Dina Sergijenko
Tik pora savaičių liko iki premjeros teatre - komedijos „Bučiuoju, Oskaras". Vėl į Lietuvą sugrįžęs šio spektaklio režisierius Cezaris Graužinis negaili kritikos dabartinei Lietuvos teatro situacijai, bet prisipažįsta - „jei viskas būtų truputėlį kitaip", čia kurti galėtų ir jis. „Lietuvoje gelmė asocijuojasi su negatyvu, o man giliausia gyvenime - džiaugsmo suvokimas", - sako režisierius ir pabrėžia, kad Lietuvoje teatro „kartelė" šiandien labai nuleista.
Komedija, kurios premjera sostinėje vyks kovo 12 ir 13 dienomis, o Klaipėdoje - kovo 31 dieną, ruošiama pagal apysaką „Oskaras ir ponia Rožė". C. Graužinis, kalbėdamas apie pasirinkimą, prisipažįsta, kad nors ir apysakos dvasia artima „Cezario grupės" pasaulėžiūrai, „kalbėti apie gyvenimo džiaugsmą šiais laikais nemadinga, bet to - labai reikia."
Ar tai dėl sunkmečio? - klausiame režisieriaus. „Galvose sunkmetis, o ne kur nors kitur. Ir man visiškai neįdomu, kas čia vyksta - tiesiog aplink išsklidę daug negatyvo, kuris madingas - madinga gąsdinti ir bijoti", - pabrėžia komedijos režisierius. Jis netiki teiginiu, kad kultūra, esant ekonomikos nuosmukiui, kelia galvą ir nepastebi vis dažniau į kultūrą atsigręžiančių žmonių: „Nepastebiu, nes nemačiau pakilusios ekonomikos."
Kodėl komedija ir kodėl pasakojimas apie džiaugsmą? Nes, anot C. Graužinio, purvo ieško susipykę su gyvenimu arba bandantys atrodyti „gilesni" nei yra. „Lietuvoje gelmė, prasmingumas kažkaip siejamas su negatyvu, rėkimu, bliovimu, skundais. O aš manau, kad pats giliausias dalykas gyvenime yra džiaugsmo suvokimas - tūkstančius metų žmonės bando suvokti, kas yra ir kur yra džiaugsmas", - aiškino režisierius.
„Cezario grupė", anot C. Graužinio, dirba publikai, ne meno istorijai. „Visada prieš kiekvieną spektaklį romantiškai galvojame, kad galbūt salėje yra žmogus, kuris apskritai pirmą kartą atėjo į teatrą. Jaučiame atsakomybę padaryti taip, kad jis teatrą pamiltų po pirmojo apsilankymo mūsų spektaklyje. Nechaltūriname dėl pinigų", - pasakojo režisierius.
Jeigu reikėtų pasirinkti vieną iš jau pastatytų spektaklių ir parodyti jį dar kartą, C. Graužinis nesutiktų. „Laikas praėjo, - aiškino režisierius. - Teatras labai susijęs su laiku ir tai, kas buvo prieš metus aktualu ir svarbu, po metų, po pusmečio pasikeičia ir tenka visus dalykus vėl naujai matyti. Teatras - ne tapyba, kurią galima atrasti po šimtmečio, jis yra čia ir dabar." Vis dėlto jis pripažino, kad kai kurios mintys ir įvaizdžiai gali keliauti iš vieno spektaklio į kitą: „Galų gale gali paaiškėti, kad visą gyvenimą statęs spektaklius aš pastačiau tik vieną spektaklį."
Apie viltis lūkesčius iš publikos C. Graužinis nekalbėjo: „Negali daug tikėtis iš publikos, reikia daug tikėtis iš savęs." Anot jo, jei aktoriai ir režisierius nori, kad žiūrovai suprastų, kas norima pasakyti, viską turi suformuluoti patraukliai ir priimtinai. Vis dėlto jis pripažino, kad Lietuvoje yra daugybė žmonių, kurie ištikimi „Cezario grupės" gerbėjai nuo pat jos įsikūrimo - 2003-ųjų metų.
„Aš nežinau, ar yra žmonių, kurie myli Graužinio teatrą, bet žinau, kad yra žmonių, kurie ateina į mūsų spektaklius norėdami dar ir dar kartą susitikti su aktoriais", - pasakojo režisierius. Anot jo - Lietuvos režisierių „liga" - savęs sureikšminimas: „Lietuvos režisieriai per daug susireikšmina, o aš nenoriu kurti savo įvaizdžio statydamas spektaklius ir bandydamas atrodyti gudresnis nei esu."
Galbūt dėl tokios nuostatos režisierius nėra linkęs vertinti savo kūrybos: „Tegu tą daro publika ir kritikai, o aš niekaip nekomentuosiu savęs viešai, nes netgi privačiai tą darau sunkiai." Tai lemia ne tik tai, kad „suvokti, kas esi, yra sunkus uždavinys", bet ir profesinės bei meninės etikos supratimas: „Menininkui, kuris komentuoja pat save, yra kažkas negerai. Aš kol kas taip nesijaučiu."
* * *
Kaip vertinate teatrinę situaciją Lietuvoje? - uždavėme dar vieną klausimą režisieriui, kurio balsas šįkart skambėjo labai griežtai. „Prieš 10-20 metų buvo vadinamasis Lietuvos teatrinis bumas, kai daugiausia dėl Nekrošiaus spektaklių Lietuva buvo laikoma viena iš aukščiausių teatro lygį turinčių valstybių, - pasakojo C. Graužinis. - Bet prie valdžios priskretusių menininkų, netalentingų ir išsigandusių žmonių pastangomis pamatyti gerą teatrą Lietuvoje praktiškai neįmanoma."
Anot jo, tokia situacija susiklostė jau tada, kai spektaklius režisuoti pradėjo aktoriai, „kurie neturi jokio išsilavinimo, etinių sampratų apie režisieriaus darbą ir teatro procesų valdymą." Taip buvo nuleista reikalavimų kartelė, o rezultatas - gero teatro šalyje pamažu nebelieka.
Ar galėjo nutikti taip, kad aktoriai ėmė režisuoti spektaklius, nes toks jų pašaukimas? „Iš pašaukimo nebūna nieko, nemačiau to nei vienoje sferoje, ne tik meninėje. Jeigu norima ko nors pasiekti, turima mokytis, o pašaukimas tėra mitas", - sudėliojo taškus režisierius.
„Lietuva - maža teritorija ir čia yra teatro mafija - uždaras žmonių ratas, leidžiantis sau kovoti prieš bet kokį nepriklausomą menininką. Kitur man ta mafija taip nesmirdi", - sakė režisierius, vertindamas dabartinę situaciją. Anot jo, šios „mafijos" naikinti neverta: „Jei išmesi žmones, ką jie darys? Aš geriau važiuosiu ir statysiu spektaklį užsienyje, nes jei darysiu spektaklį čia, kažkas turės sėdėti prie bažnyčios su ištiesta ranka."
Ar tai tapo režisieriaus kūrybinių klajonių už Lietuvos ribų priežastimi - nėra aišku. Pats C. Graužinis tvirtino, kad keliauja ten, kur pakviečia. „Nesisiūlau, bet kvietimų turiu daug - dirbu ten, kur galiu ir kur man įdomu dirbti. Galėčiau ir Lietuvoje dirbti, jei čia būtų truputėlį kitaip", - aiškino menininkas.
Nors po dviejų savaičių laukia viena premjera - „Bučiuoju, Oskaras", balandžio 2-ąją „Menų spaustuvėje" bus pristatytas dar vienas spektaklis - „Viskas arba nieko". Pjesę šiam spektakliui parašė pats C. Graužinis, neslėpdamas, kad šiuo darbu jam tenka užsiimti vis dažniau. „Pastaruoju metu vis laisviau jaučiuosi, kai imu inscenizuoti prozą arba perrašau, kitaip komponuoju pjesės formos kūrinius, - tvirtino jis. - Vis dėlto, pavyzdžiui, „Oskaras ir ponia Rožė" - mano gerbiamas kūrinys, tobulas savo paprastumu, dėl to tyčia jame nieko nekeičiau."
„Idealiam spektakliui reikia idealios publikos, - šyptelėjo režisierius, paklaustas, ar jau viskas paruošta „Bučiuoju, Oskaras" premjerai ir išduodamas teatro mitą, kad kiekvienai premjerai trūksta dviejų repeticijų. - Bet jūs ateikite, tiesiog ateikite, atsipalaiduokite, o mes jau imsime jus už rankos ir vesime į savo pasaulį."
