Rugpjūčio 5 dieną, Kauno miesto erdvėse startavo tarptautinis scenos menų festivalis „ConTempo“. Jau pirmąjį festivalio vakarą gausi publika turėjo galimybę stebėti net tris lietuvių kūrėjų darbus, apėmusius viešąsias miesto erdves, Ąžuolyno bibliotekos filialą bei Kauno miesto kamerinį teatrą.
Pirmiausia, nuo „Pompėjos“ laiptų į savo srovę traukė Pauliaus Markevičiaus „Džiaugsmo upė“ (2023). Kūrinys pasižymėjo tiek vizualiniu, tiek konceptualiu turiniu. „Džiaugsmo upė“ ne tik efektyviai telkė žiūrovų dėmesį, bet ir skatino giliau įsitraukti į meninę patirtį, paverčiant pustrečio tūkstančio juodų kamuoliukų upę simboline gyvenimo tėkmės išraiška. Buvo sukurta aktyvios patirties atmosfera, dalyviai ir praeiviai tapo bendrininkais, padedančiais įgyvendinti šį performansą. Tėkmės kryptį aktyviai moderavo Laurynas Jurgelis, Simonas Dovidauskas, Julija Šatkauskaitė, Marija Petravičiūtė, Vygandas Vadeiša ir kt. „Džiaugsmo upė“ subtiliai kvietė apmąstyti mūsų santykį su laisve ir laiko tėkme, reflektuoti žmogaus egzistenciją, kasdienybės ritmą ir tarpusavio ryšius, suteikė žiūrovams progą peržengti įprastas kasdienybės suvokimo ribas.
Kūrinys dėl jo interaktyvumo ir žaismingumo buvo ypač įdomus mažųjų auditorijai. Juodi plastikiniai kamuoliai, riedantys gatvėmis, sukėlė vaikų džiaugsmą ir smalsumą, skatindami juos (ilgainiui ir vyresniuosius) įsitraukti į veiksmą, bėgioti, spardyti kamuolius ar tiesiog stebėti jų kelionę. Žinoma, kai kuriems šio reginio stebėtojams galėjo pritrūkti aiškesnio, dinamiškesnio naratyvo. Vis dėlto šis kūrinys tapo tam tikra gyvenimo metafora: čia individualūs ir bendri veiksmai kuria upės tėkmę – kupiną susidūrimų, sutrikimo, atradimų. „Džiaugsmo upė“ sujungia estetinį ir emocinį poveikį.
„Psilikono teatro“ spektaklis „Širdys ir kaminai“, kurį sukūrė Auksė ir Darius Petruliai kartu su Arkadijumi Gotesmanu, yra išskirtinis meninis projektas, panardinantis į industrinę mitologiją, skatinantis šiuo metu itin aktualų atminties išsaugojimą.
2005 m. įkurtas „Psilikono teatras“ išsiskiria tyrinėjamomis temomis ir unikaliais kūrybiniais principais. Kūriniuose naudojamos miniatiūrinės marionetės, pagamintos iš tąsios ir plastiškos silikono medžiagos. Taip pat pasitelkiamos ir kitos priemonės, daiktai, istoriniai artefaktai – pavyzdžiui, fotografijos. Spektaklis, jo pasakojimas, personažai gimsta mažoje, tarsi laboratorinėje erdvėje, o vaizdas transliuojamas į didelį ekraną. Šis virsmas, sėdint artimiausiose veiksmui salės eilėse, gali būti stebimas išties nuosekliai, matant įdomią, įtraukiančią kiekvienos detalės, elemento transformaciją ir integraciją į spektaklio audinį. Spektakliuose praeities pėdsakai paverčiami šiuolaikiniais meniniais sprendimais, sujungiančiais istorinį kontekstą su įspūdingais vizualiniais elementais. Auksė Petrulienė teigia: „Siužetai yra paremti tikrais įvykiais, kurie toli gražu nėra džiuginantys. Bet „Psilikono teatre“ jie įgauna kitokį atspalvį“. Teatras reflektuoja tiek gilesniuose istorijos puslapiuose nugulusius įvykius, tiek mūsų laikų realijas, semiasi inspiracijų ir iš žiniasklaidos. Antai „Išdurtas ir apiplėštas Šilainiuose“ (2006) – tai tikrais Kauno kriminalinės kronikos faktais paremta audiovizualinė istorija, pažini tipinių daugiabučių gyventojams (A. Petrulienė ir grupė „KonTaktai“). O 2010 m. sukurto spektaklio „Pasmaugta ir nušautas“ scenarijus remiasi skandalingos prieškario bylos dokumentika: 1930 m. prelatas Konstantinas Olšauskas buvo nuteistas už buvusios meilužės nužudymą Birštone, ant Vytauto kalno.
Dar viena iš teatro kūrėjus taip pat dominančių temų – tai atminties užribyje liekantys seni fabrikai, – kūrėjų meniniai projektai gimsta dirbant su vietos bendruomenėmis, absorbuojant jų patirtis ir pasakojimus į spektaklio scenarijų. Gretos Kunsmanės parengtame interviu, Petrulienė teigė: „2015 m. įžengėme į Kauno „Dirbtinį pluoštą“. Ten aptikome tiek įdomybių, tiek radinių, kad efemeriškos projekcijos nepakako – teko M. K. Čiurlionio muziejuje įkurti industrijos istoriją, kartu su buvusiais gamyklų darbuotojais tyrinėjančią bendruomenių platformą „Mažosios istorijos“. <...> „Psilikono“ rentgenas nepaliauja dirbti – peršviesta tekstilės gamykla Fábrica do Castanheiro Portugalijoje, senas kalnakasių batų fabrikas Schungfabrik Tetanžėje, Liuksemburge. Pastarasis tiesiu žingsniu atvedė iki „Širdys ir kaminai“.
Spektaklis „Širdys ir kaminai“ pasakoja apie garsųjį „Lituanicos“ batų fabriką. Įspūdį kelia spektaklyje naudojami itin dinamiški, charakteringi silikoniniai personažai, įveiksminamos archyvinės nuotraukos, čia ir dabar, pasitelkiant įvairius elementus, kuriami vizualiniai efektai bei visa apimanti gyva Arkadijaus Gotesmano muzika. Šiame spektaklyje pramonės istorija ir bendruomenės atmintis susijungia, sukurdamos jautrią ir apmąstymų kupiną patirtį, skatinančią žiūrovus giliau pažvelgti į pramonės paveldo reikšmę šiuolaikinėje visuomenėje. Spektaklis ne tik primena apie šio fabriko vaidmenį, bet pasitelkdamas fabriko „gyvenimą“ kviečia permąstyti ir kitus mūsų istorijos įvykius. Gausią vizualinę medžiagą, muzikinius motyvus palydi ir informatyvūs titrai, o šių elementų visuma kuria visapusiškai informatyvų spektaklio naratyvą. Tiesa, pasižymintį ir groteskiškumu, ir ironiškais sąmojais. Renginio metu pilnai užpildyta bibliotekos erdvė liudijo publikos susidomėjimą ir, drįstu teigti, kiek per retą šio teatro pasirodymą Kauno erdvėse.
Vakarą sausakimšoje Kamerinio teatro salėje užbaigė naujausias Žilvino Vingelio audiovizualinis spektaklis „Diletantas“, tyrinėjantis tarpdisciplininio menininko Jeano Cocteau gyvenimą ir kūrybą. Režisieriaus, „Kosmos Theatre“ įkūrėjo darbams būdinga medijų jungtis, eksperimentai formomis bei intertekstualūs naratyvai. Verta prisiminti jo 2022 m. ir kitai itin reikšmingai XX a. figūrai – Franzui Kafkai – skirtą spektaklį „Kafka Insomnia“, pasižymėjusį siurrealistine atmosfera, kurioje sapnai pynėsi su realybe, o vaizdiniai ir garsai kūrė postdraminį pasaulį. Kafkos nemigos patirtis spektaklyje perteikiama vizualiai, pasitelkiant šiuolaikines technologijas, kurios padeda žiūrovui panirti į mistifikuotą kūrybos procesą. Veiksmas plėtojamas fragmentiškai, todėl žiūrovas turi laisvę savarankiškai interpretuoti detales, jų ryšius, prasmes.
Cocteau ir Kafka – labai skirtingi menininkai, bet turi ir tam tikrų, tikėtina, režisierių sudominusių juos jungiančių bruožų. Nors Kafka nebuvo tiesiogiai susijęs su siurrealizmo judėjimu, jo kūryboje dažnai pasitaiko siurrealistinių elementų – tai sapnų logika, keistos ir absurdiškos situacijos. O Cocteau, būdamas artimas siurrealistams, taip pat savo darbuose naudojo siurrealistinius motyvus. Abu kūrėjai konstravo pasaulius, kuriuose realybė ir fikcija neretai veikia kaip vienis. Menininkų kūryba dažnai nagrinėja vidinius konfliktus, asmeninę patirtį, egzistencinį nerimą ir vidinę izoliaciją. Kafka savo darbuose atskleidė žmogaus nerimą dėl svetimumo, biurokratijos absurdiškumo ir jo vidines kovas. Cocteau aktualius klausimus dažniau tyrinėjo vizualinėmis ir simbolinėmis priemonėmis. Abu menininkai kūrė panašiu laikotarpiu – XX a. pradžioje; nors jų kūrybiniai keliai tiesiogiai nesusikerta, abu jie prisidėjo prie to meto kultūros ir meninio avangardo plėtojimo, iki šių dienų jų darbai adaptuojami, interpretuojami kitų kūrėjų.
Žilvinas Vingelis spektaklyje „Diletantas“ sujungė skirtingas meno disciplinas, sukūrė intermedialią struktūrą, kurioje dera kinematografija, siurrealistiniai objektai, muzika ir teatras. O juk dar metų pradžioje Vingelis ėmėsi ir paties Cocteau pjesės „Orfėjas“, kurią su gausia kūrybine komanda interpretavo to paties pavadinimo spektaklyje Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre. Tačiau šįkart dėmesys sutelktas į menininką – jo asmenybę bei jį lydinčius kontekstus. Spektaklis kviečia žiūrovus į Cocteau pasaulį, kur meninės ribos išnyksta, suteikdamas žiūrovui unikalią galimybę patirti daugialypę meno sintezę.
Cocteau gyvenimo fragmentai, svarbūs įvykiai, išskirtinės asmeninės savybės, ryšiai su savo laikmečio menininkais tampa reikšminga fragmentiško spektaklio naratyvo medžiaga, kalbančia apie jį kaip apie sudėtingą ir daugiabriaunį kūrėją. Režisierius intensyviai naudoja šio menininko dailės, grafikos kūrinių, literatūros (poezijos, prozos) bei filmų motyvus, kurdamas savitą audiovizualinį montažą, kuriame sujungiami įvairūs simboliai ir teminiai paradoksai. Spektaklyje gaudėme nuorodas iš Cocteau veikalo „Opiumas“, pjesės „Žmogaus balsas“, filmų „Poeto Kraujas“ ir „Orfėjo testamentas“. Šią daugiabriaunę, sudėtingą ir paslaptingumu scenoje pasižymėjusią figūrą kūrė aktorė Airida Gintautaitė. Scenos centre apgyvendintas į kiek ankstesnius laikotarpius nurodantis kolonos formos reklaminis stendas, savyje talpinantis ir atveriantis Cocteau kūrybos ir gyvenimo klodus – tai sykiu ir teatro scena, ir bokso ringas, ir filmų fragmentai, be kurių jau neįsivaizduojama kino istorija. Galima buvo pastebėti, kad daliai auditorijos šis įtemptas skirtingų meno disciplinų montažas kartais apsunkindavo spektaklio percepciją. Nepaisant to, „Diletantas“ yra reikšmingas Vingelio kūrybos kontekste – demonstruoja jo gebėjimą tikslingai derinti skirtingas medijas ir plėtoti originalų vizualinį teatrą. „Diletantas“ tampa ne įprastu spektakliu, bet ir estetiniu iššūkiu, kuris skatina auditoriją susimąstyti apie meninio eksperimentavimo ribas bei galimybes, o kartu ir apie menininko vietą istoriniame ir šiuolaikiniame kontekstuose.
***
Pirmieji festivalio „ConTempo“ programos kūriniai liudijo įvairiapusiškumą, skatino skirtingų auditorijų susidomėjimą: siūlė įsitraukimo, istorijos pažinimo, atminties įprasminimo, menininko ir kūrybos refleksijos patirtis.
Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba
