Beprasmiškai išnaudotos erdvės

2013-10-21 Kultūros barai, 2013 nr. 9

aA

Sigita Budraitytė

Šiuolaikinio meno centre šiuo metu veikianti paroda „Iliuzionistai. Apie scenografiją ir šiuolaikinį meną" primena, bent jau žvelgiant jauno žmogaus akimis, nykią kelionę į praeitį: eksponuojamos istorinės ir šių dienų nespalvotos nuotraukos su spektaklių scenomis visiškai neperteikia scenografijos esmės. Net ir spalvotos fotografijos ne visada tinkamai atskleidžia scenovaizdžio visumą - dekoracijas skandina neryškus apšvietimas arba įamžinamas ne pats įspūdingiausias spektaklio momentas. Kur kas geriau nuotraukos reprezentuoja teatro kostiumus, tačiau labai trūksta bent keleto modelių, nors atsirado vietos teatro butaforijai - įvairiems ginklams, įrankiams ir pan.

Paroda primena nepatrauklią prasto muziejaus ekspoziciją, kai tuščią erdvę bandoma užpildyti tekstais. Nejaugi organizatoriai iš tikrųjų tikėjosi, kad atsiras nors vienas lankytojas, kuris perskaitys visus tuos straipsnius arba peržiūrės spektaklių įrašus? Pagrįstai kyla klausimas, ar Šiuolaikinio meno centras neturėtų būti vieta, skirta pristatyti inovatyvioms idėjoms, naujoms išraiškos formoms, o ne paprasčiausiam meno dokumentavimui? Organizatorių siekis atskleisti Lietuvos scenografijos raidą būtų buvęs pagirtinas, jeigu jie būtų pasistengę tai padaryti bent kiek įdomiau. Deja, patirties stoka, o ypač nenoras bendradarbiauti su scenografais, lėmė, kad pristatymas išėjo nuobodus, pamatėme tik banalų atspindį kreivame veidrodyje. Daug vilčių teikęs pavadinimas „Iliuzionistai" tiko vos keliems parodos eksponatams. Bet ir turimas dekoracijas reikėjo eksponuoti nors kiek išradingiau, pavyzdžiui, baltus rutulius buvo galima parodyti mistiškame scenos apšvietime, o ne tiesiog numesti salėje. Paroda būtų tapusi gyvesnė, jei būtų parodyta daugiau scenos maketų ar įvairios stilistikos eskizų, deja, šie kažkodėl apskritai ignoruojami. Organizatoriai, užuot ieškoję įspūdingų eksponatų, pasitenkino atsitiktinėmis, visiškai nesvarbiomis, pavyzdžiui, teatro salės nuotraukomis...

Paroda įvyko, tačiau ar daug iš jos sužinojome apie scenografiją ir šiuolaikinį meną?

KULTŪROS BARAI

Komentarai
  • Festivaliui pasibaigus

    Iš kuklaus žanrinio renginio „Com•media“ Alytuje tapo gana solidžiu festivaliu su gausybe konkursų, kūrybinių dirbtuvių, atskiromis vaikų, jaunimo, suaugusiųjų programomis ir užsienio svečių darbais.

  • Įsimintiniausi 2024 m. teatro ir šokio įvykiai

    Kas 2024-iaisiais scenos meno lauke paliko didžiausią įspūdį – akimirkos, spektakliai, režisieriai, aktoriai ir atlikėjai, tekstai, iniciatyvos, įvykiai ir procesai? Įsimintiniausius darbus įvardijo kritikai.

  • Iš bloknoto (51)

    Pamilau tą puošnią, jaukią, spindinčią koncertų salę, po truputį pažinau visus muzikantus ir vėliau, jau profesionalioje scenoje, juos matydavau kaip artimus pažįstamus. Tarp jų buvo ir Anatolijus Šenderovas.

  • Tolimos Liudo Truikio visatos šviesa

    Neįsivaizduoju, kaip į nedidelį tekstą sutalpinti visa, ką reikėtų pasakyti apie Liudą Truikį ir jį pristatančią parodą Kaune. Ir vis dėlto pokalbį pradėčiau nuo Vilniaus, nuo Operos ir baleto teatro.

  • Aktyvizmo ar eskapizmo?

    Festivalių pavyzdžiai atskleidžia: kaip skirtingai jie gali reaguoti į kintantį pasaulį; kaip skirtingai elgtis su status quo; kokiems skirtingiems tikslams pasitelkti ilgametę festivalio patirtį ir prestižą.

  • Iš mūsų vaidybų (XXII)

    Apmaudu, jog pastaruoju metu stebėdama Varno spektaklius jaučiu didžiulį jo nepasitikėjimą žiūrovu ir kritiką, skirtą žmonėms, kurių salėje nėra, nes, kaip pats puikiai supranta, jie į teatrą nevaikšto.

  • Varėna, spalis, teatro trauka

    Ar įmanoma į regioną „nuleisti“ festivalį ir tikėtis, kad jis bus reikalingas? Tai, kad festivalis vyksta 15 metų, kad jis yra įdomus ir stiprus, rodo, jog jis pirmiausia reikalingas Varėnos žmonėms.

  • Iš bloknoto (50)

    Apie vieną svarbiausių spalio kultūrinių įvykių – Liudo Truikio parodą „Menas yra auka Kosmoso lygsvarai“. Taip pat – spektaklį „Katė ant įkaitusio skardinio stogo“ Vilniaus mažajame teatre.