Reikia pripažinti, kad šiųmetis sprendimas „Auksinių scenos kryžių“ ceremoniją surengti ne kalendorinę Teatro dieną, pasiteisino su kaupu. Klaipėda, pati kovo 27-ąją atšventusi miesto įsteigtus apdovanojimus, visos šalies teatro bendruomenės „Auksinių scenos kryžių“ ceremonijoje, surengtoje Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre (KVMT), laukė kovo 28-ąją, penktadienį. Iš vienos pusės – tai buvo paprasčiausiai žmogiškas sprendimas dėl susirinkusių svečių, matyt, leidęs jiems suplanuoti kur kas ramesnę kelionę į Klaipėdą; iš kitos pusės – sukūrė puikias galimybes daugeliui Lietuvos teatrų surengti savo šventes, padėkoti pirmiausia vieni kitiems, be papildomo „-iausių“ įvertinimo ar paguodos tiems, kurie liko „be kryžiaus“. Bent jau socialinėse medijose buvo smagu stebėti nuoširdų džiaugsmo profesija ir kolegomis srautą. Teatro, o ne medalių šventę.
Bet medaliai vis dėlto yra svarbūs ir reikšmingi. Neneikime. Be to, kad įvertinimas svarbus kiekvienam iš mūsų, apdovanojimų komisijų rengiami nominacijų sąrašai pirmiausia tampa istorija, metų tendencijų kompasu. Kad ir į ką juose parodytų rodyklė, visi paminėti kūrėjai tampa metų verčiausiais, sugebėjusiais išsiskirti iš nemenko būrio kolegų. Tad kokį vaizdą šiemet atvėrė Lietuvos teatras?
Trumpai tariant, 2024-ųjų teatras buvo toks įvairus ir platus savo raiška, kad iš esmės sulaužė ir perlipo ceremonijai nacionalinio transliuotojo suteiktą formą. Po praėjusių metų nepasitenkinimo „dingusia“ dramaturgijos nominacija, srities atstovų ir Kultūros ministerijos suburtų ekspertų dėka nuspręsta apdovanojimuose pridėti tris papildomas nominacijas (20 – vietoj buvusių 17-os). Mano asmenine nuomone, už tokį sprendimą iš tiesų galima sveikinti, nes tiek iš trumpos darbo komisijoje patirties, tiek žvelgdama iš šalies matau, kad jau kurį laiką Lietuvoje kuriamų scenos meno formų įvairovė nebetelpa į nustatytą nominacijų skaičių. Kaip šis formalus galimybių praplėtimas bus išnaudotas praktikoje, vėlgi, kasmet priklausys nuo komisijos sprendimų.
Šiemet tapo ryšku tai, kad komisijos daugumos sprendimai ir toliau atskleidžia, kad scenos menai vertinami pagal gana tradicinius kanonus. Atrodo, kad papildomos nominacijos tai dar labiau įtvirtino. Net formaliai buvo atskirti didžiosiose scenose ar valstybiniuose teatruose kuriami spektakliai, vertinami „nerašytoje“ pagrindinėje „Režisūros“ nominacijoje, o komisiją sudominę nepriklausomų teatrų „mažieji“ kūriniai sugulė „Mažos formos spektaklio“ nominacijoje.
Tegul komisija per daug nepyksta, suprantu abidvi puses: sudėtinga visiems vienodai teisingai sudėlioti įsimintiniausius metų kūrinius, tačiau, žvelgiant iš šalies, tyliai kirba mintis apie pasąmoningą skirstymą pagal „masyvumą“ ir statusą, o ne kokybę ir inovatyvumą.
Juk kad ir kaip džiugu už Pauliaus Markevičiaus „Café existans“, bet ar tikrai spektaklis, vykstantis penkiose ar šešiose skirtingai apipavidalintose erdvėse, dalyvaujant aštuoniems aktoriams, yra „mažas“? Už skirtingas atmosferas ir kūrybiškus sprendimus kiekvienoje jų tikrai buvo verta paminėti tiek scenografę Sigitą Šimkūnaitę, tiek šviesų dailininką Julių Kuršį, tiek ir Jono Narbuto muziką ar jos dizainu pasirūpinusį Matą Samulionį. Tai gal veikiau mažo biudžeto?... Ne ne ne, negadinkime nuotaikos.
„Auksiniai scenos kryžiai“ vis dėlto yra Scenos meno apdovanojimai ir galbūt dėl to nuolat atsimuša į vis bandomus plėsti jų rėmus. Šiuose apdovanojimuose vertinami „scenos kūriniai“, pasąmoningai ar ne, pirmiausia ir suvokiami per scenos, kaip vaidybos aikštelės, komponentą. Todėl viskas, kas išeina už jos ribų, automatiškai stojasi į „alternatyvos“, „eksperimentų“ ir kasmet vis naujai bandomų apibūdinti formų sąrašus. Tad iš vienos pusės, juk prigimties nepakeisi, arba tai tikrai užtruks. Kita vertus, toks požiūrio taškas dažnai apnuogina teatro meno kūrinių suvokimą, nes akivaizdžiai pamatome į kokius segmentus jis yra skaidomas ir kaip jie vertinami.
Vis šlubuojantis mėginimas pasivyti naujų raiškos formų kuriamas teatro „dedamąsias“ turi atitikmenų teatro studijų sistemoje, ar net atvirkščiai. Juk panašiai jau, berods, dešimtmetį kalbame apie tai, kaip dažnai video menininkai nominuojami kartu su šviesų dailininkais. Juk tai – dvi skirtingos profesijos, kūrybos formos. Pažvelkime giliau: kai kuriamos vaizdo projekcijos, jose dalyvauja šviesų dailė, kaip atskira dedamoji. Tačiau studijų programų, kuriose ruoštų šviesų dailininkus – vis dar neturime. Ir, jei gerai paieškotume ir pastrateguotume, juk neįmanoma sakyti, kad „nėra kam dėstyti“. Dažniau atrodo, kad tiesiog nėra iniciatyvos. Jei video menininkai į teatrą gali ateiti iš kino, fotografijos, vizualiųjų menų, tai spektaklio apšvietimui sukurti kviečiame tik šviesų dailininką, nes scenos šviesos yra atskira nuo kino ar, tarkime, ekspozicijos šviesų, dailė.
Matyt, ant vienos rankos pirštų galėtumėte suskaičiuoti tokius spektaklius, kuriuose nebuvo panaudotas nė vienas prožektorius. Ir juk ne elektrikus tiems prožektoriams integruoti samdo kūrėjai. Todėl kasmet nuskambantis pasiteisinimas, kad „nėra pakankamai pretendentų atskirai nominacijai sudaryti“ neatrodo pagrįstas.
Visi pastebi ir, kaip net savo ekstazės kupinoje kalboje minėjo režisierius Gytis Padegimas, piktinasi ekranų gausa spektakliuose, tačiau šviesos raiška, atrodo, dažniausiai vertinama tada, kai stebint kūrinį matyti daug nepaslėptų šviesos spindulių, dramatiškų spalvinių derinių. Tad labai džiugu dėl šiemet (pagaliau) įvertinto Eugenijaus Sabaliausko, dešimtmečius profesionaliai kuriančio šviesos dailę, formuojančią atmosferą ir pasakojimus, neapnuoginančią kiekvieno šviesos potėpio. Paradoksalu, bet manau, kad būtent dėl to menininkas šitiek metų buvo nepastebėtas. O tai vėl tiesiogiai atveda į mokyklos ir kartu negebėjimo įvertinti problemą.
Vis dėlto nestovime vietoje. Kaip jau minėjau, galimybės darosi vis platesnės ir, bėgant laikui, galbūt „Auksinių scenos kryžių“ ceremonija galės būti panaši į „Oskarus“, kur įvertinamas kiekvienas departamentas. Prie šios minties mane atvedė šių metų ceremonijos forma, kurios scenarijaus autorius Mindaugas Nastaravičius ir režisieriai Dalius Abaris bei Rūta Bunikytė nominacijų ir laimėtojų skelbimą pavertė pačia renginio koncepcija. Šalia vakaro vedėjų Dignos Kulionytės ir Marijos Žemaitytės į sceną pakvietę Beną Šarką, leido jam lyg kortas sumaišyti nominacijų vokelius, taip sukurti netikėtumo efektą. Galbūt kiek atliepdami ir nominuotų menininkų įvairovę, besikeičiančias teatrines formas, renginio organizatoriai nusprendė sulaužyti „atidirbtą“ procedūrą, ir leido atsitiktinumui (Beno Šarkos rankomis) išrinkti, kokia eilės tvarka bus paskelbti geriausieji, – taip atsisakyta skirstymo į „svarbiausius“. Tai, kaip suprantate, taip pat galėjo šiame tekste į paviršių iškelti ankstesnius svarstymus.
Kodėl tai griovė televizijos transliacijos formą? Nes ceremonija, artėdama finalo link, atrodė taip, lyg vedėjos bandytų tiesiog suspėti perskaityti visus sąrašus, atsisakydamos ne tik iš anksto pasiruošusių jas skelbti asmenų ir jų kalbų (išskyrus nuo praėjusios kadencijos savo viešojo kalbėjimo įgūdžių taip ir nepagerinusio Kultūros ministro), bet ir muzikinių, dirigentės Adrijos Čepaitės vadovauto KVMT simfoninio orkestro, bei šokėjų pasirodymų, kurių čia beliko vos trys, jei neskaičiuosime tradicinio In memoriam. Dvi valandas vedėjos bėgiojo aukštyn ir žemyn salės laipteliais, transliacijos režisieriai bandė spėti laiku įjungti ir išjungti jų mikrofonus, perjungti kameras, kai prieš jas netikėtai prabėgdavo atsitiktinės figūros, ir sugrąžinti Valentino Masalskio balsą „iš ekrano“.
Ėmė atrodyti, kad tokia koncepcija užgimė staiga – paskaičiavus, kiek laiko, pridėjus tas tris šiųmetes papildomas nominacijas, užims vien apdovanojimų dalybos, bei supratus, kad reikia tilpti į eterio laiką. Vėlgi, turint omenyje, kad visi šventė jau kovo 27-ąją, tokios formalios dalybos gal ir nesulaukė pasipriešinimo. Juk didžioji dalis ceremonijos stebėtojų labiausiai laukia nugalėtojų pavardžių, o ne „dar vieno“ muzikinio pasirodymo.
Vis dėlto, stebint vedėjas, jų akyse buvo matyti daugiau streso, nei azarto „įveikti“ organizatorių iškeltą užduotį. Be to, ne viskas atrodė taip konceptualiai neplanuota ir netikėta, kiek kartkartėmis iš tiesų atrodė tiesiog nepasiruošta. Pakeliui atsirado ir (tikriausiai) iš nesusikalbėjimo su teatru gimusių faux pas, kai paskelbus baleto nominacijos nugalėtoją, už laureatę apdovanojimo atėjusi atsiimti Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro Baleto meno vadovė Jurgita Dronina liko deramai nepristatyta, tik viso labo „kažkas iš teatro“. Čia tikrai nekaltinu vedėjų, bet tam tikri etiketo dalykai, priklausantys nuo teatrų, ceremonijos režisierių ir transliacijos organizatorių komunikacijos, turi būti išlaikyti. Tiesa, atskirų pastabų verti ir šokio kategorijos pristatymai: be įvardytų nominantų skaičiaus ir lyčių nebuvo jokios kitos informacijos, taip poetiškai sudėliotos visose kitose nominacijose. Nejaugi visai nebuvo ko pasakyti apie šokį?
Taip viso vakaro metu sprendžiant – tai „atsitiktinumas“ ar „dėsningumas“? – buvo beveik pamiršta improvizacija. Manau, kad ji teatre dažnai sujungia tuos du dėmenis į sėkmingą rezultatą. Matyt, todėl tikroji teatro raiška iš tiesų liko tik Beno Šarkos buvime. Jis laiku ir vietoje įšoko gyvai „įgarsinti“ dingusios V. Masalskio padėkos vaizdo reportaže. Jis šiltai ir svarbiai, bet ne per daug iškilmingai kabino Kryžius ant laureatų kaklų, užleisdamas vietą kartais surepetuotoms, o dažnai kiek improvizuotoms padėkoms. Vienos jų jaudino atvirumu ir palaikymu kenčiantiems kare bei nuo represijų, kitos monetizavo eterio laiką reklamai (ir čia negali pykti).
Finalinis iš teatro išeinančio ir formalų rūbą nusimetančio Beno Šarkos atvaizdas įprasmino visą ceremonijos atmosferą. Pasibaigus ilgiems sąrašams, kurie tuoj kaip „Oskarai“ nebetilps į skirtą eterio laiką, atidirbęs „oficialiąją dalį“, menininkas ir (noriu tikėti) teatro / scenos menas nusimetė fraką, sukaustytą povyzą ir išėjo atgal į žmones kurti gyvo meno.
Ir tada galvoje ataidi jauki aktorės Nijolės Mirončikaitės kalba: „Bus jums 84-eri, būsit pradirbę teatre 60 metų, ir viskas bus gerai“. Ir tikrai, kaip besvarstytume, teatrui reikia visų jo žmonių, ir visiems teatralams reikia teatro.
Projektą „Menų faktūra“, 2025 m. skyręs 34 tūkst. eurų, iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
