Choreografė ir šokio pedagogė Birutė Letukaitė sako, kad jai neįdomu vaikščioti nuvaikščiotais takais, juolab kad viskas pasaulyje, taip pat ir kūryba, yra nuolatiniame kitime. Tai viena priežasčių, dėl ko šokio teatro „Aura" vadovė nepabūgo įgyvendinti idėjos pastatyti spektaklį apie vaikžudes, kuriame šiuolaikinis šokis persipins su vokalu.
Kultūroje bei žiniasklaidoje tik ydas ir neigiamą įtaką matantys kritikai galėtų suburbėti, kad tokia efektais apipinta, lietuviams aktuali ir itin žiauri tema pasirinkta viso labo vaikantis pigaus populiarumo. Tačiau choreografė įsitikinusi, kad menas gali bent jau atkreipti žmonių dėmesį į visuomenėje įsišaknijusias problemas.
Likus kelioms dienoms iki premjeros, kuri numatyta festivalyje „Naujasis Baltijos šokis" (gegužės 7 d.), su spektaklio „Medėjos" choreografe ir režisiere B. Letukaite svarstome, kas šiuolaikinėje, patogumais aptekusioje visuomenėje pastumia moteris vaikžudystei. Akivaizdu, kad ne ekonominė padėtis lemia žmonių požiūrį į gyvybę. Juk pasaulyje yra nepalyginamai skurdesnių nei Lietuva šalių, bet jose nėra nei vaikų globos namų, nei išbujojusio požiūrio, kad kūdikio galima atsikratyti kaip nereikalingo daikto.
Vaikžudystė - labai aštri ir šiurpi tema. Kodėl nusprendėte ją perkelti iš žiniasklaidos į sceną?
Taip, pati tema baisi. Bet tikrai ne žiniasklaida buvo inspiracijos šaltinis. Pradžia buvo Medėja. Šį graikų mitą žinojau jau seniai, skaičiau Euripidą. Be to, dar paauglystėje mano pirmoji mokytoja, išraiškos šokio kolektyvo „Sonata" vadovė Kira Daujotaitė buvo pastačiusi visą šokių ciklą pagal Jono Jakšto eilėraštį „Aš moteris". Ten tarp dešimt istorinių moterų paveikslų buvo ir Medėja. „Esu Medėja, savo kūdikį nudobus. Pavydas, kerštas pavertė mane akla", - tai žodžiai iš to eilėraščio, kuriuos atsimenu iki šiol. Teko šokti tame pastatyme-grupėje - „graikiškame chore", o vėliau - pačią Medėją.
Bendradarbiaudama su vokaliste Skaidra Jančaite, mąsčiau apie didesnį šokio spektaklį su gyvais balsais. Tada vėl prisiminiau Medėją. Žiniasklaida praėjusiais metais ypač daug rašė apie pasmaugtus ir išmestus kūdikius šiukšlynuose, tualetuose... Ir vieną dieną mano galvoje tūkstantmečiai tarp šių moterų išnyko - antikinė žudikė ir šių dienų medėjos. Taip ir atsirado tema naujam spektakliui.
Jau įsivaizduoju, kaip, sužinoję jūsų spektaklio temą, pradeda niurzgėti intelektualai, dėl visų blogybių visuomenėje kaltinantys „bulvarinę žiniasklaidą" ir „sukomercintą kultūrą", kuriai „tik rūpi bauginti ir šokiruoti". Ką apie tai manote?
Labai platus klausimas. Žiniasklaida lyg ir informuoja. Pačios baisiausios istorijos - pirmuose puslapiuose. Bet kokia proporcija pasiskirsto visa informacija viename ar kitame leidinyje? Koks tikslas? Ar tikrai tik informuoti? Taip, žmogus yra baisus sutvėrimas. Tai ryškiausiai atsiskleidė Larso von Triero filme „Dogvilis", po kurio ilgai negalėjau nuo kėdės pakilti - taip sukrėtė. Tai pavyzdys, kaip meno kūrinys gali sukrėsti, priversti mąstyti. Tik visai neseniai iš tiesų suvokiau tokią banalią frazę: „menas išgelbės pasaulį". Dabar tuo tikiu šimtu procentų, nes menas daro žmogų tauresniu, jautresniu. Meno vartotojas tikrai neplėš ir nežudys. Aš, žinoma, kalbu apie tikrą meną, o ne apie pop kultūrą, kurioje dabar skęsta visa Lietuva.
Spektaklio pavadinimas kilęs iš Euripido tragedijos „Medėja"...
Kaip minėjau, medėjomis vadinu visas šiuolaikines moteris, kurios žudo savo gimusius ir negimusius vaikus. Spektaklio kūrybos pradžioje atrodė, kad jis kryps link to, kad tai kaip prakeiksmas visai moterų giminei, kad tai tęsis amžinai, kad Medėja pakeitė pasaulį nužudydama savo kūdikius, bet dabar spektaklio pabaiga bus kitokia. Tai klausimas, į kurį mes turime atsakyti patys, ir mūsų atsakymas, mūsų pozicija gali keisti pasaulį.
Kaip mūsų atsakymas gali pakeisti pasaulį? Užtenka tik pagalvoti apie šviesesnę ateitį?
Ne, neužtenka. Bet taip, kaip mes galvojame, taip ir elgiamės. Kokia mūsų moralė, etika, - tokie ir mūsų veiksmai. Dar kartą noriu akcentuoti meno jėgą. Jis daro mus geresniais visomis prasmėmis.
Kai pradėjau dirbti prie šio spektaklio, aišku, skaičiau viską, kas galėtų suteikti žinių, minčių šia tema. Su atlikėjais daugiausia bandome kalbėti kūnais ir balsais - tai naujovė, ieškome formos vienai ar kitai scenai. Procesas dar vyksta. Muzika, kostiumai, scenografija ir choreografija dar kuriama. Kuo toliau į mišką, tuo daugiau medžių. Dabar baisu, kad per toli nuėjau, reikia spėti grįžti... į gegužės 7 dienos premjerą.
Kur, jūsų manymu, vis dėlto reikėtų ieškoti abortų, vaikžudystės šiuolaikinėje visuomenėje priežasčių?
Tai vyksta visame pasaulyje, bet gal ten reti, pavieniai atvejai, kiek mus pasiekia tokia informacija. Japonijoje, Turkijoje, Dominikoje net nėra vaikų namų. Vaikais rūpinasi visi. „Jeigu prasimaitina dešimt, tai užteks ir vienuoliktam, kad ir nesantuokiniam vaikui, gal jis užaugs ypatingu žmogumi," - taip pasakojo gidė Dominikoje. Nežinau statistikos, kaip buvo prieškarinėje Lietuvoje, kaip Sovietų laikais, bet, manau, kad tokių skaičių nebuvo ir, kaip pasakytų močiutės, „iš gero gyvenimo čia taip".
Priežasčių visada yra daug ir įvairių. Daug mąsčiau, kas jos, tos moterys, - aukos ar žudikės? Nes vieną girtas vyras iš namų veja, kadangi jau kokį septintą vaiką gimdys, kita nepilnametė - bijo tėvų, dar kitos šeimai ne prestižas, kad duktė jau laukiasi, jaunai poniutei vaikas be vyro taip pat bėda ir t.t. Bet pasirinkimo čia nėra: arba tu žmogus, arba žudikas. Tokia mano, kaip žmogaus ir kaip kūrėjos, pozicija. Dabar labai dažnai kokia snobiška šeimynėlė, kuri turi vieną arba du vaikus, namą, kelias mašinas, aiškina, kad ji atseit negali sau leisti turėti dar vieno vaiko. Tai tokia ta mūsų šiuolaikinė visuomenė.
Per festivalio „Naujasis Baltijos šokis" spaudos konferenciją minėjote, jog spektakliu ne moralizuosite, bet sieksite atkreipti visuomenės dėmesį, kad žmonės „pagalvotų apie tai".
Manau, kad mes visi atsakingi už tai. Absoliučiai visi, su visomis institucijomis! Todėl, kad nesuvokiame visa savo sąvastimi, jog žmogus - pati didžiausia vertybė Žemėje. Mes nemokame mylėti vienas kito, nejaučiame atsakomybės vieni už kitus. Mes norim ir galvojam, kad kažkas turi tai padaryti ir turi būti atsakingas. Ir tai prasideda nuo pat kūdikio gimimo, jeigu jam iš viso leidžiama gimti! Taip, liūdna, bet mes nesame kartu. Lietuva nuo 1955 metų (kai buvo legalizuoti abortai) nužudė du milijonus savo vaikų.
Kalbėjosi Goda Juocevičiūtė
