Beprasmiškai išnaudotos erdvės

2013-10-21 Kultūros barai, 2013 nr. 9

aA

Sigita Budraitytė

Šiuolaikinio meno centre šiuo metu veikianti paroda „Iliuzionistai. Apie scenografiją ir šiuolaikinį meną" primena, bent jau žvelgiant jauno žmogaus akimis, nykią kelionę į praeitį: eksponuojamos istorinės ir šių dienų nespalvotos nuotraukos su spektaklių scenomis visiškai neperteikia scenografijos esmės. Net ir spalvotos fotografijos ne visada tinkamai atskleidžia scenovaizdžio visumą - dekoracijas skandina neryškus apšvietimas arba įamžinamas ne pats įspūdingiausias spektaklio momentas. Kur kas geriau nuotraukos reprezentuoja teatro kostiumus, tačiau labai trūksta bent keleto modelių, nors atsirado vietos teatro butaforijai - įvairiems ginklams, įrankiams ir pan.

Paroda primena nepatrauklią prasto muziejaus ekspoziciją, kai tuščią erdvę bandoma užpildyti tekstais. Nejaugi organizatoriai iš tikrųjų tikėjosi, kad atsiras nors vienas lankytojas, kuris perskaitys visus tuos straipsnius arba peržiūrės spektaklių įrašus? Pagrįstai kyla klausimas, ar Šiuolaikinio meno centras neturėtų būti vieta, skirta pristatyti inovatyvioms idėjoms, naujoms išraiškos formoms, o ne paprasčiausiam meno dokumentavimui? Organizatorių siekis atskleisti Lietuvos scenografijos raidą būtų buvęs pagirtinas, jeigu jie būtų pasistengę tai padaryti bent kiek įdomiau. Deja, patirties stoka, o ypač nenoras bendradarbiauti su scenografais, lėmė, kad pristatymas išėjo nuobodus, pamatėme tik banalų atspindį kreivame veidrodyje. Daug vilčių teikęs pavadinimas „Iliuzionistai" tiko vos keliems parodos eksponatams. Bet ir turimas dekoracijas reikėjo eksponuoti nors kiek išradingiau, pavyzdžiui, baltus rutulius buvo galima parodyti mistiškame scenos apšvietime, o ne tiesiog numesti salėje. Paroda būtų tapusi gyvesnė, jei būtų parodyta daugiau scenos maketų ar įvairios stilistikos eskizų, deja, šie kažkodėl apskritai ignoruojami. Organizatoriai, užuot ieškoję įspūdingų eksponatų, pasitenkino atsitiktinėmis, visiškai nesvarbiomis, pavyzdžiui, teatro salės nuotraukomis...

Paroda įvyko, tačiau ar daug iš jos sužinojome apie scenografiją ir šiuolaikinį meną?

KULTŪROS BARAI

Komentarai
  • Atminties sluoksniai operoje

    Laiškuose nagrinėjome operos žanro kaip atminties saugyklos idėją, operos analizę kaip archeologinį tyrinėjimą, žanro poveikį miestams ir visuomenėms, aptarėme naujosios operos bruožus.

  • Liūdnumai ir malonumai

    Man atrodo, kad abu spektakliai – „Stand-up’as prasmei ir beprasmybei“ ir „tremolo“ – tai tas išvažiavimas prie išdžiūvusių ežerų, kur sudėtos mažutės žmonijos paslaptys.

  • Latviško Art deco spindesyje – Lietuvos teatro blyksniai

    Pasivaikščiojimas po parodą „Ludolfs Liberts (1895–1959). Hipnotizuojantis Art Deco spindesys“ – lyg sugrįžimas į idealizuojamą Latvijos (taip pat ir Lietuvos) kultūros aukso amžių.

  • Iš bloknoto (53)

    Net saldu skaityti apie spektaklio gimimą nuo pat pirmo, lyg ir visai netikėto, sumanymo blyksnio iki pabaigos, kuri visuomet siejama su publikos reagavimu ir vertinimais.

  • Iš bloknoto (52)

    Buvau dėl to, kad tokie susitikimai kalėjime – drąsus jaunų menininkų sumanymas, kad abiejose stalelio pusėse buvom žmonės, tik skirtingų likimų, ir gali būti, kad ir tas laisvasis, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, gali tapti nelaisvas.

  • Iš mūsų vaidybų (XXIII)

    Suprantu, kad teatrui priimtinesnis tas, kuris labai ankstyvoje stadijoje turi (beveik baigtą) formą, apima mažas finansines ir emocines sąnaudas. <...> Tačiau duoklė teatrui kartais kažką gali atimti ir iš paties kūrėjo.

  • Kelionė link žmogaus balso

    Nepaisant nepatenkintų lūkesčių, Philipo Glasso „Kelionė“ Klaipėdoje tapo ne tik kultūriniu įvykiu, bet ir drąsia šiuolaikinės operos interpretacija Lietuvos scenoje.

  • Festivaliui pasibaigus

    Iš kuklaus žanrinio renginio „Com•media“ Alytuje tapo gana solidžiu festivaliu su gausybe konkursų, kūrybinių dirbtuvių, atskiromis vaikų, jaunimo, suaugusiųjų programomis ir užsienio svečių darbais.