„Cirkuliacijos“ šokis ore ir dėžėje: festivalio pradžia

Dovilė Jadzevičiūtė 2024-06-11 menufaktura.lt
Akimirkos iš šiuolaikinio cirko pasirodymų „Anchored in Air“ ir „Fora“ (festivalis „Cirkuliacija“, 2024). MF fotomontažas iš Donato Ališausko nuotraukų
Akimirkos iš šiuolaikinio cirko pasirodymų „Anchored in Air“ ir „Fora“ (festivalis „Cirkuliacija“, 2024). MF fotomontažas iš Donato Ališausko nuotraukų

aA

Šiais metais šiuolaikinio cirko festivalis „Cirkuliacija“ pasakoja biografijas. Arba intymias patirtis, besiskleidžiančias kūryboje. Poreikį atkreipti dėmesį į realybę. Tikras istorijas apie ir per kūrybą. Galimybę įkvėpti ir įsikvėpti. Asmeniškai išjausti. Patirti kito pasaulį. Žodis biografijos kone panašiai daugiareikšmis kaip ir šiuolaikinis cirkas. Taigi, pirmosios „Cirkuliacijos“ biografijos nuskambėjo gryname ore bei klaustrofobiškoje dėžėje. 

Šiųmetį festivalį atidarė oro akrobatikos spektaklis – premjera „Anchored In Air“, kurį Lukiškių kalėjimo kieme (taip pat Naujosios Vilnios kultūros centro kieme ir Kauno Laisvės alėjoje) pristatė britų šiuolaikinio cirko trupė „Head Over Wheels“. Kūrėjai ir atlikėjai Tilly Lee-Kronick, Jonnyʼis Leitchas, Phoebe Knight, demonstruodami fizinį ir kūrybinį potencialą, nardė po pastolius:  keleto metrų metalinę konstrukciją ant ratukų, sudarytą iš trijų sienų, kurių kiekvienoje – skirtingais intervalais sujungtos metalo sijos. 

Nors šis pasirodymas buvo sutelktas į akrobatikos discipliną, spektaklio dramaturgija komunikavo teatro ir šokio kalbomis, taip pat būgnais bei kontrabosu gyvai atliekama muzika (garso dizainas Jonnyʼio Leitcho). Pasirodyme „Anchored In Air“ cirko artistai kūrė charakterius, o atliekamos judesio kompozicijos priminė šokį ore. Tai dar ne viskas: šiame tarpdisciplininiame atlikėjų pasakojime dėmesį kaustė ir tarp konstrukcijų laviruojantis neįgaliojo vežimėlis bei dominuojantis garsinis vaizdavimas. Atrodytų, kad pusvalandžio trukmės spektaklyje nemažai dedamųjų, tačiau skirtingų komponentų visuma pasirodė esanti derančių, nors kontrastingų spalvų. Panašiai kaip ir atlikėjų kostiumai: žalia, mėlyna ir rožinė spalvos skirtingu dažniu išsidėsčiusios ant visų trijų atlikėjų marškinėlių ir kelnių.

„Anchored In Air“ naudojamas garsinis vaizdavimas tapo galimybe vartoti ir suvokti pasirodymą žmonėms su regos negalia, taip pat meninėmis priemonėmis vaizdą verčiant į cirko poeziją. Vaizdą įgarsino tiek patys atlikėjai, įžodindami savo veiksmus, aprangą ir išvaizdą, tiek iš anksto jų balsais įrašytas garsinis takelis. Kadangi papasakoti dažnai užtrunka ilgiau nei parodyti, kartais atlikėjų judesiai sulėtėdavo, o kartais, pasirinkę taupesnį tekstą ar greitesnį jo tarimą, jie veiksmą suaktyvindavo, tempas greitėdavo. Garsinis vaizdavimas sukūrė sąlygas ir šmaikštumui formuotis: Tilly, judėdama po metalinės konstrukcijos sijas, savo atliekamoms figūroms priskirdavo apibūdinimą, kuris primindavo vienokį ar kitokį objektą ar subjektą, pavyzdžiui, savo kūno poziciją sulygino su viščiuko vaizdiniu.

Įvairios atlikėjų ore kuriamos tiek žodinės, tiek fizinės figūros savą minties svorį įgijo atliepdamos spektaklio pavadinimą. Žodžio anchor, verčiamo iš anglų kalbos, viena iš reikšmių – inkaras. O anchored reiškia „išmesti inkarą, prisišvartuoti“. Taigi, laisvai verčiamas spektaklio pavadinimas „Prisišvartuoti ore“ sava reikšme glaudžiai susijęs su atliekamos disciplinos specifika: transliuojamas saugumo pojūtis, formos, neigiančios gravitacijos dėsnį, ir pan. Vis dėlto stabilumo ore koncepcija „Anchored In Air“ metu buvo manipuliuojama.

Iš pradžių cirko artistai kiekvienas atskirai pristatė savus numerius – lyg individualumo deklaracijas, lydimas atlikėjo specifinio braižo. Šiuose pasirodymuose būta nemažai savų ribų išbandymo ir kurtas nestabilumo jausmas. Pavyzdžiui: kol Jonnyʼis, palikęs neįgaliojo vežimėlį ant žemės, atlieka oro akrobatikos veiksmus, daugiausia naudodamasis tik rankomis, merginos suka konstrukciją ratu. Antroje spektaklio dalyje atlikėjai, vienas kitam pagelbėdami, sudarė akrobatines figūras ir kūrė bendrystės, ją lydinčio saugumo jausmą. Komandiškumas tapo „išmesto inkaro“ aliuzijos pagrindu: dvi merginos – Tilly ir Phoebe – metaforiškai lynu sujungdamos savo kūnus, tiesiogiai priklausomos viena nuo kitos, nuo jųdviejų kūno svorio, balansuodamos kūrė pagarbios priklausomybės ir sąmoningos laisvės dialogą.

Panašaus pobūdžio dialogas tarp priklausomybės ir laisvės, tik gerokai kategoriškesnis ir išties konfliktiškas, buvo plėtojamas antrajame „Cirkuliacijos“ organizatorių pristatytame spektaklyje, vykusiame „Menų spaustuvėje“. Cirko disciplina contortion (plastinė akrobatika) bei ankšta ir aukšta organinio stiklo dėžė tapo Alice Rende pasakojamos istorijos, arba tiksliau – pasakojamo jausmo, įrankiais. Cirko artistės iš Brazilijos idėja ir jos atlikimas spektaklyje „Fora“ priminė ant stalo laikomą stiklinę dekoratyvinę dėžutę su figūrėle viduje. Šios dėžutės apačioje dar esama mygtuko švieselei įjungti, įrėminančiai centre esančią figūrą. Tokia dekoracija atgijo ir siekė autonomijos spektaklyje „Fora“. 

Apšviesta dėžė ir atlikėjos judėjimo trajektorija, kilimas ir leidimasis ribota erdve aukštyn-žemyn, skleidė plūduriavimo, pakibimo ore efektą. Sklandantis kūnas ir nuo apšvietimo, kurį kūrė Gautier Devoucoux, bei žiūros kampo atsirandantys atspindžiai stiklinės dėžės sienose formavo paslaptingus miražus. O iliuzinės kūno deformacijos, atlikėjos plastika ir veido formų iškraipymas, atsirasdavęs besiramstant į sieną, kvietė pažinti pasąmonės paslaptį. Mistiškos erdvės atmosferą sustiprino ir garsinis žaidimas, kurio metu mikrofonai fiksavo atlikėjos judėjimą dėžėje, jos skleidžiamus garsus pavertė besikartojančia nejaukos melodija (garso dizainas: Thomaso Baudriller ir Chloé Levoy).

Įvairiomis pozomis remdamasi į konstrukcijos sienas, atlikėja demonstravo ne tik lankstumo disciplinos kalbą, bet šios žodynu pasakojamą idėją. Didžiąją spektaklio dalį susipažindama su uždara erdve ir įvairiais būdais bandydama iš jos išsilaisvinti, pasirodymo antroje dalyje šį siekį ji įgyvendina. Vis dėlto, „apčiupinėjusi“ atvirą erdvę, „Foros“ finale Alice Rende susirango į kitą, itin mažą dėžutę, ir joje užsidaro. Taigi, spektaklyje aktyviai formuojama susikaustymo jausmo ir estetizuoto vaizdo išdava skleidžiasi kaip mistikos ir pabėgimo patirties sintezė. Ši sintezė sukūrė sąlygas nežabotos vaizduotės veiklai, nes siauroje ir aukštoje stiklo dėžėje judanti Alice Rende siūlė savitą vaizduojamą patirtį prisitaikyti ir žiūrovui. Taigi, spektaklio stilistinės priemonės, atlikėjos saviraiška, kuriamos potekstės ir konkrečios užuominos apibūdino kolektyviai suprantamą uždaros emocinės ar fizinės būsenos patirtį.

Atlikėjos kvietimas uždaras erdves išgyventi kartu paradoksaliai atrodė kaip atverianti, nes uždaranti patirtis. Atvirkštinė laisvės suvokimo logika kvestionavo mūsų gyvenimo struktūras ir jose veikiančią priklausomybę. Tad scenoje formavosi tam tikros priklausomybių laisvės logika. Na, o pasirinkimas apsupti save itin varžančia aplinka, net jei jau teko iš vienos tokios pabėgti, kvietė atkreipti dėmesį į kiekvieno realybę, prisitaikymą prie mums siūlomų dėžučių ir įsirangymą į per ankštas asmenybių ir poreikių formas. 

Štai toks tas „Cirkuliacijos“ startas. Dvi aukštos konstrukcijos, du skirtingų disciplinų žodynai. Viename laisvė suvokiama per kitą, kitame – pripažįstant, kad nesi laisvas. Bet vasarą prasideda atostogos, taigi ir laisvė bei priklausomybė užsivelka kitus rūbus. Kaip ir „Foros“ atlikėja Alice Rende: šortai, marškinėliai, ir – pirmyn į festivalį žiūrėti bei kurti šiuolaikinio cirko biografijų!

Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba

Komentarai
  • Iš mūsų vaidybų (XXII)

    Apmaudu, jog pastaruoju metu stebėdama Varno spektaklius jaučiu didžiulį jo nepasitikėjimą žiūrovu ir kritiką, skirtą žmonėms, kurių salėje nėra, nes, kaip pats puikiai supranta, jie į teatrą nevaikšto.

  • Varėna, spalis, teatro trauka

    Ar įmanoma iš ministerijos į regioną „nuleisti“ festivalį ir tikėtis, kad jis bus reikalingas? Tai, kad festivalis vyksta 15 metų, kad jis yra įdomus ir stiprus, rodo, jog jis pirmiausia reikalingas Varėnos žmonėms.

  • Iš bloknoto (50)

    Apie vieną svarbiausių spalio kultūrinių įvykių – Liudo Truikio parodą „Menas yra auka Kosmoso lygsvarai“. Taip pat – spektaklį „Katė ant įkaitusio skardinio stogo“ Vilniaus mažajame teatre.

  • Trys vaizdai iš Baltijos vizualinio teatro vitrinos

    Stebiuosi estų neprisirišimu prie tradicinės dramaturgijos. Jų du spektakliai patenka į konceptualiojo teatro kategoriją, savo ansambliškumu mesdami iššūkį aktoriniam teatrui.

  • Gėlės ir žmonės: „Quanta“ ir „Requiem“

    „Quanta“ ir „Requiem“ laikosi saugaus atstumo nuo pasaulio blogio: abu kūriniai tik apmąsto, kaip paveikslėlį ar peizažą apžiūri istoriją ar istorijos galimybes, praėjusį ar gresiantį siaubą.

  • Protarpinio badavimo kultūra

    Lietuvoje festivalis gali sau leisti geriausiu atveju vieno gero kūrėjo darbą, aplipindamas jo orbitą nereikšmingais miniatiūriniais palydovais, sukuriančiais festivalio iliuziją. Ką dažnas ir daro.

  • Tulūzos bienalė ir tautų savivertė

    Lietuvos sezono Prancūzijoje kontekste svarbiausia yra tai, kad į kiekvieną kelionę turime vykti pakeltomis galvomis ir prisiminti bei parodyti, kad tai nėra recipientų žygis pas donorus.

  • Kad gyvenimas būtų tiesiog gyvenimas

    Jei kariaujančios šalies menininkams natūraliai kyla klausimai, kaip, kam ir kodėl kurti, tai tokios kūrybos vertintojai atsiduria dar keblesnėje padėtyje: kaip tokį meną analizuoti?