2016-aisiais McGill-Queen´s universiteto Monrealyje leidykla išleido Louis Patricko Leroux ir Charles´io R. Batsono sudarytą knygą „Globalus cirkas: Kvebeko cirko ribų plėtimas“ („Cirque Global: Quebec´s Expanding Circus Boundaries“). Tai viena iš nedaugelio knygų apie šiuolaikinį cirką, parašytų anglų kalba. Kai 2017-aisiais Monrealyje teko lankytis Nacionalinės cirko mokyklos bibliotekoje, ji, žinoma, pasirodė kiek mažesnė nei Vakarų Europos teatro mokyklų knygoms skirtos salės, tačiau po pastatą vedžiojęs darbuotojas patikino, kad šimtai čia esančių knygų analizuoja būtent cirką, ir, žinoma, beveik viskas išleista prancūziškai.
Kvebeko provincija laikoma Kanados šiuolaikinio cirko gimtine ir sostine. Nors pirmieji šalies cirko žingsniai link šiandieninės šlovės įvyko Kvebeko mieste, būtent Monrealis cirko pasaulyje tapo tam tikru prekės ženklu - greta bet kurios trupės pavadinimo atsidūręs miesto vardas neretai suvokiamas kaip aukštos kokybės garantas. Tam didelę įtaką padarė kitas prekės ženklas - visame pasaulyje populiarus „Cirque du Soleil“, kurio pagrindinė būstinė įsikūrusi būtent Monrealyje. Šiame kontekste prekės ženklo sąvoka neturėtų būti laikoma žeminančiu meno sudaiktinimu. Antrame knygos „Globalus cirkas“ skyriuje, pavadintame „Cirque prekės ženklas“ („Cirque Brand“), trys autoriai atskiruose tekstuose analizuoja, kaip „Cirque du Soleil“ pavadinimas tapo milžinišką visuomenės pasitikėjimą užsitarnavusiu prekės ženklu, kokie reiškiniai ir keliai turėjo įtakos tam, kad pasauliui trupė asocijuotųsi su precizika, kokybe ir stebuklais, o Kanada - su rimta socialine atsakomybe (beje, vėlesniame tekste kvestionuojama trupės atsakomybė, kai „Cirque du Soleil“ vos netapo Monrealio kazino reklamos veidu).
Su prekės ženklo tema susijusi ir knygoje aprašyta istorija apie „Cirque du Soleil“ bandymą pasisavinti prancūzišką cirque sąvoką. Trupei pradėjus populiarėti ir Kanadoje atsirandant vis daugiau mažesnių komandų, ne viena savo pavadinime naudojo žodį cirque. Susirūpinę tuo, kad kitos trupės, kurdamos žodines konotacijas, naudojasi didėjančia „Cirque du Soleil“ šlove, pastarosios atstovai kreipėsi į teismą, siekdami pasisavinti žodžio cirque naudojimo pavadinime autorystę. Teisiškai prašymas nebuvo patenkintas, tačiau ilgainiui žodis cirque anglų kalboje natūraliai pradėtas vartoti kaip „Cirque du Soleil“ sinonimas.
Knygos sudarytojai pripažįsta, kad iš principo „Globalus cirkas“ pasakoja būtent „Cirque du Soleil“ atsiradimo, pavykusių ir nepavykusių projektų, aplink save sukurto konteksto ir įtakos Kanados ekonomikai istorijas. Žinoma, tekstuose minima, kad Monrealio cirko ašį sudaro „Cirque du Soleil“, „Les 7 Doigts de la main“ (anglakalbėse šalyse žinomi kaip „The 7 Fingers“), „Cirque Éloize“ (beje, visi jie jau yra lankęsi Vilniuje) ir Nacionalinė cirko mokykla. 2002-aisiais įkurtai, beveik dvidešimtmečiu už „Cirque du Soleil“ jaunesnei „Les 7 Doigts de la main“ trupei skirtas vienintelis skyrius, kuriame pasakojama apie tai, kaip septyni „Cirque du Soleil“ artistai suprato norintys būti ne tik atlikėjai, bet ir kūrėjai, tad išėję iš didžiosios trupės subūrė savo komandą. Šiandien ji žinoma visame pasaulyje, nors ir negeneruoja tokių milžiniškų pajamų kaip jų buvęs darbdavys. Apie „Cirque Éloize“ knygoje tik užsimenama - dėmesio trupės veiklos analizei stygius grindžiamas tuo, kad rašant knygą dar nebuvo atlikta pakankamai išsamių jos tyrimų. O Nacionalinė cirko mokykla pristatoma viename paskutinių knygos skyrių, pasakojant apie joje naudojamą sistemą, sovietinio mokymo ištakas bei pateikiant pavyzdį iš tyrimo, kuriame dalyvavo trijų skirtingų disciplinų mokytojai ir mokiniai, vėliau reflektavę savo įspūdžius apie intensyvias treniruotes ir santykių su mokytoju / mokiniu raidą.
Knygoje „Globalus cirkas“ pasakojama istorija apie „Les 7 Doigts de la main“ daugiausia remiasi kūrėjų meninių sprendimų paieškomis, įvardijant, jog būtent to jiems labiausiai trūko dirbant „Cirque du Soleil“. Pastarųjų meninė kryptis visais laikais kvestionuota, svarstant, kiek jų pasirodymuose svarbi kūrybinė raiška, o kiek - olimpinio tikslumo siekis. Knygoje vien „Cirque du Soleil“ veiklos analizei skiriami septyni skyriai iš penkiolikos (daugumoje likusiųjų ši trupė taip pat yra vienas dažniausiai nurodomų pavyzdžių) ir tik viename jų analizuojami kūrybiniai spektaklių sprendimai. Nestebina, kad analizei pasirinkti ilgamečio cirko bendradarbio režisieriaus Roberto Lepage´o kurti darbai. Vienas plačiausiai aptariamų - „Totem“, kurį, laimė, neseniai teko matyti Londone, „Royal Albert Hall“ scenoje. Profesorės Karen Fricker straipsnis paskatino susimąstyti, kaip lengva „Cirque du Soleil“ spektakliuose sutelkti dėmesį vien į šou elementus ir nepastebėti mažesnį momentinį įspūdį darančių kūrybinių sprendimų. Regis, tai lemia tiek stebinčiojo įpročiai, tiek „Cirque du Soleil“ prekės ženklo sukurtas įvaizdis.
Atlikti Amerikos čiabuvių vaidmens Lepage´as į „Totem“ pakvietė tradicinių šokių atlikėją Nakotah LaRance´ą ir muzikantą Christianą Laveau, perėmusius tradicijas iš savo tėvų. Analizuodama jų pasirodymus „Totem“ kontekste, Fricker teigia, kad dainavimas savo tautos kalba ir konkrečios kultūros instrumentų naudojimas iškrinta iš „Cirque du Soleil“ kūrybinio konteksto, kuriame kalba paprastai išgalvojama, o performatyvusis pasaulis pasižymi ypatingu prašmatnumu ir vaizduotės žadinimu, bet ne sąsajomis su realybe. Čia, pasak autorės, glūdi „Totem“ išskirtinumas: spektaklis pasakoja apie žmogaus vietą daugybės rūšių apgyventame pasaulyje. Autorės analizė verčia pasvarstyti, kodėl stebint „Totem“ neretai apimdavo nuobodulys - tik ne toks pat, kuris pradeda kamuoti žiūrint kažkelintą „Cirque du Soleil“ darbą, vis mažiau stebinantį jau matytais nuostabiais žmogaus kūno gebėjimais. Tokie darbai, kad ir Lietuvoje viešėję „Saltimbanco“, „Alegria“, „Varekai“ (tik jokiu būdu ne „Quidam“), pasižymi bendru stiliumi ir aiškia kryptimi bei tikslais - kelti žiūrovams vis didesnę nuostabą, leisti šiek tiek atsikvėpti ir stebinti toliau. „Totem“ bando plėtoti globalią tematiką, kurią integruoti išorinio įspūdžio karalystėje nepaprastai sunku, nes konkretaus turinio atskleidimas paprastai remiasi į visai kitus interesus ir sudėtingesnę atmosferos kaitą.
Kalbėdama apie Šiaurės Amerikos vietinių gyventojų susidūrimą su europiečiais, Fricker primena apie visais laikais europiečiams būdingą orientaciją į išorę ir fiziškumą, priešingai nei kelione į žmogaus vidų ir metafizika susidomėjusiems čiabuviams. Todėl vakariečiui stebėti tokias apraiškas gali būti visiškai neįdomu - tai nėra jam įprastas kelias, ir jeigu jo rezultatai pateikiami neatvedus iki to nuosekliai mokant ir pratinant, didelė tikimybė kūriniui likti nesuprastam. Kitas dalykas - kontekstas, kuriame pristatoma čiabuvių kultūra. Kai šokiai ir muzika, kuriems stebėti reikalinga atitinkama nuotaika (nepakenktų ir specialus pasirengimas), rodomi greta įspūdingas kūno galimybes ir spalvingus kostiumus demonstruojančių numerių, kurių dauguma žiūrovų ir tikisi eidami į „Cirque du Soleil“ spektaklius, galima numanyti, kad iš konteksto iškrintantys dalykai nepateisins žiūrovų lūkesčių.
Tokių sprendimų jokiu būdu negalima laikyti „Cirque du Soleil“ klaida. Fricker tekstas greičiau siūlo naują kelią ne kūrėjams, bet meno stebėtojams ir vertintojams: svarstant apie kūrybos ir sporto trupės spektakliuose santykį, verta keliskart apmąstyti, kada meninės raiškos išties stinga, o kada ją tiesiog užgožia iš anksto su(si)darytos nuomonės ir galbūt ne visai sėkmingas idėjų jungimas su tuo, ką „Cirque du Soleil“ atlikėjai sugeba geriausiai.
Fricker straipsnis taip pat išsiskiria iš visų kitų, analizuojančių „Cirque du Soleil“ vaidmenį Kanados ekonomikoje. Straipsniuose aptariami cirko vadybos modeliai, moderatoriaus specialybės svarba, bandant susikalbėti milžiniškos daugiakultūrės komandos kūrėjams bei prodiuseriams, ir net atšauktos grandiozinės iniciatyvos kurti Monrealyje didžiulę kūrybos ir verslo laboratoriją „Complexe Cirque“ ar tapti svarbiausiu „Loto-Quebec“ kazino projekto, turėjusio paversti Monrealį šiaurės Las Vegasu, reklamos veidu. Knyga „Globalus cirkas“ prisideda prie „Cirque du Soleil“, kaip verslo įstaigos, svarbios Monrealio eksporto prekės, įvaizdžio kūrimo. Knygoje puikiai atskleidžiama, kiek ekonominės naudos valstybei gali duoti šiuolaikinių žanrų kūryba, nepamirštant, kad tai - išskirtinis atvejis net ir pačioje Kanadoje. Drauge istorijos ir veiklos analizė parodo, kad niekad negali žinoti, iš kokios iniciatyvos išaugs pasaulinio garso milžinas.
Didžioji dalis „Globaliame cirke“ pateiktos informacijos yra gana specifinė, skirta šiuolaikiniu cirku ir jo rinka besidomintiems esamiems ar būsimiems profesionalams. Tai pasakytina ir apie knygos pabaigoje pateiktą žodynėlį, kuriame išvardytos ir aprašytos cirko disciplinos. Apčiuopti jo naudą cirką mažai pažįstančiose šalyse atrodo lengviausia - šis skyrius labai greitai praplečia kiekvieno skaitytojo akiratį. Pirma, skaitant disciplinų pavadinimus tampa akivaizdu, kad frazė „nacionalinis cirkas“ yra oksimoronas. Kinų stulpų (Chinese poles), vokiško rato (German Wheel), korėjietiškos lentos (Korean Board), rusiškos atramos (Russian cradle) ir kiti pavadinimai nurodo pačios cirko bazės daugiatautiškumą. Antra, turint po ranka žodynėlį, nesunku pasitelkus jutubą pastebėti, kad ne viskas, ką linkstame apibūdinti kurios nors rūšies akrobatika ar žongliravimu, apibrėžiama būtent šiomis sąvokomis.
Ir dar vienas dalykas. Greta to, kad daugybė „Globalaus cirko“ skyrių leidžia skaitytojui suprasti, jog šiuolaikinio meno apraiškos gali būti dėmesio vertos žaidėjos tarptautinėje ekonomikoje, knygoje pateikiamas pavyzdys, atskleidžiantis sunkiai įsivaizduojamą cirko poreikį paprastam žmogui. Julie Boudreault, analizuodama užsienietiškas Kvebeko cirko šaknis, cituoja 1876-ųjų rugpjūčio mėnesio „Gazette des campagnes“ numerį, kuriame pasakojama apie Kanadoje vykusias vieno iš tuomet neįtikėtinai populiarių amerikietiško megacirko gastroles. Jų metu keturiuose spektakliuose Monrealyje ir Kvebeke apsilankė apie keturiasdešimt tūkstančių žmonių, ir tai vyko laikais, kai šie miestai gyveno itin skurdžiai. Vis dėlto, nepaisant didžiulio pinigų būtiniausioms prekėms stygiaus, žmonės iš paskutiniųjų veržėsi patirti cirko siūlomus įspūdžius. Ką tai sako? Tai, kad rytinė Kanada visuomet buvo išprotėjusi dėl cirko, ir tai, kad žmogui kartais reikia ne duonos ir žaidimų, bet žaidimų ir duonos.
