2007 metais Birutės Banevičiūtės įkurtas šokio teatras vaikams „Dansema“ neseniai grįžo iš gastrolių Kinijoje. Dešimties dienų viešnagės metu Šanchajuje trupė parodė net septyniolika spektaklių. Publikos skaičius Kinijoje kartais siekė septynis šimtus, o teatro erdvės labiau priminė lietuviškas koncertų arenas, nei teatro salę.
„Dansema“ - šokio teatras, sukurtas iš poreikio su vaikais kalbėtis ne infantilia, o vaizduotę lavinančia kalba. Šiuo metu „Dansema“ tapo visame pasaulyje graibstoma trupe. Reti pasirodymai Lietuvoje nereiškia mažo tautiečių susidomėjimo. Tiesiog „Dansemos“ spektakliai labai laukiami svetur, nes šiuolaikinio šokio spektakliai vaikams nėra dažnas reiškinys. Su choreografe Birute Banevičiūte kalbamės po gastrolių Kinijoje ir prieš būsimas keliones.
Ar Šanchajaus publika atvira meno kalbai iš užsienio?
Nerimo buvo, kai Šanchajaus vaikų teatro vadovams rodėme „Mozaiką” praėjusiais metais. Jų teigimu, tai buvo pirmas šokio spektaklis, skirtas vaikams nuo 0 iki 3 metų visoje Kinijoje. Suprantama, kai atveži nematytą produktą, kyla nerimas - kaip priims tą spektaklį ar susikalbėsime su publika. Tačiau, kai apie mūsų darbus pasklido garsas, tėvai tiesiog laukė, kada atvyksime šiemet. Bilietai į spektaklius išparduoti likus dviems savaitėms iki pasirodymo.
Susidomėjimą ir poreikį atspindi išaugęs pasirodymų skaičius. Praėjusiais metais per tris dienas parodėme 8 spektaklius, šiemet per dešimt dienų jų parodėme septyniolika.
Ar kultūrinis publikos skirtumas Kinijoje netrukdo susikalbėti su Jums svarbia auditorija - vaikais?
Per gastroles po įvairias šalis pastebėjau, kad vaikų iki trijų metų reakcijos yra vienodos. Ar tai būtų Šanchajus, Berlynas, Kijevas, ar Vašingtonas. Vaikų raidos psichologiniai ypatumai nėra labai skirtingi. Galbūt skirtumai išryškėja, kalbant apie kultūrinius tėvų bendravimo ypatumus.
Dažnai mūsų klausia, kaip galima tokį abstraktų šokį pateikti vaikams. Kiškių ar lapių nevaidiname. Ir kostiumai abstraktūs. Bet vaikai viską supranta. Iš to, ką jie daro spektaklio metu, kaip atkartoja judesius ar žaidžia su rekvizitu po pasirodymo matėme, kad visose šalyse jie viską pastebi ir supranta. Tai dar vienas įrodymas, kad šokis - universali kalba. Jis suprantamas nepriklausomai nuo kultūrinių ir amžiaus skirtumų.
Kaip gilias tradicijas ir kultūrą turinti šalis vertina ir priima Jūsų darbus?
Vaikas ypač iki metų dar svarsto, kaip jam reikia reaguoti. O tėvai yra nekantrūs. Kartais net naudodami jėgą grūda, kiša, stumia į formas. Bet tai ne tik Šanchajaus publikos problema. Pasaulyje ir Lietuvoje tėvai labai skubina vaiką reaguoti. Nebrukdama stengiuosi parodyti, kad vaikui reikia laiko. Palaukus keletą sekundžių, jis parodo savo reakciją, o tėvams tai tampa dideliu atradimu. Tėvai sakė, kad spektaklis padarė jiems didelį įspūdį, nes savo vaikus jie pamatė reaguojančius kitaip, nei namie. Tėvai nori, kad jų vaikai paklustų suaugusiems. Neduoda jiems laiko apsiprasti, suvokti, apmąstyti. Manau, tai visuotinė šių laikų tėvų problema.
Po mūsų apsilankymo Kinijoje, šiemet jie pasikvietė atlikėjų iš Danijos ir kitų šalių. Mes tarsi supažindinome juos, pralaužėme ledus. Vyresnių klasių mokiniai ir šiuolaikinį šokį pamatė pirmą kartą. Pasirodo atvežame naujų idėjų ir į išsivysčiusias, plačios kultūros šalis.
Atrodytų, kad su kinais užmezgėte savotišką kultūrinį bendradarbiavimą?
Kitiems metams jau suplanuota kelionė su daugiau spektaklių, platesne edukacine programa. Pasiūlėme mokiniams padirbėti kartu su mūsų šokėjais. Iš pradžių pasiūlymą jie priėmė atsargiai, bet kai papasakojau apie edukacinį poveikį, jiems tai labai patiko. Vaikai ne tik žiūrės šokį, bet ir jį patirs. Turime metodiką, pagal kurią užtenka poros dienų darbo su vaikais ir trečią - jau rodome spektaklį.
Kai organizatoriams papasakojau apie tai, kad dirbame ir su protine negalia turinčiais vaikais, į spektaklį jie išdrįso įsileisti negalią turinčią mergaitę. Organizatoriai ir jos senelis buvo apstulbę, kaip įsidrąsinusi ji dalyvavo ir reagavo. Atrodo, kad be spektaklių atvežėme ir šiuolaikinį požiūrį į vaiką, jo ugdymą.
„Dansema“ teatro darbai sulaukia didelio susidomėjimo iš viso pasaulio. Kaip galvojate, kas jį lėmė?
Šiuolaikinio šokio spektaklių kūdikiams pasiūla nėra didelė. Gastrolėse mums sako, kad tokių dalykų jie nėra matę. Pradėjome todėl, kad mums patiems tai buvo įdomu. Matėme didelį poreikį Lietuvoje. Nekūrėm kažko specialiai ir užsienio publikai. Darėm darbus, kurie teiktų prasmę vaikams. Neretai vaikai nėra apsaugoti nuo tėvų veiksmų, o spektaklis suteikia abipusį pažinimo džiaugsmą.
Pati idėja atėjo iš Švedijos. Spektakliai per meną vaikams padeda pažinti judesį, spalvas, formas, muziką. Kūdikio taip lengvai neprajuokinsi, kaip vyresniojo. Jis dar neturi susiformavusių ir atpažįstamų stereotipų. Jiems neužtenka kažkokių juokelių. Neturime tikslo linksminti vaikų, norime suteikti pažinimo džiaugsmą.
Kai mus pradėjo kviesti į Vašingtoną, Vokietiją, Belgiją, nustebome, kad tokiose išsivysčiusiose šalyse tai, ką darome, yra naujiena. Džiugu, kad mus vertina ir įvairiose šalyse mato darbų prasmę.
Ar vaidinant kūdikiams svarbus šokėjų pasirengimas, į ką kreipiamas dėmesys?
Labai svarbu, kad šokėjas mokėtų bendrauti su vaikais, nenusileisdamas į suvaikėjimo lygį. Mes nieko nevaidiname, mes šokame. Nors nusiteikimas, kontaktas, atvirumas, kūrybiškumas labai svarbus, kokybę lemia šokėjo technika. Ji turi būti aukšto lygio. Pastebėti vaiką, atpažinti jo reakciją, judėti kartu su juo ir tuo pat metu išlaikyti spektaklio struktūrą - tam reikia meistriškumo.
„Dansemos“ spektaklius šoka geriausi Lietuvos atlikėjai - auksiniu scenos kryžiumi apdovanoti Mantas Stabačinskas, Agnė Ramanauskaitė, Giedrė Subotinaitė, nominuotas Marius Pinigis. Svarbu ne vaidinti, slapstantis už publikos, nemokyti jos, nesistengti būti protingesniam, o tiesiog būti kartu ir pažinti.
Spektaklius Kinijoje stebėjo neįprastai daug žmonių. Kaip subtilius bendravimo su vaikais dalykus pavyko perteikti dideliam skaičiui žiūrovų?
Salėje, kuri talpina tūkstantį žiūrovų, „Pasaulio sutvėrimą” žiūrėjo maždaug apie 700 pradinių klasių vaikų iš vienos mokyklos. Ir tai, įtariame, pateko ne visi. Kai pirmą kartą atvažiavom, arenos dydžio teatro salė išties šokiravo. Įspūdingas reginys, išėjus į tokią sceną.
Juokiamės, kad šokėjai tarsi turėjo pasididinti judesius, atrodyti labai dideli ir platūs. Viską reikėjo transliuoti kur kas didesniu atstumu. Kadangi techninės teatro galimybės labai geros, spektaklį pastiprinome vizualiniais sprendimais.
Šanchajaus teatre įvyko netikėtas susitikimas su oficialiu vizitu į Kiniją atvykusiu Lietuvos kultūros ministru Šarūnu Biručiu. Čia jis pirmą kartą susipažino ir su Jūsų darbais?
Toks netikėtas susitikimas labai nudžiugino. Apsilankymas buvo svarbus ir Šanchajaus vaikų teatrui. Jie labai vertina autoritetus, ypač valstybinio lygmens. Buvo malonu, kad po repeticijos ministras pasiliko ir spektaklyje. Jis liko sužavėtas spektakliu ir kinų publikos reakcijomis.
Norisi padėkoti ir pripažinti, kad be valstybinės paramos, mes negalėtume vykti į gastroles. Kultūros taryba daug prisideda, kad savo darbus galime rodyti užsienyje. Didelę paramą mums suteikia ir „Menų spaustuvės” erdvės. Be jų turbūt nebūtume turėję tokių sklaidos galimybių, rodytis, kurti.
Kokie ateities planai nusimato artimiausiu metu?
Su Vilniaus Šilo specialiųjų poreikių mokykla gegužės 29 dieną Vilniaus Rotušėje pristatysime bendrą darbą. Kartu su protinę negalią turinčiais vaikais sukūrėme spektaklį „Pasaulio sutvėrimas“. Jame su mūsų šokėjais dalyvaus apie šešiasdešimt mokyklos moksleivių.
Liepos mėnesį laukia turas po Airiją, rugpjūtį vyksime į Edinburgo festivalį, rugsėjį festivalis Kijeve, gastrolės Barselonoje, spalį grįžtame į Kiniją, kurioje keliausime į tris miestus. Bet žinote, svarbu ne tai, kad esame kviečiami į daugelį šalių, svarbu, kad tavo darbai daro gera kitiems, o ypač vaikams. Gera ne tiek mokyti ar rodyti, bet dalintis savo patirtimi.
