Lietuvos nacionalinis dramos teatras savo 72-jį „naujojo poveikio sezoną" baigė reikšmingu akcentu - jo koprodiusuotu „Meno forto" spektakliu, Eimunto Nekrošiaus inscenizuota ir režisuota Dante´s Alighieri „Dieviškąja komedija",
...Išgriuvusi kaip po bombos sprogimo didžiulė kiaurymė sienoje. Šioje skylėje, iš už sudaužytos plytų krūvos grėsmingai juoduoja pakibusi ant lyno aprimusi švytuoklė - žmogaus ūgio skersmens didžiulis, sunkus metalinis kamuolys... Deja, šis vaizdas nėra mūsų Nacionalinio dramos teatro 73-io sezono pabaigtuvių reklama - nors visai galėtų būti...
Kaip visa greitai kinta ir pasaulyje, ir mūsų mažoje Lietuvoje, ir dar mažesniame lietuviškame teatre! Visai neseniai davatkiškai piktinomės Nacionalinio dramos teatro plakatais su mergina, kunigu ir policininku, o dabar jie tapo vos ne etalonu. Šoko apimti raudojome po šios akcijos sumanytojos Jūratės Paulėkaitės žūties ir tuoj pat pasiskanaudami uostėme „skandalosklaidoje" padžiautas šios tragedijos intymias drapanas. Viskas praėjo: sezonas baigėsi - tegyvuoja sezonas!
Ir mikroskopinė „teatrinė" mūsų tautos dalis, ir nė sykio į scenos veidrodį nepažvelgusieji - visi - vieningai išpažįsta tą pačią nykstančios tautos pasaulėžiūrą, skelbiančią: 1.kasdienybė yra amžina; 2. jeigu žmogus yra iš manojo kaimo, jis nieko vertas; 3. kuo blogiau klojasi kaimynui, tuo geriau gyvensiu aš.
Šios pražūtingos filosofijos persmelktas ir mūsų teatro pasaulis. Antai priešmirtinėse konvulsijose trūkčioja kadaise šlovingas Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatras: vienas po kito keičiasi teatro vadovai, aidi panevėžiečių aktorių monologai per dramatiškus susirinkimus - ir ką? Argi sukilo Lietuvos aktoriai ir režisieriai ginti panevėžiečių teatro garbės? Ar nuvyko ten kas nors iš Teatro sąjungos, kuri ir sukurta tam, kad gintų Lietuvos teatro menininkus? Ši institucija, panašu, kaip buvo, taip ir lieka bergždžia. Niekam Lietuvoje ne naujiena, kad kitų miestų kolegos teatralai, išgirdę apie Panevėžio teatro tragišką būtį, tik piktdžiugiškai trina rankas.
Tai, kad ligi šiol buvęs saviveiklinio „Elfų" teatro vadovu režisierius Romualdas Vikšraitis nesugebės suvaldyti kompaktiško, bet įnoringo J. Miltinio idėjos paveldėtojų kolektyvo, buvo lengva nuspėti. Nors R. Vikšraitis - patyręs teatro profesionalas, jam trūko teatro idėjos. O be revoliucinės, teatrą vienijančios, vaizduotę stulbinančios idėjos šiame teatre (kaip, beje, ir bet kuriame kitame) nėra ką veikti.
Kokios idėjos? Įsivaizduokime, kad Panevėžio teatrui vadovauti imasi Eimuntas Nekrošius! Kad jis, būdamas tikras mūsų teatro „popiežius", ryžtasi išganingai misijai - prikelti mūsų teatrinės šlovės lopšį, pakartoti J. Miltinio žygdarbį, įkurti Panevėžyje tarptautinį Lietuvos teatro centrą! Tokį, kuris vėl taptų Lietuvos ir visos Europos teatralų meka! Kuriame ir toliau, bet nepalyginamai aukštesniu lygiu, būtų tiriamas J. Miltinio meninis palikimas, nuolat veiktų prestižinis tarptautinis teatro festivalis, ir kiekvieno lietuvių profesionalaus teatro garbės reikalas būtų Panevėžyje pristatyti savo naujausias premjeras. Kad čia veiktų teatro studija, kad čia ir niekur kitur vyktų Lietuvos teatro menininkų apdovanojimai.
Ši fantastinė vizija atrodo visai reali, jeigu turėsime galvoje neseniai mus pasiekusią žinią, kad E. Nekrošius tapo Vičencos teatro meno vadovu. Vičencos miestelis Šiaurės Italijoje garsus savuoju muziejiniu renesansiniu teatru „Olimpico", pastatytu XVI a. pabaigoje ir išlikusiu iki šių dienų. Yra ten ir modernus miesto teatro pastatas, kuriame veikė kukli teatro trupė. Ją, kaip matyti iš spaudos, pastaruoju metu draskė organizacinės ir kūrybinės problemos.
Turint galvoje, kad ir Vičencos, ir Panevėžio gyventojų skaičius vienodas, t. y. šiek tiek per 100 tūkst., galima drąsiai teigti, kad Vičenca yra itališkas Panevėžys, o Panevėžys - lietuviška Vičenca, bent jau žvelgiant iš teatrinės pozicijos. O kad minėtoje pozicijoje atsidurtų ir mūsų teatro „popiežius" E. Nekrošius, ir kad jo žvilgsnis nukryptų dar viena mūsų kultūrai gyvybinga kryptimi - tai jau, kaip sakoma, „techninis klausimas".
Panašu, italai teatro vadybininkai puikiai moka spręsti savuosius „techninius klausimus", jei sugebėjo nukreipti E. Nekrošiaus kūrybinį potencialą itališko Panevėžio link. Tik esminis skirtumas: nuo Vičencos mažiau nei valanda kelio iki Šiaurės Italijos kultūros lopšio Venecijos, kurioje ne tik kanalai, gondolos, Dožų rūmai, kiti paminklai bei grožybės, bet ir Venecijos menų bienalė ir Venecijos kino festivalis.
Beje, 2007 m. dėl Venecijos menų bienalės iniciatyvos ir Venecijos kino festivalio 75-ųjų metinių proga buvo nutarta atnaujinti garsių „Kino meno rūmų" („Palazzo del Cinema") fasadą. Šis darbas patikėtas garsiam kino dailininkui, „Oskaro" laureatui ir Federico Fellini bendražygiui, majestotiškajam maestro Dantei Ferretti. Vykdydamas šią užduotį jis moderniame „Palazzo del Cinema" fasade atkartojo F. Fellini filmui „Orkestro repeticija" (1979) savo sukurtą įvaizdį: išgriautoje pastato sienos skylėje - sustingusi gigantiška rutulio formos švytuoklė.
Rutulio formos sustojusi švytuoklė - tai ir E. Nekrošiaus spektaklio „Dieviškoji komedija", šį pavasarį pastatyto Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, scenografijos (dailininkas - režisieriaus sūnus Marius Nekrošius) kertinis akcentas. Kaip Federico Fellini įtaka Eimuntui Nekrošiui, taip ir Dante Ferreti įtaka Mariui Nekrošiui - abi nėra ir negali būti uždraustos ar smerktinos (taip pat, beje, negalėtų būti uždraustos ar smerktinos ir įtakos priešinga kryptimi, kas, deja, iš dalies nėra įmanoma, o iš kitos dalies - menkai tikėtina).
 |
| Mariaus Nekrošiaus sfera „Dieviškojoje komedijoje”. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka |
„Feliniška" metalinė sfera E. Nekrošiaus „Dieviškojoje komedijoje" - lemiamas viso spektaklio akcentas. Jis tarsi fortepijonas kambaryje: kambarys su jame stovinčiu fortepijonu niekada negali būti virtuve ar miegamuoju, jis visuomet bus tik „fortepijoninis kambarys". Taip ir scena, kurioje dominuoja F. Fellini ir D. Ferretti sugalvotas gigantiškas kamuolys-švytuoklė, kuriam E. ir M. Nekrošiai suteikė „pragaro" reikšmę - tokia scena visuomet bus „pragariška", kad ir kas joje vyktų.
O E. Nekrošiaus spektaklyje „Dieviškoji komedija" vyksta paprasti, žemiški dalykai. Tuzinas jaunų aktorių studentų (E. Nekrošiaus ir Dalios Storyk auklėtinių iš Muzikos ir teatro akademijos), dėvinčių katorgininkų drapanomis, studentiškai „vaizduoja" įvairius Dantės „Pragaro" veikėjus ir epizodus. Rolandas Kazlas aprengtas raudonais marškiniais, kaip koks rusų poetas Sergejus Jeseninas. Jis skaito Dantės poeziją paprastai ir žemiškai, tarsi tai būtų Vlado Šimkaus eilės iš to paties aktoriaus autorinio spektaklio „Geležis ir sidabras". Spektaklyje daug natūralios muzikos - smuiku „gyvai" griežia ir jaunoji Beatričė, linksmai akompanuoja jaunas neįvardytas pianistas. Muzika iš įrašo, priskirta Andriaus Mamontovo autorystei, švelniai tariant, labai eklektiška.
Iš nedaugelio R. Kazlą-Dantę supančių personažų išsiskiria Remigijus Vilkaitis - senis Popiežius. Kandžių sukapota sutana, suplėšyta popierinė „tiara" ant galvos, jis bergždžiai stengiasi užsiropšti ant jo garbei renčiamos sostų piramidės ir galop sugeba tik pasitarnauti kaip laiptelis per jį gaivalingai pralekiančiam siautulingam jaunimo būriui. Ši esminė ir, ko gero, vienintelė efektyvi spektaklio metafora tampa prasminga, jeigu ją suvoki kaip ironišką E. Nekrošiaus autorefleksiją.
Išties čia režisierius interpretuoja Dante Alighieri kūrinį taip paprastai, žemiškai ir familiariai, tarsi Sauliaus Šaltenio pjesę. R. Kazlo dėka „Dieviškosios komedijos" poezija nukeliama į V. Šimkaus eilėraščių lygį, o „Dieviškosios komedijos" pasaulį su XIII a. Florencijos aistringa politine satyra perteikia kaip „savojo kaimo istoriją", į kurią žvelgia ironiškai ir atlaidžiai, iš savosios patirties ir šlovės dausų, tarsi Guliveris į liliputų karalystę.
Baigiasi dramatiškiausias, įdomiausias ir vertingiausias Lietuvos teatro sezonas. Jo esminiai meniniai įvykiai vyko Lietuvos nacionalinio dramos teatro scenoje. Čia savo meistrystę demonstravo visi pagrindiniai mūsų teatro lyderiai. Jei tai pavadintume savotiškomis mūsų teatro režisūros meistrų varžytuvėmis, tai ligšiolinis nuolatinis lyderis E. Nekrošius jose sunkiai pelnytų aukščiausią prizinę vietą.
Spektaklyje „Visuomenės priešas" scenografė J. Paulėkaitė sugriovė sieną tarp praeities ir dabarties, o režisūros patriarchas Jonas Vaitkus meistriškai atgaivino socialinio teatro aistras ir personažus. Mariaus Ivaškevičiaus „Išvarymu" O. Koršunovas atvėrė senojo teatro erdvę dabarties vėjams, personažams ir aistroms. Inscenizuodamas Dantės „Dieviškąją komediją" E. Nekrošius ironiškai pamojavo ranka praeičiai ir džiaugsmingai kapituliavo prieš ateitį.
„Rutulys, kuris sugriovė XIII a. koplyčios sieną filme „Orkestro repeticija", buvo destrukcijos simbolis ir kartu būsimojo atgimimo metafora, dabarties chaoso ir beprasmiškumo įveikimo vizija", - taip savąjį sumanymą aiškino maestro D. Ferretti.
Iš Federico ir šių laikų Dantės paveldėtas pragariškas „rutulys", atgijęs Eimunto ir Renesanso laikų Dantės sceniniame „pragare", gali būti ir simbolis, pranašaujantis viso mūsų teatro (ne tik Nacionalinio dramos) ateitį - sunkią, bet išganingą kovą už naujas menines realijas.
Kol kas laimėtas tik pirmas mūšis.
