Mikalojus Konstantinas Čiurlionis skeptiškai vertino baletą, kurį matė Camille’io Saint‑Saënso operoje „Samsonas ir Dalila“ Leipcige, užtat, sesers Jadvygos Čiurlionytės liudijimu, labai žavėjosi Isadoros Duncan kūryba, su kuria turėjo progą susipažinti Varšuvoje. Minint kompozitoriaus ir dailininko gimimo 150 metų jubiliejų, būtent šokio menininkai jam skyrė daugiausia savo darbų, kurie buvo ir dar bus parodyti pagrindinėse Lietuvos valstybinių, privačių ar mokyklinių teatrų scenose.
Pirmieji savo darbais Čiurlionį pagerbė klaipėdiečiai, parengę vakarą „Hommage à Čiurlionis“ – jau tradicija tampančio savarankiškų Klaipėdos baleto artistų kūrybinių darbų koncerto „Dėmesio, baletas!“ jubiliejinę transformaciją. Gegužės 31 d. pakartotą programą (premjera įvyko balandžio 26 d. ir buvo skirta Tarptautinei šokio dienai) pradėjo choreografės Editos Stundytės vienaveiksmis baletas pagal kompozitoriaus Arvydo Malcio muziką „PraRegėjimai“. Stundytė jau yra sukūrusi vieną biografinį baletą, skirtą tragiškam šokėjos Franceskos Mann likimui, – spektaklis buvo rodomas Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. Naujausiame savo kūrinyje choreografė nusprendė tiesmukai neprisirišti prie Čiurlionio gyvenimo faktų ir apsiribojo sąlygiška menininko ir jo mūzos (solistai Yanas Malaki ir Anna Chekmarova) bei jo aplinkos santykių interpretacija. Meilė, įkvepianti kūrybai, šiame spektaklyje tradiciškai supriešinta su menininko nesuprantančios ir nevertinančios minios vaizdiniu, kuris dominuoja daugelyje menininkų gyvenimo atpasakojimų pačiomis įvairiausiomis priemonėmis – nuo beletrizuotų biografijų iki kinematografinių kūrinių.
Menininko ir minios konfliktą šokio priemonėmis iliustruoti skatino ir kai kuriuose epizoduose pasigirstantys muzikiniai motyvai. Jurgitos Jankutės scenovaizdis (vaizdo projekcijas sukūrė Marius Vilčinskas) taip pat pasakojo universalią menininko kūrybinių ieškojimų ir išbandymų istoriją – nusileidžiantys ir pakylantis paveikslų rėmai, stilizuoti, apibendrinti miesto, parodų salės vaizdiniai siekė suteikti choreografiniam kūriniui siužetinio rišlumo, bandė padėti užmegzti naratyvinį kontaktą tarp kūrinio ir žiūrovų. Šio spektaklio plastinė kalba remiasi santūria šiuolaikinio šokio leksika, papildyta modifikuotais klasikinio baleto judesiais, veržliais šuoliais, reikalaujančiais iš šokėjų profesinio meistriškumo ir fizinės ištvermės. Kartu buvo pasitelkti ir emociniai, artistiniai šokėjų kūrybos ištekliai, kuriuos atskleisti padėjo ir spektaklio muzika.
Antroje vakaro dalyje parodyti pagal Čiurlionio paveikslus sukurti šeši epizodai: „Gyvybės kurjeris“ (pagal Andriaus Stakelės muziką, choreografas Mantas Ūsas), „Pasaka II“ (pagal Kristijono Lučinsko muziką, choreografė Aurora Ruvoletto), „Paskutinis šviesos blyksnis“ (pagal Donato Bielkausko muziką, choreografas Bernatas Blay Boschas), „Neregimųjų aidai“ (pagal Dylano Iuliano muziką, choreografė Elly Bruno), „Minčių peizažai“ (pagal Yanos Shliabanskos muziką, choreografas Romanas Semenenko) ir „Vidujinis žvilgsnis“ (pagal Jono Raudoniaus muziką, choreografė Daria Verovka). Dauguma Klaipėdos muzikinio teatro baleto trupės artistų yra baigę kitų šalių choreografijos mokyklas, tad sprendimas paskatinti juos pasidomėti Čiurlionio kūryba turėjo ir svarbią edukacinę misiją, stiprinant iš kitų kultūrinių kontekstų atvykusių šokėjų ir Lietuvos ryšį. Pasirinkti paveikslai buvo trumpai parodomi žiūrovų kėdžių atkaltėse įmontuotuose ekranėliuose ir leido pajusti šokėjų įkvėpimo šaltinius, bet daugeliu atvejų kuriant nesiekta mėgdžioti paveikslų kompozicinės sąrangos ar plastinių motyvų – norėta perteikti individualiai suvoktą kūrinių nuotaiką, atmosferą, jų keliamas abstrakčias asociacijas ir jausmus.
Ruvoletto ir Verovkos kūriniai buvo įtraukti ir į Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) baleto trupės dvyliktąjį „Kūrybinį impulsą“, kuris pristatytas birželio 27 dieną. Džiugu, kad po metų pertraukos ši reikšminga buvusio LNOBT baleto trupės meno vadovo Krzysztofo Pastoro iniciatyva atsigavo ir paskatino choreografinių ambicijų turinčius šokėjus atsigręžti į Čiurlionio pasaulį (o kai kuriuos ir pirmą kartą su juo susipažinti).
Dalyvauti šiame „Kūrybiniame impulse“ taip pat buvo pakviesti Nacionalinės M.K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus mokiniai: kompoziciją „Iš savęs“ pagal Baranausko kūrinį „Dhuri“ pastatė ir atliko Rokas Rolskis ir Austėja Kabašinskaitė, o „Homo est Spiritus“ pagal Philipo Glasso muziką – Kostas Grudzinskas ir Agota Korytė. Jų kūriniuose sąsajos su Čiurlionio kūryba buvo perteiktos apibendrintai, remiantis intuicija, kaip ir „Triukšmas ryte“, kurį pagal Hybrid kūrinį pastatė LNOBT baleto artistė Imogen Holly Moss, – čia kaip kostiumų motyvas panaudoti skirtingų spalvų štrichai, susiejantys kompoziciją su tapyba kaip kūrybinės energijos raiška, kurią skleidė aštuoni šokėjai.
Kur kas daugiau konkrečių sąsajų su menininko biografija ir kūryba turėjo epizodas „Laiškai nakčiai“, kurį pagal Frédérico Chopino noktiurną ir Čiurliono bei Sofijos Kymantaitės meilės istoriją, konkretizuotą girdimais tekstais, sukūrė Miryam Roca Cruz (šoko Aistis Kavaliauskas ir Saulė Jauniškytė). Chopino muzika ir Čiurlionio paveikslo „Ramybė“ pavidalas tapo reikšmingu Vakarės Radvilaitės sukurto epizodo akcentu (jis pasiskolintas iš Giedriaus Kuprevičiaus baleto „Čiurlionis“, kurį jubiliejaus proga atgaivins LNOBT baleto trupė), tačiau simbolistiškai minorinę šio motyvo nuotaiką skaidrino pasitelktais paradokso ir kontrasto principais bei lengvu humoru nuspalvinti Voicecho Žuromsko ir Gabrielės Marčiukaitytės judesiai. „Dviejų karalių pasaka“ pagal Biosphere ir Williamo Craige’o muziką, sukurta Dorėjos Atkočiūnas, asmeniškai interpretavo vieną žinomiausių Čiurlionio paveikslų, du kontrastingų spalvų kostiumais apvilktus sijonuotus karalius įkūnijo Edvinas Jakonis ir Jonas Kertenis. Čiurlionio kūrinio „Mergelė“ iš ciklo „Zodiako ženklai“ vaizdinė parafrazė tapo epizodo „Stovint prieš amžinybę“, kurį pagal Mindaugo Urbaičio kūrinį pastatė ir jausmingai atliko Akvilė Šulcaitė ir Emanuele Babici (Štutgarto baletas), fonu. Jonas Kertenis savo kompozicijai „Vienas žingsnis“ pasirinko Michaelio Nymano, Mortono Feldmano, Nate’o Stecklerio, Johno Cage’o ir Philipo Glasso muziką, taip pat prisiliesdamas prie menininko ir jo aplinkos santykių temos, – kūrinį atliko solistai Victoras Coffy, Marine Pontarlier ir penkiolika artistų.
Visam „Kūrybiniam impulsui“ konceptualaus vieningumo suteikė kiekvieną epizodą savitai anonsuojančios, pačius choreografus trumpai pristatančios vaizdo projekcijos, kurias sukūrė baleto solistas Edvinas Jakonis ir kompozitorė Marija Paškevičiūtė.
Visos jubiliejinės šokio čiurlionianos kontekste daugiausia dėmesio sulaukė Anželikos Cholinos šokio spektaklio „Karalių pasaka“ premjeriniai spektakliai Kaune, Palangoje, Birštone, Vilniuje. Rugpjūčio 6 d. sostinės premjeroje Lietuvos nacionaliniame dramos teatre dalyvavo ir Lietuvos Respublikos prezidentė Dalia Grybauskaitė, kitą dieną savo feisbuko paskyroje parašiusi: „„Karalių pasaka“ verta M.K. Čiurlionio stebuklo. Galima ir pasidžiaugti, ir pasididžiuoti bei pasauliui parodyti.“ Pati choreografė rugpjūčio 8 d. rytą savo feisbuko paskyroje pranešė: „Karalių pasaką“ šiai dienai panoro pamatyti jau net 13600 žiūrovų.“ Tai tikrai įspūdingi skaičiai apie spektaklį, sukurtą minint dvidešimt penkerių metų A|CH šokio teatro jubiliejų. Taip pat jį galima vertinti kaip savarankiško Cholinos kaip choreografės kūrybinio kelio trisdešimtmečio akcentą, nes būtent 1995-aisiais Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre surengtu kūrybos vakaru „Eskizai po septynių“ prasidėjo intensyvi ir ambicinga jos kaip režisierės ir choreografės biografija.
Naujausio spektaklio pavadinimu pasirinkusi vieno žinomiausių Čiurlionio paveikslų užrašą, Cholina liko ištikima jau ilgą laiką jos puoselėjamo pasakojamojo šokio krypčiai, kuri Lietuvoje turi daug gerbėjų. Nuolatinio Cholinos talkininko scenografo Marijaus Jacovskio scenovaizdis – masyvūs paveikslo rėmai aptrupėjusia apatine dalimi – paverčia spektaklį gyvųjų choreografinių paveikslų serija, kurią dar papildo nuolat scenos gilumoje rodomų dailininko paveikslų projekcijos.
Trisdešimt penkerius metus trukusį menininko gyvenimą pasirinkusi papasakoti beveik „nuo–iki“, choreografė protagonisto paveikslą padalino trims šokėjams – berniukui (Kastukas, premjeroje Vilniuje šoko Martynas Šveikauskas), paaugliui (Kostukas, šoko Benas Jankavičius) ir vyrui (Čiurlionis, šoko Jonas Laucius), taip pat į pasakojimą įtraukė realius Marijos (Moravskos, šoko Adelė Martūnaitė), Sofijos (Kymantaitės, šoko Nora Straukaitė) ir Bronislavos Volman (šoko Beata Molytė) personažus, vienam artistui (šį vakarą – Rokui Spalinskui) skyrė Čiurlionio tėvo, Kunigo ir Ligos vaidmenis.
Prieš spektaklį Cholina tvirtino siekusi „perteikti išsamų psichologinį Čiurlionio portretą“. Choreografės tikėjimas šokio galia kelia didžiulę pagarbą, bet yra kiek idealistinis, nes spektaklis daugeliu atvejų atrodo kaip vaizdingai iliustruota menininko biografijos sceninė adaptacija, kurioje išradingi elementai randa vietą greta jau matytų ir poveikį praradusių schemų. Režisūriniai sprendimai ir siekis nuosekliai papasakoti istoriją užgožia choreografinę spektaklio tapatybę, kelia klausimų apie šokio priemones, pasirinktas pagrindinių personažų paveikslams sukurti, nes jose dominuoja ne šokio kalba, o artistų emocijos, kartais rodomos pernelyg deklaratyviai. Choreografinio išradingumo stokoja Volman, Kymantaitės monologai, abejonių kelia būtinybė kuriant choreografinį Sofijos paveikslą pasitelkti puantų techniką. Iliustratyvios, nors plastiškai organiškos scenos, kuriose muzikuojama – skambinama varpais, vargonuojama, grojama fortepijonu. Čiurlionio ir Sofijos bendrą gyvenimo kelią pavaizdavusi sąlyginiu plaukimu valtimi, choreografė jų šeiminį gyvenimą nusprendė legalizuoti ne viename spektaklyje naudota vestuvių scena, kurią patvirtina nuotakos nuometas ir akiniuoto kunigo su peruku palaiminimas. Gerokai ištęstas Čiurlionio merdėjimo epizodas, kuriame Liga įgyja Demono bruožų, o Čiurlionis susitinka su pačiu savimi vaikystėje bei jaunystėje, taip pat su savo gyvenimo moterimis.
Ypač didelę reikšmę spektaklyje turi kordebaletas, kurį sudaro dvidešimt penkios A|CH šokio teatro Jaunimo grupės artistės – tikėtina, būsimos nuolatinės trupės branduolys: bangos, muzikos garsai, žvaigždynai, ligos palydovės. Kostiumų dailininkė Olga Filatova-Kontrimienė konkrečius personažus aprengė lakoniškais XX a. pradžios drabužius parafrazuojančiais kostiumais (šukuosenų ir grimo dailininkė Dalia Žakytė-Bučienė Čiurlioniui priklijavo ūsus), o abstrakčiuosius veikėjus apvilko vienspalviais skirtingų siluetų apdarais, daugeliu atvejų pridengdama jų veidus, dar labiau dekonkretizuodama. Videomenininkas Tomas Stonys į asociatyvią, plastinę, stilistinę, ikonografinę Čiurlionio paveikslų raidą ignoruojančių projekcijų seką įtraukė grėsmingų juodų paukščių būrius.
Kiti anksčiau minėtų choreografinių darbų autoriai, įsivaizduodami Čiurlionį, visiškai nepasigedo jo muzikos, o Cholina „Karalių pasakoje“ ją gana gausiai naudoja, papildydama Juozo Naujalio, Mindaugo Urbaičio, Donato Zakaro, Jorės Bartaškaitės kūriniais, skaitomu maldos tekstu.
A|CH teatro „Karalių pasaka“ tęs kelionę po Lietuvą: rugsėjo–sausio mėnesiais suplanuoti spektakliai Kaune, Vilniuje, Alytuje, Marijampolėje, Šiauliuose, Jonavoje, Klaipėdoje, Mažeikiuose.
Gaila, nepavyko pamatyti Kauno šokio teatro „Aura“ jau kelis kartus rodyto spektaklio „Jūra“ pagal Čiurlionio muziką, kurį pastatė choreografė Birutė Letukaitė ir kuriame kartu su „Auros“ šokėjais dalyvauja Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus bei Miko Petrausko scenos menų mokyklos Šokio skyriaus moksleiviai. O gruodžio 11 d. LNOBT numatyta Jurijaus Smorigino šokio spektaklio „Laiškai gyvenimui“ premjera, taip pat skirta Čiurlioniui, kurią choreografas kuria Baleto skyriaus moksleiviams.
