Naujasis cirkas į mūsų erdves atėjo ne prieš aštuonerius metus su „Naujojo cirko savaitgaliu"- pirmuosius tokio tipo artistų pasirodymus Vilniaus erdvėse matėme prieš 20 metų festivalyje LIFE, kai „Turbo Cacahuète" praskriejo pro „svarbias" Vilniaus kasdienybės vietas (Totorių g. vaistinė, Černiachovskio aikštės tualetas ir kt.) su savo „Mamytės laidotuvėmis". Buvo ispanų gatvės „Xarxa" ir „Les Arts Sauts" ant Stalo kalno, o 1999-aisiais naujajam cirkui iš esmės buvo skirta visa LIFE programa „Skriejantis žmogus", 2000-aisiais vėl buvo pristatyti jo pavyzdžiai - Pep Bou spektaklis „Ambrossia" ir australų „Strange Fruit". Vis dėlto apie šį meną plačioji publika daugiausia sužinojo iš pernai atvežto kanadietiškojo „Cirque du Soleil", kurį pažiūrėjus galima buvo konstatuoti, kad jis - visiškai tradicinis, tik itin profesionalus. „Mašina", - sako naujojo cirko adeptai. Ir nepaisant to, kad žiūrovų į Menų spaustuvės rengiamus „Naujojo cirko savaitgalius" vis daugėja, kad jie lyg ir žino, jog naujasis cirkas yra „nuaustas" ne iš žvėrių ir rusiškų klounų, o iš atmosferos, triukų ir reginio dramaturgijos, ateina teta su vaiku prie šapito ir klausia: o šuniukų bus?
Šių metų „Naujojo cirko savaitgalis" išsyk patyrė ir didelį praradimą, ir nemenką atradimą. Prancūzų trupės „Cirque Plein d´Air" pasirodymas neįvyko dėl aktorės traumos, tačiau vietoje jos „savaitgalį" per porą valandų parengė bei atidarė Belgijos ir Nyderlandų cirko mokyklų studentai, kuriuos surinkti ir atvežti į Vilnių padėjo Monika Neverauskaitė, Roterdamo CODARTS universitete studijuojanti cirko meną.
„Studentai" tėra bendrinis pavadinimas, kuriuo visą savaitgalį „Menų spaustuvėje" buvo vadinama grupė žmonių, atvykusių iš geriausių Europos aukštųjų cirko mokyklų. Konkrečiai - neseniai studijas baigę ar vis dar studijuojantys Nyderlandų CODARTS ir ACaPA (Academy for Circus and Performance Art) ir Belgijos ESAC (Ecole Supérieure des Arts du Cirque) aukštosiose cirko mokyklose. Susibūrę festivaliui, jie pasivadino „CirqueGebouw" ir atsivežė pasirodymą „Atvira scena", kuriame skirtingų cirko specialybių studentai parodė savo numerius / etiudus, o viską sujungė du vedėjai, kurių funkciją turbūt reikėtų kildinti iš tradicinių cirko klounų ar cirko direktorių, tačiau tik simboliškai. Tai tapo savotišku pristatymu ir tarsi baigiamųjų egzaminų dalimi, leidžiančia pažinti, kokius cirko atlikėjus parengia geriausios cirko mokyklos Europoje ir kaip šį žanrą plėtoja jauni žmonės.
Turint omenyje, kad Lietuvai gero šiuolaikinio cirko, atliekamo lietuvių, dar neteko patirti, mūsų šalis yra panašioje situacijoje kaip cirko studentas, kuris žino, kad to nori (nors galbūt aplinkiniai tam nepritaria) ir daugiau ar mažiau dirba, tačiau pirmi žingsniai kaip visuomet yra netvirti. O gal tiksliau Lietuvą galima būtų įvardyti kaip esančią parengiamojoje cirko mokykloje: kaip pasakojo patys „CirqueGebouw" nariai, ne visi artistai būna pakankamai talentingi, kad be didesnio pasirengimo patektų į aukštąsias cirko mokyklas, todėl dauguma iš pradžių renkasi parengiamąsias. Tiesa, Prancūzijoje jau yra populiarios cirko mokyklos vaikams nuo 6 iki 11 metų, kuriose jie nuo pat vaikystės praktiškai susipažįsta su cirko menu (atsiradus naujajam cirkui, tai tapo dar viena meno, kultūros, bet ne vien pramogos, šaka) ir pajutę jam potraukį gali gana anksti pradėti ruoštis cirko artisto ateičiai. Tiesa, kaip minėjo virvių akrobatė vokietė Victoria Ross, studijuojanti Nyderlanduose, visoje Europoje cirko mokyklų, kurių yra daugiau nei 20, parengimo lygiai stipriai skiriasi. Pavyzdžiui, žmogus, lankęs parengiamąją cirko mokyklą Prancūzijoje, gali neturėti ką veikti, patekęs į aukštąją Vokietijos cirko mokyklą.
Bet apskritai per „Naujojo cirko savaitgalį" susidarė įspūdis, kad visų Europos šalių cirko studentai verda bendrame katile - žonglierius Guillermo Leonas De Keijzeris iš Meksikos kone visus „CirqueGebouw" narius anksčiau buvo sutikęs atrankose, festivaliuose, žonglierių sambūriuose. Tiesa, studentai ne tik priklauso skirtingoms cirko mokykloms, bet beveik visi turi skirtingas pilietybes. Į Lietuvą atvyko žmonės, kilę iš Meksikos, Venesuelos, Brazilijos, Vokietijos, Prancūzijos, Belgijos, Nyderlandų, Italijos.
Visi jaunieji atlikėjai teigia, kad kol kas iš savo specialybės neišgyvena ir apskritai beveik neuždirba. Tačiau tikisi, kad ateityje situacija pasikeis, - dauguma jų cirko mokyklas jau baigė ir pradėjo kurti tai, kas jiems patiems įdomu ir kuo nori dalintis su kitais. Paklausti, kiek laisvės kurti jie turi mokyklose, visi nedvejodami atsako, kad fantazijos čia niekas nevaržo. „Dėstytojai yra suinteresuoti, kad mes ieškotume naujų technikų ir dar nematytų jų pritaikymo būdų", - sako Nyderlanduose studijuojantis žonglierius belgas Jasonas. Vieninteliai suvaržymai (galiojantys, beje, ir mūsų LMTA) - tai ribojama užklasinė veikla. „Prieš kažką kurdami ir rodydami už mokyklos ribų, turime atsiklausti dėstytojų. Jeigu pasakytume, kad norime atlikti numerį „McDonaldʼs" šventėje, jie tikrai neleistų, motyvuodami, jog verčiau tą laiką praleisti paskaitose - tai naudingiau. Tačiau jei pasakome, kad važiuojame į Lietuvą, kurioje dar nėra šiuolaikinio cirko ir norime prisidėti prie jo atsiradimo, dėstytojai niekada to neuždraus", - pasakoja venesuelietis Aimé Moralesas, studijuojantis Belgijos ESAC.
Nevaržydami fantazijos studentai patys kuria savo pasirodymus nuo pradžios iki pabaigos - dėstytojai padeda patarimais tik tada, kai pamato, ką sukūrė patys artistai. Režisūra priklauso jiems patiems, beveik visuomet apsieinama be užrašytos dramaturgijos. „Visi pasirodymų elementai yra mūsų sumanyti, sudėlioti, atrasti, - pasakoja iš Nyderlandų kilęs žonglierius Willemas Balduyckas. - Juk jei tai statytų kažkas kitas, mes jau nebegalėtume vadintis kūrėjais, taptume vien atlikėjais."
Jei atsirastų manančiųjų, kad Belgija ir Nyderlandai turi stiprų šiuolaikinį cirką, kuris ir paskatino įkurti mokyklas, tai nebūtų tikslu: logiškas yra atvirkštinis kelias. Belgijoje yra daug stiprių cirko trupių, tačiau Nyderlandai tuo pasigirti negali. „Valdžia nutarė, jog tam, kad cirkas atsirastų, reikia įsteigti cirko mokyklą, - aiškina Victoria. - Mokykloje dėsto daugiausia iš užsienio atvykę dėstytojai - kinai, prancūzai, yra daug rusų. Rusai stiprūs techniškai - jų tradicinis cirkas iš tiesų puikus."
Visos minėtos mokyklos laikomos prestižinėmis. Tačiau paklausti, kodėl pasirinko būtent jas, nė vienas to nemini kaip savo stojimo priežasties. „Žinojau, kad CODARTS mokykloje dėsto puikus žongliravimo mokytojas, todėl ir pasirinkau ją", - paaiškina belgas Jasonas. Iš Venesuelos atvykęs Aimé teigia pasirinkęs Europą paprasčiausiai todėl, kad čia šiuolaikinis cirkas gerokai stipresnis nei jo gimtojoje šalyje. Lietuviams gali pasirodyti neįprasta, kad nė vienas studentų nepeikia savo mokyklos - visi kalbėjusieji pritarė, kad cirko meno galima mokytis savarankiškai, tačiau studijos akademijoje gerokai praplečia akiratį, supažindina su daugybės menų disciplinomis, su kitais būsimais cirko artistais, suteikia universalų išsilavinimą ir erdvę treniruotėms. Pastarasis aspektas turbūt svarbiausias, nes patalpų stygiaus ar brangios nuomos problema yra viena opiausių nepasiturintiems cirko artistams. Tuo tarpu mokyklose yra visa reikalinga įranga, o vieta atvira kasdien (išskyrus sekmadienius) iki 22 valandos. Paklausti, kiek laiko treniruojasi, visi atsako skirtingai. Aimé teigia su didžiuliu metaliniu lanku praleidžiantis apie aštuonias valandas per dieną, Victoria su virve - apie dvi. „Baigę mokyklą paprastai treniruojamės 3-4 valandas per dieną", - sako „Trio Satchok" narys vokietis Marius Pohlmannas. Žonglierius Guillermo apskritai nelinkęs konkretizuoti treniruočių laiko: „Kartais galiu treniruotis visą dieną. Tačiau būna, kad atsikeliu ryte ir visiškai nenoriu to daryti, tuomet diena praeina be žongliravimo."
Kiekvienas studentas yra pasirinkęs konkrečią specializaciją, tačiau akrobatikos pagrindų ir stovėsenos ant rankų privalo mokytis visi. „Bet kuriuo atveju cirko artisto kūnas turi būti tvirtas ir gerai ištreniruotas, reikia jausti ir pažinti savo kūną", - aiškina Jasonas. Greta cirko disciplinų studentai lanko baleto ir šiuolaikinio šokio, tradicinio cirko istorijos, anatomijos, netgi vadybos pagrindų paskaitas (tiesa, šiuolaikinio cirko vadybininkų stygius vis dar yra problema). Belgijoje studentai mokosi dramaturgijos ir muzikos pagrindų. Žinoma, visose mokyklose dėstoma vaidyba - tai nestebina, turint omeny, kad šiuolaikinio cirko pasirodymai dažnai nusakomi kaip teatro spektakliai su cirko elementais. Nyderlanduose teatro paskaitos greičiau skirtos padėti studentams laisviau jaustis scenoje - jie žaidžia įvairius žaidimus, kurių metu dėstytojas stebi reakcijas, mato problemas ir duoda patarimų, kaip jų išvengti. Tuo tarpu ESAC mokykloje teatro disciplinas dėsto trys mokytojai: studentai lanko scenos judesio, psichologinio teatro ir scenos kalbos paskaitas. CODARTS studijuojantis Guillermo ir Aimé iš ESAC neabejodami patvirtina teatrinės pusės svarbą šiuolaikiniame cirke, - šis žanras negali būti vien technikos demonstravimas, ir būtent teatro elementai (personažai, koncepcija, laisvė žiūrovo fantazijai - nebūtinai viskas turi būti aišku ir vienareikšmiškai suprantama) paverčia pasirodymus meniškesniais ir lemia pagrindinį skirtumą nuo tradicinio cirko, kur svarbiausia yra linksminti žmones įspūdingais triukais.
Lietuvoje, siekiant pritraukti žiūrovus į šiuolaikinio cirko spektaklius, paprastai purtomasi tradicinio cirko klišių, teigiama, kad šiuolaikinis cirkas - visai kas kita, kažkas pažangesnio, kultūringesnio ir nėra skirta vaikams. Tuo tarpu Belgijos ir Nyderlandų mokyklų studentai tradicinio cirko nesmerkia. „Visos technikos, kurių mokomės, yra atėję iš tradicinio cirko, pavyzdžiui, bankinas (banquine - mažiausiai dviejų akrobatų rankomis sukurta platforma trečiam išmesti į orą salto ar kitas figūras atlikti - aut. past.) - visiška klasika", - sako vokietis Marius. Nyderlanduose studijuojantis prancūzas Rémi Lebocey teigia, kad pats norėtų būti toks techniškai stiprus, kokie yra tradicinio cirko atstovai: „Juk jie treniruojasi nuo pat mažų dienų, tad jų technika tikrai stebuklinga. Daugelis mūsų pradeda mokytis jau paaugę, o tada būna gerokai sunkiau."
Autoritetų klausimu studentų pozicijos labai skiriasi. Žinoma, visi yra matę pasirodymų, palikusių didžiulį įspūdį. Tačiau Aimé teigia, kad sekdamas autoritetais negalėtum būti originalus - pradedi siekti kažko, ką kiti jau pasiekė. Jasonas į tai žiūri kitaip: „Jei kuris nors atlikėjas tampa mano autoritetu, tai nereiškia, kad noriu išmokti to, ką moka jis. Paprastai žaviuosi žmonėmis, kurie daro tai, ko nedaro niekas kitas, tai skatina mane ieškoti naujų dalykų, padrąsina kurti."
Apie vieną žinomiausių šiuolaikinio cirko trupių - „Cirque du Soleil" - šie žmonės taip pat turi ką pasakyti. Žonglierius Rémi iš Prancūzijos sako, kad vis dėlto gyvo meno jų pasirodymuose mažai. „Ši kompanija turi pakankamai pinigų pasikviesti geriausius pasaulio artistus, geriausius režisierius ir choreografus, kurie „sukala" gerus pasirodymus, sunaudoja daug meniško grimo, turi įspūdingų kostiumų... Vien tai ir sudaro jų pasirodymus. Cirkas mane žavi savo rizika - niekada nežinai, kur gali suklysti, visuomet balansuoji ties riba. O „Cirque du Soleil" save pristato kaip klaidų nedarantį cirką - tai mašina, o ne gyvas pasirodymas. Be to, jiems svarbiausia yra patys triukai, o tai būdinga tradiciniam cirkui."
„Naujojo cirko savaitgalio" organizatoriai nutarė pakviesti prestižinių Europos cirko mokyklų studentus - ir tai sveikintinas sprendimas. Nes Lietuva, kuri dar tik mokosi sutikti šiuolaikinį cirką, turėjo galimybę susipažinti su tarpine šiuolaikinio cirko grandimi - dar ne pripažintais profesionalais, bet ir nebe mėgėjais. Iki šiol matėme tik keletą lietuvių bandymų kurti cirko spektaklius, tačiau tai darė žmonės, kuriems cirkas nėra daugiausia jų laiko atimanti sritis. Kaip kompensaciją kasmet gauname pusę savaitės trunkantį tarptautinį festivalį, kuriame stengiamasi pateikti kuo stipresnių Europos cirko pavyzdžių. Lietuvoje po truputį atsiranda naujų šio meno iniciatyvų, tačiau drauge su tuo išryškėja ir didelė problema - būdami absoliuti mažuma, šiuolaikinio cirko atlikėjai nesutinka rimtesnės konkurencijos, suvokia save kaip vienintelius šio žanro misionierius ir, stokodami motyvacijos, dažnai pasitenkina cirku kaip saviraiška. Mes, žinoma, nepasistatysim cirko mokyklos ir nesusikviesim užsienio dėstytojų, kurie pradėtų formuoti naują žanrą Lietuvoje. Tačiau pradėti būtų galima nuo to, ką turi kiekvienas Lietuvoje viešėjęs „CirqueGebouw" narys, - nuo suvokimo, kad visada bus kur tobulėti ir noro bei valios link to eiti.
