Koks puikus metas pradėti festivalį, kai vasara dar tik rytmetiškai rąžosi! Į Vilnių užsukusi „Cirkuliacija“ čia ne tik oficialiai atidarė festivalį, tačiau ir atvežė du darbus, kurie pristatė už Europos ribų veikiantį ir plėtojamą šiuolaikinį cirką: Senegalo „Ancrage“ ir Palestinos „Sarab“. Festivalio tema - „nuo migracijos iki cirkuliacijos“ - trina ribą tarp meno ir socialinių aktualijų, o pasirinktos šalys jas padėjo atskleisti: tai geografinės zonos, kuriose meno, politikos ir socialinių klausimų neįmanoma atskirti. Su tuo susiduria kiekvieną dieną, kiekviename žingsnyje.
Apie tai, kad migracija yra neišvengiama ir ji vyko nuo pat pasaulio susikūrimo pradžios, kalbėta daug. Žengiant per amžius atrodo, kad taip ir neišmokome priimti kitokio nei mes. Popandeminiu laikotarpiu įsisiūbavusios, pasaulio žemėlapį marginančios įtampų zonos driekiasi vis plačiau, tad emigracija skleidžiasi ūmiau, nenuspėjamiau ir nebe visos šalys, kurios patogiai atlikdavo sienų sargybos funkcijas, noriai sutinka išlikti šio emigrantų srautus suvaldančio mechanizmo priešakinėse linijose...
„Cirkuliacija“ cirko žinią šiemet skleidė pati migruodama po skirtingus Lietuvos geografinius taškus (Šiauliai, Prienai, Varėna, Vilnius, Kaunas), pasirinkdama pristatyti šiuolaikinį cirką be Europos vardų (programoje: Palestina, Marokas, Senegalas, Brazilija). Tad į Vilnių atvežtos dvi cirko trupės iš kaimyninių žemynų tapo reta ir itin svarbia proga plėsti šiuolaikinio cirko akiratį.
Senegaliečių duetas Modou Fata Touré ir Ibrahima Camara (cirko trupė „Sencirk“) pirmąjį birželio savaitgalį Vilniuje įveikė aukščiausio meistriškumo estafetę, du kartus žiūrovams parodydami darbą „Ancrage“ (idėjos autorius - Modou Fata Touré).
Paauglystėje iš Gambijos į Senagalą pabėgęs Modou Fata Touré pateko į Dakare gatvės vaikams prieglobstį suteikiančios asociacijos „L´Empire des Enfants“ rankas. Asociacija šiuos gatvės vaikus užimdavo sporto ir meninėmis veiklomis. Taip Modou Fata Touré susipažino su švedų cirko trupe „Fan-Atticks“. Įkvėptas cirko meno, Modou Fata jo mokytis išvyko į Švediją. Grįžęs į Senegalą, jis įkūrė trupę ir cirko mokyklą „Sencirk“. Tai yra pirmoji šiuolaikinio cirko trupė sostinėje Dakare ir visame Senegale. Šiuo metu savo darbus „Sencirk“ rodo įvairiose pasaulio šalyse, o Dakare užsiima profesionaliais mokymais jaunimui; „Sencirk“ bendradarbiauja su asociacijomis, dirbančiomis su gatvės vaikais bei vaikais, nukentėjusiais nuo smurto. Modou Fata tiki socialinio cirko idėja ir šiuos mokymus skleidžia po visą Senegalą. „Cirkas yra ne tik menas, bet ir terapija“, - sako „Sencirk“ įkūrėjas.
Vilniuje parodytas „Ancrage“ (liet. įsižeminimas, inkaras) - tai ypatinga proga praskleisti šio kūrėjo meninę viziją ir pažvelgti, kaip senegalietiškas cirkas sąveikauja su Lietuvos publika. „Ancrage“ ne tik sutalpintas pasaulio kūrimosi mitas, tačiau ir senegalietiška tradicija bei artimas žmogaus-kito žmogaus-gamtos ryšys. Šią spalvingą akrobatikos ir istorijos kelionę kūrėjai papildo natūralių medžiagų - žemės, geležies, medžio, šiaudų - scenovaizdžiu bei atmosferiniais garsais, kartais įtraukdami mušamuosius, o kartais - senegalietiškų dainų motyvus.
Sceną nušviečia kontrastingas melsvos ir oranžinės derinys (garso ir šviesų dizainas - Loïc Sagot). Pasirodymo aikštelėje - šiaudų krūva, kelios augalų šakelės, mediniai pagaliai. Iš šiaudų krūvos išlindęs žmogus (Ibrahima Camara) pažindinasi su gamta. Čia jis rąstus verčia medelių stiebais, sodina juos žemėn, laisto. Jis vis labiau susipažįsta su aplinka, išmoksta joje tarpti. Kai atrodo, kad Ibrahima taip ir užims sceną visą valandą, šiaudų krūva sujuda, nes čia slepiasi dar viena gyvybė (Modou Fata Touré). Jis nenoriai lenda iš kupetos. Vis priešinasi joje pasirodžiusiam pirmajam. Šie du žmonės turės išmokti sugyventi, vienas kitam padėti ir papildyti. Mokytis sąveikauti su gamta, ieškoti būdų, kaip jai padėti vešėti.
Visame pasakojime apie žmogaus ir gamtos ryšį iškyla įspūdingi šių dviejų cirko artistų akrobatiniai numeriai, nė kiek nenusileidžiantys Europos ar Šiaurės Amerikos cirko mokykloms. Publika sulaikiusi kvapą stebėjo pasirodymą ir kaskart atlikimo numerius palydėjo gausiomis ovacijomis. Modou Fata Touré vaidmuo yra „stabilus laikantysis“, o Ibrahima Camara - veikia viršuje. Kartais atliekamos kūnais sukimbančios įspūdingos figūros (pavyzdžiui, susijungus pečių juostoms sudaroma vertikali atlikėjų padėtis), kartais Touré ir Camaros tarpininku tampa stambus medinis pagalys, panašėjantis į rąstą. Touré šį tvirtai vertikalėje laiko ant peties ar galvos, Camara sliuogia juo aukštyn, pasiekdamas net scenos prožektorius. O tada viršuje kyla iššūkis išsilaikyti kūnu horizontalėje arba stovėti ant vienos rankos.
Ir visos šios figūros, visa ši akrobatinė išmonė veikia natūraliai, kaip šalia scenoje bundanti gamta, - viskas susiję jautraus pasitikėjimo sąlyga...
Mintimis grįžtu prie festivalio temos: migracijos. Kol rašau šį tekstą, BBC kalbina tunisietį šokėją, kuris pasiryžęs kirsti Viduržemio jūrą žvejybiniu laiveliu. Jis sąmoningai supranta, kad tai yra rizikingas kelias ir gali pasibaigti mirtimi. „Čia gyvenimo nėra, jei mirsiu, bent jau būsiu pabandęs jį susikurti“, - sako jis. Kai kitą dieną baigiau šį tekstą, BBC pranešė, kad prie Graikijos krantų nuskendo laivas su septyniasdešimt devyniais migrantais. Šios istorijos - tik vieno regiono, jos tapo kasdienybe. Šias istorijas mes pasirenkame girdėti arba negirdėti, taip pat kažkas tokias istorijas mums nusprendžia papasakoti. Tačiau kiek yra istorijų, kurių niekada neišgirsime, nes kažkas nusprendė, kad jų neverta arba negalima pasakoti... Įdomu, kaip selektyviai sprendžiame, ką norime priimti šalia, o ką atmesti. Kokiu būdu nusprendžiame, kas mums kelia grėsmę, o kas - ne. Galvoju ir apie tai, kad sienas, tautas, kultūras kertančios, nuo pat XIX a. keliaujančios cirko trupės taip pat patyrė šį besidriekiantį scenarijų - „kitokio“, „keistuolio“, esančio „už normos ribų“. Uždaresniuose kraštuose keliaujantys cirko artistai tarsi savaime nešiojo, deja, sunkiai nutrinamą, įvairiausiomis prasmėmis ir epitetais prisodrintą „pavojų keliančiųjų“ įspaudą. Ir visa tai jie turėjo atlaikyti, apsiginti. Žvelgdama į šiandieną - nesu sutikusi atviresnių, draugiškesnių ir žmogiškesnių menininkų, nei šiuolaikinio cirko artistai. Galbūt ši tolerancija ir atvirumas atsiranda būtent nuolat susiduriant su netolerancija? Aiškiai suprantant, kaip ji veikia, ir ką ji daro?
Birželio 6-osios vakaras atnešė visai kitokius cirko vėjus iš Palestinos - spektaklį „Sarab“ (rež. Paulas Evansas). „Sarab“ arabiškai reiškia miražą, kuris, pasak kūrėjų, taikliai apibūdina migrantų keliones. Ir išties, migrantų tikrovė dažniausiai pasirodo kur kas liūdnesnė, nei tas žavingas palmių ir vandens miražas dykumoje. Nors turėtų ką papasakoti vien iš Palestinos istorijos, palestiniečiai renkasi kalbėti apie globalią migraciją.
Palestinos cirko mokyklos pasirodyme „Sarab“ matome daugiau vaidybos, čia įvairesnis cirko technikos arsenalas. Spektaklis neturi vientiso pasakojimo, atskirus epizodus vienija migracijos tema. Scenoje - aštuoni faneriniai kubai, kopėčios, statiška trapecija, septyni atlikėjai. Kartais jie veikia kartu, kartais dalyvauja kaip atskiri personažai.
Viskas prasideda nuo žongliravimo kepurėmis - nekalto dviejų atlikėjų žaidimo. Tačiau šį žaidimą sutrikdo artėjanti siena (sudaryta iš kubų), žaidėjai iš šios aikštelės išstumiami, sceną užpildo linksma, tradicinė arabiška daina, kurią pertraukia pavojaus sirenos. Visoje šioje sumaištyje pasitelkiami įvairūs atlikėjų triukai: šuoliai, kūlvirsčiai, pasirodymai ant trapecijos, virvės.
Toliau surežisuotos scenos vaizduoja situacijas iš migrantų gyvenimo pabėgėlių stovyklose, jūroje plūduriuojančiose motorinėse valtyse, karo atakose, žemės drebėjimuose, besislepiant rūsiuose, laukiant praėjimo pasienio zonose ir patikros punktuose, įveikiant sudėtingus kalnų ir tarpeklių takus, būriuojantis laukiant pagalbos, konkuruojant, kovojant ir siekiant patekti į grupelę tų, kurie turi galimybę išvykti. Bet kokia kaina. Net ir savo gyvybės...
Pradėjęs nuotaikingai, spektaklis per šiuos migracijos iššūkius žingsniuoja vis dramatiškiau. Apskritai čia įterpiama daug vaidybinių scenų. Net jei ir kyšteli koją mėgėjiška šių artistų vaidyba, čia ji skleidžia itin svarbias žinutes: tai žinutės apie pasaulio neteisybę, apie juos, esančius „tarp“ būsenoje - jau nebe už sienos, bet ir ne čia.
Likus vos kelioms dienoms iki šio spektaklio rodymo Lietuvoje, buvo neaišku, ar trupės nariams bus leista išvykti iš Palestinos. Kiekviena tokia kelionė griežtai kontroliuojama Izraelio. Kiekvieną kartą palestiniečiui gali būti pasakyta „ne“, - be jokios priežasties. Sunku trumpai nupasakoti palestiniečių ir apskritai Palestinos egzistavimo ir išgyvenimo kasdienybę. Tačiau užtenka nors kartą nuvykti į Izraelį ir pamatyti šias, pavadinkime jas, „paralelines Izraelio ir Palestinos realybes“, kad suprastume, kieno balsas ir teisės užslopintos bei nutildytos... Štai norint patekti į dvidešimt kilometrų palestiniečius vieną nuo kitos skiriančias zonas, įveikti šį kelią gali užtrukti kelias valandas. Izraelio patikros punktai iš esmės skirti palestiniečių kontrolei ir ją regì kiekviename žingsnyje. Matyt, čia užtektų pasakyti tai, kad okupuotos Palestinos teritorija kasdien mažėja, o Izraelio didėja...
Labai svarbu, kad šis spektaklis buvo parodytas, kad Palestinos menininkai įgalinti ne tik skleisti savo kūrybą, bet ir pareikšti savo balsą: po spektaklio kalbėti apie problemas, apie kurias didžioji pasaulio žiniasklaida ne taip dažnai Palestinai leidžia pasisakyti. „Sarab“ - tai miražas, naivi geros pabaigos viltis, kuri išsipildo šios trupės spektakliu.
Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba
