu - visiškos priešingybės: tiek režisūrine prasme, tiek požiūriu į A.Čechovo pjesę. Man patiko jo rusiška dvasia - kai žvelgi iš dabarties taško. Rimas rinkosi lengvesnį, labiau suprantamą sprendimą, nesureikšmino medžiagos, neieškojo tragizmo", - sakė D.Overaitė. E.Nekrošius priešingai - reikalavo, kad personažai būtų labiau išgyventi, pažymėti tragizmo. Tačiau jo spektaklio finale būta daugiau vilties. Aktorė sakė, kad nelengva šiuos sceninius darbus lyginti, nes pasikeitė laikas, epocha. „Mūsų spektaklyje būta daug ano meto apnašų, daug sąsajų su politine tikrove", - teigė aktorė. Tada į spektaklį buvo „įvesti" trys pjesėje nesantys veikėjai - grindų vaškuotojai. „Mes juos vadinome „palavikais". Jie atėjo visko nušluoti nuo žemės paviršiaus", - pasakojo D.Overaitė.
Atėję iš dabarties
Aktorės manymu, nevertėtų gretinti ir pagrindinių personažų. R.Tumino spektaklyje jie šiuolaikiški, atėję iš dabarties. „E.Nekrošius nuodugniai kūrė kiekvieno veikėjo charakterį. Visi jie buvo darni komanda, siejami bendro gyvenimo, praeities. O R.Tumino pastatyme kiekvienas veikia tarsi sau", - sakė pašnekovė. Ypač D.Overaitę žavėjo vyriškasis J.Vachtangovo trupės „sparnas", jos teigimu, nešęs didžiausią krūvį: Profesorius Serebriakovas (akt. Vladimiras Simonovas), Dėdė Vania (akt. S.Makoveckis) ir Gydytojas Astrovas (akt. Vladimiras Vdovičenkovas). „Itin įdomiai pateikta Profesoriaus Serebriakovo linija. Per valdingumą šeimoje atsiskleidžia vis didėjanti šiandienos grimasa - valdžios troškimas, laikymasis jos įsitvėrus. Išties, dabar mus valdo serebriakovai", - tvirtino D.Overaitė. Ir Dėdė Vania jai pasirodė itin subtilus, toks pakirptais sparnais. O tas Sonios (akt. Marija Berdinskich, Jevgenija Kregždė) vaikiškumas...
Čia juk jūsų muzika!
Stebėdama vaidinimą, D.Overaitė padarė keistą ir susižavėjimą keliantį atradimą: E.Nekrošiaus spektaklis, regis, buvo toks paveikus, kad praėjus ketvirčiui amžiaus žmonės nepamiršo nei aktorinių darbų, nei režisūros, nei muzikos. Per „etažerės sceną", kurioje susitinka Sonia ir Astrovas, vienas pažįstamas žiūrovas atsisuko į D.Overaitę ir lyg klausdamas tarė: „Dalia, čia juk jūsų spektaklio muzika." Aktorė stebėjosi, kad po šitiek metų tas epizodas vis dar prisimenamas: geriantis Astrovas (jį vaidino Kostas Smoriginas) ir Sonia, maldaujanti to nedaryti. „Mūsų balsai buvo prislopinti lyg bažnyčioje. Ir muzika šiai scenai suteikė sakralumo, suskambo amžinybės nata... Tai buvo išpažinties scena", - sakė aktorė. Šį epizodą gruzinų teatro ir kino kūrėjas Michailas Tumanišvilis pavadino čiurlenančiu Gruzijos upeliu. „Dabar manęs klausia, ar čia ta pati muzika? Tikrai keista - kodėl ji čia? Apskritai R.Tumino spektaklyje muzikos buvo truputį per daug. Juk tokios puikios scenos! Gal išvis jos nereikėjo?" - svarstė D.Overaitė.
Bloškė į praeitį
Rusiškosios scenos iš kaimo gyvenimo padarė įspūdį ir aktorei D.Storyk. Rusų aktoriai visuomet ją žavėję, jų vaidybą stebėdavusi su malonumu. „Ir šįkart manęs nenuvylė. Žinoma, kai žiūri „Dėdę Vanią", prisiminimai bloškia daugybę metų į praeitį. Nori nenori imi vertinti subjektyviai. Atlikimas, be abejo, man patiko. Galima būtų diskutuoti dėl vienos ar kitos traktuotės. Jelena Andrejevna, kurią vaidinau E.Nekrošiaus spektaklyje, čia, R.Tumino pastatyme - manieringumo kiautas. Nekritikuoju, jis įdomiai sugalvotas ir puikiai Annos Dubrovskajos atliktas, ryškus. Tačiau gretindama su savąja personažo samprata taip norėjau, kad tas kevalas kurioje nors spektaklio vietoje sukiužtų", - sakė D.Storyk. Jos dėmesį atkreipė ir panašūs režisūriniai sprendimai. R.Tumino spektaklyje esama epizodo, kai Sonia ir Lena pasibučiuoja. „Tokia scena buvo ir E.Nekrošiaus spektaklyje. Režisierius ją sumanė, pjesėje to nėra. Tuomet tai buvo iššūkis, viena aktorė net sukonfliktavo su režisieriumi dėl tokio drąsaus sprendimo", - prisiminė D.Storyk. Labiausiai aktorė suglumo daugelyje vietų išgirdusi tą pačią senojo spektaklio melodiją. „Keistas kompozitoriaus pasirinkimas. Tačiau jis turi tokią teisę", - pernelyg neteikė reikšmės D.Storyk.
Kupinas lietuviškumo
Gastrolių išvakarėse per spaudos konferenciją kompozitorius F.Latėnas niūriai prisipažino, kad Lietuvoje jaučiasi nereikalingas: „Maskvoje mus kol kas myli. O ten, kur myli, ir norisi būti." Kartu su kompozitoriumi ir režisieriumi Maskvoje, J.Vachtangovo teatre dirba ir scenografas Adomas Jacovskis vyresnysis. Beje, jis sukūrė ne tik „Dėdės Vanios" scenovaizdį, bet ir kostiumus. R.Tuminas teigė, kad daugiau didinti lietuviškojo „sąstato" jis nesirengiąs: „Kartą su Anželika Cholina ir Juozu Statkevičiumi plepėjome Maskvoje. Ir taip įsismaginome, kad net pamaniau - ar ne per daug čia to lietuviškumo?" - juokėsi režisierius. Jis sakė negalvojęs ir apie galimybę į J.Vachtangovo teatrą pasikviesti lietuvių aktorių. Vienintelis dalykas, kurio režisierius neatsisakytų, - J.Vachtangovo teatre pastatyti spektaklį Grigorijaus Kanovičiaus kūrybos motyvais.
Gastrolės Lietuvoje - pirmoji 2013 metais šimtmetį minėsiančio J.Vachtangovo teatro išvyka į užsienį. Pasišildęs kojas gimtinėje, iškart po gastrolių R.Tuminas vyks į A.Čechovo festivalį Jaltoje, kur ves teatro užsiėmimus, seminarus. Spalį į Konstantino Stanislavskio festivalį J.Vachtangovo teatre ketina atvykti E.Nekrošius ir „Meno fortas"
