„Dirbti gal ir nėra sunku, bet man kiekvienas žingsnis darbo link - skausmingas kaip undinėlei. (...) Po trečios valandos „Simpsonų" beskaitydamas užsnūstu ir sapnuoju, kad rašau (dabar pagalvojau, kad šiuo sakiniu išreikštas mano gyvenimas)"
Aidas Marčėnas
Inteligentiškas valkata jau seniai nebus sapnavęs savo jaunystės. Kuria galėjo viską pateisinti. Nepateisinama liks tik tai, kas buvo paties teisiama ir paties tęsiama. Tačiau kartais net suprasdavęs besielgiantis neteisingai, negalėjo nustoti vien todėl, kad tai buvo taip malonu. Kontroliuojama pozicija: nekontroliuojamas hedonizmas.
Kažkada ankstyvoje jaunystėje inteligentiškas valkata rašė motyvacines tezes, kodėl jį turėtų priimti studijuoti jo teatrinė alma mater. Nejučiomis tekstas virto jaunatviškai egzaltuotu manifestu, retoriškai klausiančiu, „kas, jei ne mes, o ir - žinoma, - jūs, pastebėsime jaunuosius talentus, jaunuosius genijus, jaunuosius menininkus - Jaunuosius"? Ir tik pamažėle sendamas pamažėle pajuto, kad iš tikro omeny buvo turėta „žiūrėti reikia į mano kartą. Mano draugus ir mano kolegas. Mano menininkus. Mus. Mane jų tarpe". Inteligentiškas valkata manėsi visuomet buvęs už jaunuosius menininkus, kol nepastebėjo, kad jau yra ir gerokai jaunesnių už jo jaunuosius ir jo jaunąsias, o kas jie - inteligentiškas valkata gal jau ir nebežinos.
Pažvelgiau pro langą brėkštant - ir pamačiau jauną obelaitę, persmelktą šviesos. O kai pažvelgiau dar kartą - brėkštant - stovėjo tenai didelė obelis, apsunkusi vaisiais. Taigi daug metų turbūt praėjo, bet neatsimenu nieko, kas atsitiko sapne, rašė poetas Česlovas Milošas. Neatsimindamas to sapno, vadinamo gyvenimu, jis bent rinko medžiagą atsiminimams: užrašytos obelys. Užrašai sapnams: tai tokia medžiaga, kurią pasilieki ateičiai. Net su galimybe, kad ta ateitis - nereali. Tai vyriausios Mašos, aktorės Liudvikos Adomavičiūtės meilė. Kuri nesvarbu, kada. Kad ir daug tų nelaimingų meilių praeina per gyvenimą. Bet kada nors ta viena - turi ateiti jinai. Ta laiminga? Jai asmeniškai? Dar ne visai, ne iki galo. Bet galimybės sapnas pasiliekamas ateičiai. Jaunos kino režisierės Živilės Mičiulytės video-užraše. Tai Juozo Budraičio Krepo banano gabaliukas, pasiliktas ateičiai. Kai ateities gal liko nebe daug. O gal ji baigsis tuoj pat, po valandėlės spektaklio. Bet praėjusio laiko - net jei tai buvo gražiausi tavo gyvenimo metai - nė už ką, „gink D." - jokiu būdu nenorėtum susigrąžinti. Net jei jo vos daugiau nei kelios minutės, neištvertum antrąkart nė tiek. Net jei šiandien, rodos, gyveni ne visai teisingai. Net jei šiandien visos buvusios tavo moterys turi (ne tavo) vaikų ir ne tavo atmintiną figūrą.
Apie sapnus inteligentiškas valkata pagalvos tądien, kai Aidas Marčėnas sapnuos košmarą. Prisiskaitęs, prisiklausęs, prisimintijęs apie jo poeziją bei eseistiką - tiek „Metuose", tiek „In Vino", - inteligentiškas valkata neramiai miegos, mėgindamas naktį savo retrospektyvinėse atminties juostose atskirti Krepo balsą nuo visiško crap´o. Paskutinioji sąvoka per nemigos nerimą taikytina savom mintim. Marčėnas skaito, ką parašęs kovo penktą-šeštą-septintą, gegužės, birželio... Skaito - ne įskaito, tačiau jausmas, it berže įbrėžtų dar vieną juodo rašalo potėpį. Ant tošies - juodu ant balto. Fragmentiškai. Tik brūkšt ant baltų marškinių ir lūpdažio pėdsakas. Susektinas bet kokio pėdsekio. Net jei lūpos užsegtos tyli. Visa tai lieka, neišgaruoja, duok D., kaip sakė poetas, ir knygos pavidalu atsiras. Nesupuvę. Marčėnas skaito save, o Krepas - lygiai kaip ir J.Budraitis - savęs klauso(si). Pastarojo tik klausytis kartkartėm per ilgu. Gal mintyse tuo metu per garsiai sukasi paties retrospektyvinė atminties juosta. Gal joje susinarplioti įdomiau. Gal tiesiog nemėgsti bananų. Gal jie kažkada sukrėtė savo juoda ne-estetika kažkieno virtuvėje.
Pats savo virtuvės neturintis, inteligentiškas valkata su pasimėgavimu lankosi svetimose ir ypatingai ilgesingai klausosi istorijų iš virtuvės pokalbių laikų. Ir pro svetimų virtuvių langus žiūrėti labai įdomu. Ir į tą pačią virtuvę. Paprašytas pagalvoti, gal rastų draugų tarpe virtuvę, galinčią tikti vieno teatro būsimo sezono reklamos fotosesijai, inteligentiškas valkata nustebs, žiūrėdamas į savo draugų, artimųjų ir pažįstamų telefonų sąrašus, kaip daugelio virtuvėse yra buvęs. Ir nustebs, kaip daugelio dar nebuvęs. Užplūs švelni melancholija, pamačius, kad kai kurių virtuvėse jau nebeapsilankys.
Inteligentiškas valkata mąstys apie tai, kaip daugeliui norisi apsilankyti Tų Asmenų virtuvėse. Tų, kurie tave (vis dar? jau? vėl?) žavi šiandien, net jei gyveno vakar. Tų, kurie kadaise lindėjo Kosciuškynėje ar kitose žymiose ir kai kuriems maloniai atmintinose, nors galbūt ir nebeegzistuojančiose - ar egzistuojančiose, bet nebe taip - vietose. Norėtųs pajusti tą dvasią, tapti to liudininkais ir bendražygiais. Ir tai tik menka nuodėmė prieš sapną, vadinamą šiandiena. Nes šiandieniniai - susapnuoti ir realūs - bendražygiai nė krislu nenusileidžia tiems, kurie jau aprašyti Prisiminimuose. Jie taip pat sapnuoja savo premjeras lig paryčių, o tuomet vangiai juda link lovų. Jie režisuoja environmentalines mizanscenas, o paryčiais padeda parvesti namo spektaklyje užsisėdėjusius artistus. Jie, užmigus operatoriui, toliau filmuoja shortcut´ą link filmo, o lig tol drąsina uostančius azoto oksido dujas - grynai kūrybiniams tikslams pasiekti. Daugelis tiek žmonių, tiek istorijų dar tik pakeliui į atsiminimus. Reikia laiko, kad taptum legenda - ar kažkieno prisimintu sapnu. Reikia ir užrašančių sapnus. Užfiksuojančių fotoaparatu, kamera. Įrašančių į diktofonus. Kas jas, antraip, tas legendas, beatmins. O rytojaus legendos jau šiandien šalia - po truputį aplink save kaupia aurą kaip medžiagą būsimoms biografijoms. Košmariškai malonaus šiandienos sapno košmariškai sudėtingu būsiantis užrašymas. Nes baisu nepasitikint atmintimi ką nors pamiršti. Sapnui išsisklaidžius, nelieka nieko, tik užrašai.
Štai poetas užrašo tiek sapnus, tiek dievą. O visi kiti gali užrašyti ir save. Ir poetai, ir poetiškai. Kad vėliau apšviestų juos viešpats jų eilėmis, ko prašė Charmsas. Prieš pradedant patiems teatrokritiškai viešpatauti „jei tu taip, tai aš tave parašysiu!" Inteligentiškas valkata niekaip negali iškratyti Marčėno aido iš juostos galvoje: „Kažkoks, sūka, Puškinas parašo mano eilėraščius. Visą kita turiu padaryti pats, todėl nedarau nieko." Kur tas inteligentiško valkatos Puškinas, kurio dėka pats galėtų nieko nedaryti? O dabar teks šio bei to imtis. Kad ir virtuvės paieškų. Vienok, virtuvė bus surasta, nepaisant to, kad lindėjo nebūtųjų sąraše. Pretekstas apsilankyti. Pas tądien nepavaikščiosiantį dėl kojos traumos dailininką, kurio virtuvėje vyks dviejų aktorių fotosesija. „Esi gyvas, kol vaikštai", sakys vienas vaikštūnas RoRa, siedamas vaikščiojimą „su gebėjimu stebėti ir įžvelgti mįslingumą, grožį net ir pačiuose paprasčiausiuose dalykuose". Labai paprastas dalykas: vienas kitam ranką spaus du skirtingų kartų menininkai, nenutuokdami, kuris kokį legendos svorį neš(a).
Kol virtuvėje spragsi fotoaparatas, gretimame kambaryje skamba Gintaro Varno balsas iš youtube´o, kalbantis su Alma Braškyte Menų spaustuvės klube „Prie arbatos". Užfiksuota nusivylimo jaunąja aktorių karta akimirka. Nepateisinti lūkesčiai? Kokie jie nereikalingi. Lūkesčiai: Hermaniška buitimi atsiduodanti Artūro Areimos „Intymumo" atmosfera Vytauto Didžiojo universiteto teatro salėje su Sartre´o kartele. Nereikalinga ir maišto beprasmybė, kai maištaujama vardan maištavimo. Teatro chuligano etiketė, tampriai surišta su Areimos pavarde, ima priminti jauno ir perspektyvaus sąvoką, tariamą per švelnios ironijos šypseną. Įdomu, ką sapnuoja Žiūrauskas, į kurį įdomiausia žiūrėti, visą spektaklio laiką? Ar jo sapnai kartojasi kartu su kartojamais nepakartojamais spektakliais? Ar ir jis, kaip fotografas Dimitrijus Matvejevas, kas pusmetį sapnuoja kariuomenę? Arba egzaminus? Arba kaip vaidina scenoje Tumino ar Nekrošiaus spektakliuose? „Esu scenoje ir nepamenu savo vaidmens. Paskutinįkart turėjau dainuot Nekrošiaus miuzikle. Užkulisiuose ieškau teksto - pažiūrėt, kokios mano replikos, ką aš turiu sudainuoti, o niekur nerandu - mane visi ramina, sako, viskas juk gerai, tu gi atsimeni, visi šalia, o aš nieko neatsimenu, noriu tekstą rasti, ir tai yra baisus košmaras. Visi aktoriai tai sapnuoja ir aš su aktoriais kartu sapnuoju", - pasakos fotografas D.M.
Ar tau būna, kad ne visai supranti, ką sapnuoji? - paklaus vienąkart inteligentiško valkatos. O ar būna, kad ne visai supranti, ką gyveni? Užrašyti sapnus. Net nesuprantamus. Gal kad, kaip rašė Mačernis, iš anapus į anapus eidamas, kitiems vaiduokliams būtum realus. Nors ir - šįkart pasak Kajoko - tėra tai tik miražas, kad miražas yra tik miražas.
