Dešimtasis festivalis „Naujojo cirko savaitgalis“, dviejų savaičių edukacine programa ir kone savaitės menine pradėjo naująjį sostinės kultūrinių renginių sezoną. Apie bandymą įtvirtinti Lietuvoje ilgą laiką nepažinotą meno šaką, besiplečiančią dalyvių geografiją bei būtinybę edukuoti Lietuvos atlikėjus bei publiką kalbamės su festivalio idėjos autoriumi, ilgamečiu jo koordinatoriumi, Vilniaus miesto tarybos nariu ir Šokio informacijos centro vadovu Audroniu Imbrasu.
Pradėkim nuo pradžių. Kaip 2006-aisiais kilo idėja surengti tokio pobūdžio festivalį ir kaip pavyko gauti tam lėšų? Kas dalyvavo pirmajame festivalyje?
Nedidelės apimties šiuolaikinio cirko festivalio idėja gimė 2005 m. pabaigoje kartu su Prancūzų kultūros centru, tuometiniu Prancūzijos kultūros atašė Julienu Couzy besvarstant planus 2006 metams ir galvojant, kokių meno rūšių ar žanrų Lietuva, Vilnius dar nėra ar beveik nėra matę. Pirmojo „Naujojo cirko savaitgalio“ programa buvo paprasta: trys garsiojo Prancūzijos žonglieriaus Jérôme´o Thomas spektaklio „Lili cirkas“ seansai 300 žiūrovų talpinančioje šapito tuometiniame dar nerekonstruotame Sereikiškių parke, to paties kūrėjo kūrybinės dirbtuvės Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje bei Prancūzų naujojo cirko video programa Menų spaustuvės Kišeninėje salėje.
Kokia buvo pirminė festivalio idėja ir kokia ji yra dabar?
Buvo noras pristatyti Lietuvoje beveik nepažinotą meno sritį, kuri atrodė labai įdomi, daugiasluoksnė ir sparčiai populiarėjo Vakarų Europoje - tuo pačiu siekta ir didesnio Lietuvos scenos menų įvairumo. Pradžioje buvome pajėgūs atsivežti tik vieną trupę, pamažu geografija plėtėsi, stengėmės kviestis ir kaimynus šiauriečius, kurie taip pat budino savo cirką. Palaipsniui ši idėja buvo papildyta pastangomis padėti naujajam cirkui atsirasti Lietuvoje, buvo rodomi ar prodiusuojami pirmieji lietuvių šiuolaikinio cirko bandymai. Pamažu stengėmės pristatyti kuo platesnį cirko disciplinų ir žanrų spektrą, kiek tai buvo įmanoma tokio nedidelio renginio formate.
Šįmet festivalis švenčia pirmą tikrą jubiliejų ir pirmą kartą oficialiai nebesi jo koordinatorius. Kyla nerimas perduodant devynerius metus neštą atsakomybę?
9 - tautosakoje magiškas skaičius. Pajuokaukime: aš pernai pabaigiau jubiliejinį devintąjį festivalį, o naujoji komanda šiemet rengia jubiliejinį dešimtąjį, kilstelėtą ant naujo kokybės laiptelio, su platesne programa ir dalyvių geografija. Esu visiškai ramus - šį festivalį, kaip ir kitus Menų spaustuvės projektus ar programas tęsia, keičia, plėtoja puiki komanda su naująja vadove Jolita Balandyte ir „Naujojo cirko savaitgalio“ koordinatore Gintare Masteikaite priešakyje. Dalis Menų spaustuvės darbuotojų organizuoja cirko projektus jau ne vienerius metus, todėl jie kuo puikiausiai, netgi geriau tęsia veiklą - širdis džiaugiasi, kai matau, koks smagus ir spalvingas šiemetinis cirko festivalis.
Kokie, Tavo nuomone, buvo / yra didžiausi festivalio pasiekimai?
Pasiekimus vertinti turėtų kiti žmonės, ne rengėjai. Turbūt svarbiausia tai, kad renginys, pristatantis meną, kurio Lietuvoje nebuvo ir kurio atsiradimui teoriškai neegzistavo jokios prielaidos, vyksta jau dešimtą kartą, tai, kad šio renginio gerą reputaciją jau žino europinės cirko institucijos ir asmenybės, ir tai, kad dešimtmečio pastangos pradeda duoti rezultatų. Naujuoju cirku domisi vis daugiau kitų Lietuvos scenos menų profesionalų, galvas kelia dar du festivaliai Kaune ir Klaipėdoje, o šiuolaikinį cirką užsienyje (Prancūzijoje, Belgijoje ir Švedijoje) šiais mokslo metais studijuoja jau trys lietuvaičiai. Tiesa, esama ir vienos sąlyginės nesėkmės - naujoviškas kokybiškas renginys niekaip neįtinka Lietuvos kultūros ministerijai bei jos Kultūros ir meno tarybai, jis neįtrauktas ir į naująjį tęstinių tarptautinių renginių trimetį sąrašą. Manęs tai nestebina - dėl neaiškių priežasčių į šią Tarybą nėra įtrauktas nė vienas scenos menų, netgi teatro, kurio subjektai žaidžia aukščiausioje pasaulinėje lygoje, atstovas, nors kai kurioms kitoms sritims atstovauja ir po 2-4 asmenis...
Beveik kiekvienais metais festivalį pristatančiuose tekstuose galima rasti Tavo žodžius apie tai, kad lietuviai vis dar nesuvokia, jog šiuolaikinis cirkas yra artimas teatrui bei šokiui, kad čia nėra dresuojamų gyvūnų ir kad jis dažnai nėra skirtas vaikams. Ar šįmet galėtum pasakyti tą patį? Kaip, Tavo nuomone, derėtų šviesti žmones, kad jie atviriau priimtų šiuolaikinį meną?
Pakartosiu kitą savo nekart sakytą teiginį: dėl retrogradiškos ir nemokšiškos kultūros politikos mūsų visuomenė, deja, gyvena savotiškame kultūriniame gete ir nemato, nepatiria turbūt kokių keturių penktadalių pasaulinės kultūros įvairovės, labai menkai dalyvauja tarptautiniuose kultūros mainuose. Prabėgus ketvirčiui nepriklausomos valstybės amžiaus esu nusivylęs mūsų politinio ir valdininkų sluoksnio gebėjimais vesti visuomenę į priekį, ją šviesti, todėl galiu tik kviesti kiekvieną žmogų patį maksimaliai domėtis šiuolaikine kultūra ir menais ne tik savo šalyje, bet ir svetur. Šiais interneto ir pigių oro ar autobusų linijų laikais tai gerokai lengviau negu prieš dešimt metų. Pasaulinis kultūros vyksmas yra gerokai spalvingesnis negu gali pasirodyti atsivertus kultūros renginių Lietuvoje suvestines. O šiuolaikinis cirkas - itin daugialypis, universalus menas, apimantis įvairiausius segmentus, taip pat ir gretimus menus - teatrą, šokį, muziką, dailę, taip pat ir fizinės kultūros disciplinas ar architektūrą, viešųjų erdvių politiką.
Dauguma šiuolaikinį cirką kuriančių lietuvių teigia, jog juos „užkabino“ būtent „Naujojo cirko savaitgalis“. Kaip pasikeitė šiuolaikinio cirko situacija Lietuvoje lyginant su festivalio pradžia 2006-aisiais? Kokius lietuviško šiuolaikinio cirko pavyzdžius išskirtum? Ir ko labiausiai trūksta lietuvių artistams?
Kažin, ar jau galima nuosekliai šnekėti apie lietuvių šiuolaikinio cirko pavyzdžius. Galima prisiminti Manto Markevičiaus porą spektaklių Menų spaustuvėje, pasidžiaugti Konstantino Kosoveco ilgamečiu atkaklumu ar tuo, kad pagaliau turime pirmąją diplomuotą lietuvių šiuolaikinio cirko artistę - Moniką Neverauskaitę, kuri iš Olandijos tęsti cirko studijų pervažiavo į Prancūziją. Smagu, kad Lietuvoje jau yra ir kitų cirko festivalių. Lietuvių naujajam cirkui vis dar trūksta skaitlingumo ir aukštesnio profesionalumo. Tačiau nė kiek neabejoju, kad dar po keleto metų išvysime tai, ko prieš dešimtmetį nebuvo galima nė įsivaizduot - lietuviai kurs įdomius cirko spektaklius ir pristatinės juos ne tik tėvynėje, bet ir kitose šalyse. Puikūs gretimų meninių ir kitų veiklų - teatro, šokio, muzikos, sporto - pasiekimai kuria tam puikias prielaidas, tinkamą kultūrinę ir profesinę terpę.
Nuo 2010-ųjų „Naujojo cirko savaitgalis“ bendradarbiauja su projektu „Jaunieji Europos cirko talentai“, buvo pakviesti keletas stipriausių šios programos dalyvių. Kokios yra šios programos teikiamos galimybės ir ar lietuviai jau bando jomis pasinaudoti?
Programos tikslai - jaunųjų žemyno cirko talentų paieška ir pristatymas. Tokiu būdu paprastai nušaunama iškart trejetas zuikių: pristatomi mažai kam žinomi talentai, pastariesiems suteikiama galimybė pasirodyti, ir paprastai tokių projektų kaštai rengėjui būna sąlyginai mažesni. Deja, lietuviams tarptautinėje cirko rinkoje kol kas sunkoka konkuruoti su šalimis, turinčiomis po keletą cirko mokyklų ar jau dešimtmečio ir ilgesnes profesionalaus naujojo cirko tradicijas.
Šįmet festivalio edukacinė programa kaip niekad gausi - dešimt dienų vyko įvairūs seminarai cirko atlikėjams, taip pat kūrybinės dirbtuvės rašantiems apie scenos menus. Kokie žmonės, Tavo nuomone, galėtų susidomėti tokia programa, turint omenyje, kad cirko profesionalų mes beveik neturime, o dažnas scenos menų kritikas šiuolaikiniu cirku absoliučiai nesidomi?
Natūralu, kad kaip ir kitose šalyse, kur cirkas tik vystosi, pačioje kelio pradžioje paprastai veikia žmonės, formaliai žiūrint, iš gatvės. Tačiau ši dinamiška sfera greitai sudomina šokio ir teatro profesionalus. Neabejoju, kad taip bus ir Lietuvoje. Teoretikus taip pat - juk pirmieji cirką Lietuvoje entuziastingai sutiko šokio kritikai, šia sritimi jau domisi ir keletas jaunosios kartos teatrologų. Kaip ir kitais atvejais - labai daug lemia tai, kiek pats žmogus atviras ir imlus naujovėms, kokį jį suformavo mokykla. Kiek esu pastebėjęs, Lietuvos teatro teoretikai (kitų scenos menų teoretikų čia kol kas dar niekas nerengia) rengiami analizuoti tradicinį repertuarinį teatro modelį, dauguma jų vengia kitokio teatro, juolab kitų scenos menų.
Kokie pagrindiniai „Naujojo cirko savaitgalio“ ateities tikslai?
Šito jau reiktų teirautis dabartinių festivalio rengėjų. Mano motyvacija rengiant „Naujojo cirko savaitgalį“ buvo paprasta: atvesti į Lietuvą naują pažangią scenos menų sritį, padėti jai čia įsitvirtinti, lietuvius skatinti kurti cirką. Tikėjausi, kad visa tai gali padėti keisti visuomenės mąstymą, daryti ja atviresnę, įvairinti ir mūsų pačių scenos menus.
