Agnė Biliūnaitė
Vienas iš dalykų kuo miestas skiriasi nuo kaimo - mieste yra, kitaip sakant, dedasi cirkas. Politinis, socialinis, emocinis, kultūrinis. Kaime žmonės priima daiktus tokius, kokie jie yra ir su jais elgiasi pagal pirminę paskirtį. Tuo tarpu mieste elementarūs daiktai ilgainiui įgyja naujų papildomų prasmių ir arbatos servizas ar net obuolys jau nebeatlieka savo pagrindinio vaidmens. Jais, kaip ir žodžiais, prasmėmis, žmonėmis imama žongliruoti, išdarinėti visokius pavojingus triukus, kurie ne visada pasiseka. O kadangi miestas - ne paminkštinta vaikų žaidimų aikštelė, kiekviena klaida čia iš tiesų skauda.
Pastaruoju metu Europos vyrų krepšinio čempionate prieš kiekvieną dvikovą sportininkai tylos minute pagerbia Vengrijoje autobuso katastrofą patyrusius kolegas. Tuo tarpu Vilniuje vykusio aštuntojo tarptautinio festivalio „Naujojo cirko savaitgalis" pasirodymai prasidėdavo įprastai, arba neprasidėdavo visai, kaip kad nutiko prancūzų trupei „Cirque Plein d‘Air", kurios akrobatė patyrė kaklo traumą. Prisimindama neseniai pasirodymo metu žuvusią „Cirque du Soleil" akrobatę būčiau linkusi tylos minute gerbti kiekvieną šio žanro kūrėjų ir atlikėjų išėjimą į sceną. Nes jeigu yra gerbiami tie, kurie duoda duonos, reikia nukelti kepurę ir prieš tuos, kurie duoda žaidimų. Matyt apie tą patį suaugusiųjų žaidimą iš gyvybės turėjo minty ir festivalio organizatoriai, šiųmetinei reklamai panaudoję apsiverkusių vaikučių nuotraukas bei šūkį „Cirkas ne vaikams".
Prieš mėgindama apžvelgti šio savaitgalio patirtis, pirmiausia noriu pasitikrinti ko iš tiesųt ieškojau suomių, olandų ir britų trupių pasirodymuose. Kadangi esu kilusi iš mažo miestelio, cirkas mane ištikdavo pakankamai retai. Keletą vasarų mokyklos stadione buvo įsikūrusi čekų cirko palapinė. Eidavau ten žiūrėti oro akrobatės, pavojingai besisupančios virš žiūrovų galvų, kasdieniškos buities pėdsakų aplink artistų vagonėlius, liūdnojo Pjero, tragiškojo Misterio X ir paslaptingos auros, tvyrojusios apskritoje palapinės scenoje.
Eidama į cirko pasirodymą šiandien iš esmės tikiuosi to paties: rizikos, paprastumo, aistros ir stebuklo. Ir autentiško išgyvenimo, tai yra istorijų, kurios nutiktų čia ir dabar, būtų taip meistriškai papasakotos, kad jomis ne tik patikėčiau - išsineščiau jas su savimi visam gyvenimui, kad jos padėtų gyventi toliau. Lankantis kelioliktos sudėties Maskvos ar Peterburgo cirkų pasirodymuose tokių patirčių tikėtis neverta. Juose, kaip ir iš ten pat atvežamuose baletuose, gulbės ir princai tėra gerokai senstelėjusios masinės gamybos kopijos. Būtent to naftalininio klounados juoko ir mechanizuotų gyvūnų liūdesio atsisakęs vadinamasis „naujasis" cirkas vėl ieško tiesesnio ir aistringesnio kelio į žiūrovo, nors gal reikėtų sakyti tiesiog žmogaus širdį.
Ir nors festivalio programėlė gausi, iš tiesų jo metu buvo pristatyti vos trijų užsienio šalių ir vienas lietuviškos trupės pasirodymas. Vis gi kukli festivalio geografija nereiškė prastų įspūdžių.
Pasirodymą „Atvira scena" pristatė 14 jaunų cirko artistų, pasivadinusių „CirqueGebouw" (Nyderlandai). Jie pasirinko iki skausmo įprastą cirko spektakliui formatą - du klounai-konferansjė, pristatantys atskirus žonglieriaus, lankininkės, akrobatų numerius. Tačiau išpildė tai su tokiu naiviu paprastumu ir studentišku aistringumu, kad buvo miela ir jauku žiūrėti. Mergina palaidais plaukais ir mezginiuota suknele hipnotizavo plastišku šokiu lanke; trys kūnai, išsilaikantys vienas ant kito neįmanomomis pozomis; kamuoliukų žonglierius, suklystantis tiek kartų, kad ilgainiui klaida tampa jaukesnė už sėkmę; tylus, tikslus raumenyno darbas ir gundantis kūno gyvūniškumas; stačiagalviški, kvapą gniaužiantys išdykavimai su virve palubėje. Etiudai ėjo vienas po kito lengvai ir sklandžiai, tačiau dar sykį įsitikinau, kad slidžiausiu cirko numeriu išlieka klounada. Gal kad humoro jausmą kiekviena tauta turi savitą, gal kad kartojami juokai tampa nebejuokingais, gal kad studentiška patirtis per kukli gerai improvizacijai, bet studentų pašepęs duetas pasirodė gerokai apsimiegojęs.
Tuo tarpu suomių trio „Clunker Circus" išvedė Menų spaustuvės lankytojus į kiemą, kur ant grindinio plytelių pasistatę gerą kelio galą nuvažiavusį automobilį iškrėtė mums „Pūkuotų kauliukų cirką". Sunku įvardinti tai įprastu žodžiu „pristatė" ar „parodė". Siautulingą nuotaiką kūrė iš magnetolos sklindanti 90-ųjų muzika ir kino filmo kadrą primenantis veiksmas, besirutuliojantis aplink, ant, po, virš ir kiaurai stovinčio automobilio, ant kurio finale išdygo metalinė konstrukcija akrobatiniams elementams su lynu, tiksliau - trosu. Šmaikštuoliai suomiai įsijautė į paauglių, gatvėse besidemonstruojančių savo bebaimiškumą ir nutrūktgalviškumą, vaidmenį. Triukai buvo atliekami paskubomis iš bagažinės prigriebiant glėbį kastuvų, medinių lentų ar čia pat nusiautus sportbačius. Stebint žemyn galva virš kiemo grindinio be jokių apsaugų besisūpuojančią artistę mintyse iššokdavo žvaigždutė su prierašu „tik nebandyti to savo kieme", kurį čia pat perbraukdavo kita mintis - o juk kitame gyvenime visai norėčiau būti akrobatė, šokėja ant ledo, banglentininkė ir nindzė viename asmenyje, nes suprantu kodėl jie tai daro. Tokiomis akimirkomis jie - cirko artistai - išgyvena gyvenimą iš esmės. Ne tik už save, bet ir už mus, už tuos, kurie sėdime ir žiopsome į tą dar vieną žingsnį virš bedugnės, kurio mes - užsisegusieji saugos diržus - nebežengtume. Ačiū už tai.
Festivalį vainikavo 20 metų po pasaulį keliaujanti ir tiesiai iš Edinburge vykusio festivalio „Fringe" atvykusi trupė „Gandini Juggling" (Jungtinė Karalystė) - 9 žonglieriai, 80 obuolių, 4 arbatos servizai ir vaza. Programėlėje mestelta užuomina apie garsiosios vokiečių šiuolaikinio šokio choreografės Pinos Bausch įtaką pasitvirtino nuo pat pirmų žonglierių žingsnių vorele skambant užburiančiai Little Jack Little dainai „I always wanted to waltz in Berlin" (1943m.) . Britiškas humoras, britiška elegancija, bet po visu tuo - universaliai taiklus žmogiškojo gyvenimo farsas, prasidedantis nekaltu flirtu, apaugantis (ne)pageidaujamais santykiais, istorijomis, daiktais ir galiausiai užstringantis, sustreikuojantis, užsikemšantis, sustojantis ir sprogstantis, išsitaškantis šipuliais į visas pasaulio šalis. Nors programėlėje prie šio spektaklio pridėtas ženkliukas „N8", į jį silpnų nervų žiūrovai neturėtų būti įleidžiami. Nes matematiškai tiksli bei estetiška, ir čia pat žmogiškai netobula bei aistringa skraidančių obuolių, nardančių rankų ir kojų, veidais srūvančių emocijų choreografija tapo taiklia, iš mūsų visų skirtingai išsikraipiusių gyvenimų ištraukta gyvenimo per se šaknimi. Aštuoniasdešimt obuolių. Keturi servizai. Kai geriau pagalvoji - juk tik tiek ir teturime. Bet tiek ir užtenka, o kartais net tiek ima lįsti per gerklę.
Gražiausi dalykai teatre man yra tie, apie kuriuos uždangai nusileidus nebesinori kalbėti, tik dar kurį laiką pabūti. Todėl pabaigai tiesiog pacituosiu Romain Gary mintį, kuri tarsi kaspinas perriša šią „Dūžiais" pavadinto britų cirko trupės pasirodymo patirtį: „Per meną, kuris yra aukščiausia nesėkmė, žmogus, amžinas savęs apgaudinėtojas, mėgina prakišti kaip atsakymą tai, kas pasmerkta likti tragišku paklausimu."
