Šiomis sustingusio ir sulėtėjusio gyvenimo dienomis, kai po truputį atlaisvinami apribojimai, bet vis dar neaišku, kada ir ar iš viso grįšime prie mums įprasto gyvenimo, vis dažniau ir garsiau diskutuojama apie kultūrą, jos reikšmę mūsų gyvenimui ir kultūros darbuotojų indėlį. Daugeliui gana aišku, kas yra meno kūrėjai, o kas tie kiti, gali atrodyti gana mistiška. Šiuo terminu dažniausiai apibūdinami visi tie, kurių darbas - sukurti sąlygas meno kūrėjų veiklai (na, ir dar bibliotekininkai). Tarp jų - ir prodiuseriai.
Šeiko šokio teatro prodiusere prisistatanti klaipėdietė Goda Giedraitytė - dar ir menotyrininkė, tarptautinio šiuolaikinių menų festivalio „Plartforma“ vadovė, asociacijos „Žuvies akis“ pirmininkė, Vilniaus dailės akademijos lektorė. Dar neseniai ji nuolat keliavo kartu su trupe ir ieškojo įdomių spektaklių festivaliui. Tačiau dabar teatro veikla sustabdyta, festivalio ateitis - miglota. Tad su G.Giedraityte pasikalbėjome apie prodiuserio veiklą ir apie jos pokyčius karantininėje aplinkoje.
Terminas „prodiuseris“ mūsų scenos menų bendruomenėje interpretuojamas itin plačiai (taip gali prisistatyti ir vadybininkas, ir meno vadovas). Kaip pati tapai prodiusere?
Mūsų trupė susibūrė gana seniai, 2012 m. pabaigoje įkūrėme Šeiko šokio teatrą, kuris ilgai nebuvo finansiškai stabilus, todėl beveik visą laiką dirbau ir kitus darbus. Tačiau paraleliai nuolat rūpinausi užsienio ryšiais ir sklaida, prisidėdavau prie naujų spektaklių gimimo, bet oficialiai teatre nedirbau. Buvau šalia. O dabar jau beveik metai dirbu teatre visu etatu.
Kodėl prisistatau prodiusere? Nes mano darbas - padaryti viską, kad gimtų spektaklis. Aš nesu teatro direktorė ar meno vadovė. Sąlygas spektakliams gimti kuriame drauge su meno vadove, tačiau visi popieriai ir finansai yra mano darbas. Taigi, pradžioje padarau viską, kad spektaklis gimtų, o tada - viską, kad toliau gyvuotų. Visą kūrybinę pusę kuruoja Agnija Šeiko, visiškai pasitikiu jos žiniomis ir kompetencijomis. Manau, kad tai ir yra mūsų stiprybė: kiekviena žinome savo darbus ir pareigas bei mokame tai susiderinti tarpusavyje.
Po studijų užsienyje grįžai dirbti į Lietuvą. Tai buvo visai kitas laikas. Tuo metu dar net nebuvome įstoję į ES. Tais laikais baigti studijas užsienyje ir ten likti buvo faktiškai gero tono ženklas. O tu vis dėlto grįžai. Nesigaili?
Niekada. Net kai mokiausi Vilniuje, žinojau, kad grįšiu į Klaipėdą, nes man trūko vėjo. Rimtai. Vėjas pravėdina man protą, galiu iš naujo įkvėpti ir mane tai veža. Baigiau garsųjį Centrinės Europos universitetą, kurį dabar Vengrijos premjeras Viktoras Orbánas privertė išsikraustyti iš Budapešto į Austriją už pernelyg aktyvų demokratinį balsą. Tada man atrodė, kad jame (universitete) man užaugo sparnai, tikėjau, kad galiu daug daugiau nuveikti savo šalyje, o ne būdama kažkur užsienyje. Todėl grįžau labai sąmoningai. Su menininkų grupe „Žuvies akis“ puolėme rengti įvairiausias akcijas Klaipėdos mieste, įvietinto meno projektus. Įgyvendinome daug įvairių sumanymų, tapome savotišku savo mieste norinčio kurti jaunimo judėjimu. Savo mieste mačiau labai daug erdvės kūrybai.
Tebematai?
Dabar tą erdvę susikuriu. Šiuo metu miesto strategijoje, vizijoje daugiau sąstingio, nepaaiškinamo įšalo, ambicijų stokos, nors kultūrinis sektorius tikrai aktyvus. Mano veiklos laukas daugiau globalus nei lokalus. Be teatro ir festivalio, intensyviai vystau ir asociacijos „Žuvies akis“ veiklą. Nuo pat 2010 m. ji yra daugelio tarptautinių ir nacionalinių projektų narė. Tai įvairaus žanro projektai: ir scenos menų (kaip, pvz., tarptautinis naujojo meno tinklas „DNA: Development of New Art“, Rytų ir Centrinės Europos šiuolaikinio šokio tinklas „Identity. Move!“ ar Baltijos ir Šiaurės šalių šiuolaikinio šokio tinklas „kedja“, kurio suvažiavimus Lietuvoje teko organizuoti net du kartus), ir vizualiniai (tarptautinis projektas „Kaligrafija ant burių“, „Dizaino savaitė Klaipėdoje“, Meno ir mokslo festivalis RESTART). Prisidėjau prie gimimo ir net penkerius metus buvau „Klaipėdos švenčių“ organizuojamo „Klaipėdos šviesų festivalio“ kūrybos vadove.
Pernai kartu su partneriais iš Šiaurės šalių įgyvendinome bandomąjį šiuolaikinio šokio paaugliams projektą „Body of Curiosity“, kurio veiklas norime tęsti įkurdami tinklą. Nuo 2018 m. vykdome tarptautinį projektą „SPARSE: Supporting & Promoting Arts in Rural Settlements of Europe“, kurio tikslas - profesionalųjį meną pristatyti regionuose. O šiemet prisijungėme ir prie dar poros projektų - „Mycelium“, skirto šokio bendruomenei regionuose palaikyti, ir kaip asocijuoti partneriai prie „Nordic Circle of Artistic Management“. Tad dažnos kelionės, aktyvūs ryšiai su užsienio partneriais, tarptautiniai projektai, teatro koprodukcijos leidžia man jaustis pasaulio piliete, ir net gyvenant nedidelės šalies uostamiestyje nesijausti paribyje.
Keliauji ar, tiksliau, šiuo metu reikėtų sakyti, keliaudavai tikrai nemažai. Šiuos metus pradėjai Niujorke, nes laimėjai tarptautinės asociacijos „International Society for the Performing Arts“ (ISPA) stipendiją.
Visos mano kelionės tiesiogiai susijusios su darbu: ieškau naujų spektaklių ar kitų darbų festivaliui „Plartforma“ ir rūpinuosi Šeiko šokio teatro spektaklių sklaida bei pristatymu užsienio publikai. Taip pat rūpinuosi savo kvalifikacijos kėlimu, profesinių kompetencijų plėtimu. Kai sukiesi scenos meno, ypač šiuolaikinio šokio pasaulyje, su Europos kontekstu susipažįsti labai greitai. Per penkiolika veiklos metų šioje srityje jau esu susipažinusi su daugeliu trupių, prodiuserių, meno vadovų, daugelis kurių jau yra tapę artimais pažįstamais. Natūraliai kyla noras judėti toliau, žvelgti plačiau ir pažinti, kas vyksta kituose kontinentuose.
ISPA - viena seniausių tarptautinių scenos meno organizacijų, įsikūrusi JAV, į jos kongresus daugiausia susirenka Šiaurės ir Pietų Amerikos šalių, Australijos atstovai. Taigi pernai, kai pamačiau kvietimą teikti paraiškas, laukdama porai valandų nukelto skrydžio, ėmiau ir nieko nesitikėdama užpildžiau paraišką. Kai sužinojau, kad patekau tarp 25 atrinktų prodiuserių iš 230 pareiškėjų iš viso pasaulio, be galo apsidžiaugiau. Juo labiau kad esu tik antra lietuvė per pastaruosius 30 metų, gavusi šią stipendiją.
Ką tau suteikė ši stipendija?
ISPA apima visus scenos menus: dramos ir muzikinį teatrą, šokį, muziką, cirką, tad į kongresą susirenka apie 600 dalyvių iš viso pasaulio. Ši organizacija sukuria erdvę bendrauti, mokytis vieniems iš kitų ir drauge ieškoti sprendimų. Tarptautinėse mugėse pagrindinis tikslas - parduoti savo spektaklius, o tinklinių organizacijų, tokių kaip ISPA, tikslas - sujungti žmones. Taigi „Global Fellowship“ stipendija man suteikė galimybę ne tik dalyvauti kongrese, bet svarbiausia - sutikti žmones, dalytis patirtimis, suprasti, kad nesame tokie skirtingi, kaip manome. Būdama tokio lygio renginiuose, kaskart pati sau pasitvirtinu, kad esu teisingame kelyje, tai ir mano, kaip profesionalės, nuolatinis augimas, kartu - ir savo šalies reprezentacija.
Nuo to laiko tau jau teko su kolegomis iš ISPA pabendrauti bei diskutuoti ir nuotoliniu būdu. Kokia tai patirtis?
Fantastiška! ISPA iniciatyva COVID pandemijos akivaizdoje sujungti mus visus kas dvi savaites į pokalbius yra puiki. Taip šiuo metu viskas persikėlė į virtualiąją realybę, bet šie susitikimai yra savotiški draugų pasikalbėjimai, pasidalijant tuo, kuo gyvename dabar, kartu ieškoti sprendimų, keistis pasiūlymais, kaip sektoriui adaptuotis prie naujų sąlygų. Tokiu būdu, net ir būdamas už tūkstančio kilometrų, esi pasaulio dalimi. O norim nenorim ši pandemija leido skaudžiai pajusti, kaip stipriai esame susiję ir vienas nuo kito priklausomi.
Šeiko šokio teatras vienas pirmųjų Lietuvoje susikūrė virtualųjį, ir labai stabilų repertuarą. Aktyviai transliuojate šokio pamokas įvairioms amžiaus grupėms, kas savaitę - po šokio spektaklio įrašą. Dabar viešojoje erdvėje kyla nemažai diskusijų, ar galima, ar verta ir ar nepavojinga nemokamai rodyti publikai repertuare tebesančių spektaklių įrašus?
Taip, nuo pat pirmų dienų supratome mūsų misiją - neatitrūkti nuo mūsų žiūrovo. Teatras karantino metu negali dirbti ir visi kūrėjai yra prastovoje, tačiau, būdami namie, galime dovanoti šokio džiaugsmą. Net nuostabu buvo matyti, kaip iniciatyviai ir kūrybiškai į karantiną pažiūrėjo mūsų šokėjai, pasisiūlę savanoriškai ir nemokamai vesti jogos ar judesio užsiėmimus senjorams online. Kiekvieną savaitę spektaklių įrašus rodėme tik konkrečią valandą prie mūsų paskyros prisijungusiems žiūrovams. Nematėme rizikos, nes vaizdo formatas niekada neatstos tikros emocijos, kuri mus užvaldo būnant teatre. Mums buvo svarbu bent taip įkvėpti netikėtai karantine atsidūrusius mūsų žiūrovus, praverti keturias jų buto sienas į daug didesnę - kūrybos - erdvę.
Rugsėjį turėtų įvykti tarptautinis šiuolaikinių menų festivalis „Plartforma“. Ar planų dar neatšaukiate?
Dar ne, nors ta nuolatinė ateities nežinia tikrai trukdo normaliai planuoti festivalį. Esame sudarę programą, susisiekę su kolektyvais Lietuvoje ir užsienyje, paruošę festivalio įvaizdį ir komunikacinę programą. Laukiame. Bet turime ir B planą, ir C.
„Plartformą“ visą jos gyvavimą lydėjo gana įvairi sėkmė. Turiu omenyje, kad jau porą kartų festivalį rengti teko atsisakyti. Dabar panašu, kad vėl laukia nauji iššūkiai. Kaip nepraeina noras jį toliau rengti ir puoselėti? Visiškai nesunku įsivaizduoti, kad, kartą negavus finansavimo, renginys ir nebebūtų rengiamas, ypač kai jis vyksta regione. Kaip užtenka įkvėpimo ir jėgų?
Paprastai. Kaip sakau savo studentams, turiu du vaikus: vyresnėlį - festivalį, ir jaunėlį - Vakarį. Festivalis gimė prieš penkiolika metų. Taip, jo istorijoje buvo pora pauzių, tačiau tai pirmas toks daugiažanris tarptautinis festivalis Vakarų Lietuvoje. Kai pradėjome savo veiklą 2005 m., Klaipėdoje tai buvo unikalus reiškinys, nes tuo metu apie šiuolaikinį meną čia buvo girdėta, bet tikrai ne nuolat kalbama. Todėl išgyvenome daug įvairių situacijų. Bet kai sukuri festivalį, jį vystai, dėlioji programą ir matai, kaip drauge su juo auga ir jo auditorija, kaip bręsta komanda, kaip atsiranda tikėjimas festivaliu, kaip publika pradeda jo laukti, tai visa kita vyksta savaime. Aš vieną festivalį užbaigiu ir jau rengiuosi kitam, jau žinau, kas bus programoje ir imu jo laukti.
Net jei ir vėl teks sustoti?
Tais metais (garsusis ekonomikos krizės laikas), kai pirmą kartą teko priimti sprendimą atšaukti festivalį, buvome gavę visiškai minimalų finansavimą ir vis svarstėme, o gal dar nepasiduoti, vis tiek kažką padaryti. Sprendimas buvo sunkus, bet būtinas, nes bet kokie mūsų kompromisai būtų kokybės sąskaita, o susigrąžinti įvaizdį kur kas sunkiau, nei būti atviriems ir pranešti savo žiūrovams, kad susitiksime po metų. Tokios situacijos tikrai sunkios, bet nuo pat pradžių gana gerai suvokiau, kad lengva nebus. Kartu su festivalio komanda puikiai suvokėme, kad esame nutolę nuo sostinės, tad ir žiniasklaidos dėmesys, ir auditorijos plėtra, ir mūsų finansavimas visada bus mažesnis. Todėl džiaugiamės valstybinių fondų ir miesto finansavimu, kurį visada vertinu kaip mums suteiktą galimybę būti ir kurti. Be galo džiaugiuosi ir visa festivalio komanda, kuri per tiek metų susiformavo! Pavyzdžiui, mūsų technikai kasmet pasiima atostogas iš savo darbų ir visą savaitę dirba festivalyje, vienas iš jų net specialiai atvyksta iš Nyderlandų. O be technikos vadovo Stasio Jamanto ar festivalio veidu šmaikščiai vadinamo Nerijaus Gedmino festivalio jau net neįsivaizduoju. Ir viskas tik todėl, kad jie myli šį festivalį. Be to, turime žiūrovų, kurie mūsų festivalyje pasirodo kasmet, bet nesu jų sutikusi jokiame kitame renginyje Klaipėdoje. Taip kasmet įsikraunu tas baterijas ir judu toliau. Negaliu sustoti.
Kaip manai, o ką tarptautinis renginys duoda miestui? Klaipėdoje šiais laikais festivalių jau tikrai nemažai.
Taip, esame toks festivalių miestas. Manau, kad tarptautinis festivalis - visų pirma galimybė vietinei publikai pamatyti tai, ko kitu atveju niekada nebūtų išvydę. Kaip jau minėjau, viena yra pasižiūrėti įrašą televizoriuje ar kompiuterio ekrane ir visai kas kita - išgyventi susitikimą su spektakliu, tai visiškai kitos emocijos. Esame įsitikinę, kad nesvarbu, kur tu gyveni ir augini savo vaikus, turi teisę pamatyti tokį pat kokybišką meną kaip Berlyne ar Venecijoje, ar net tame pačiame Vilniuje.
Šeiko šokio teatras - vienas iš retų teatrų Lietuvoje, kuris aplink save nuolat buria bendruomenę. Nuo pasirodymų gatvėse iki seminarų senjorams. Kaip jums pavyksta įtraukti publiką į savo veiklas?
Teatre nuolat diskutuojame, į kurią iš krypčių turėtume koncentruotis: ar į profesionaliąją meninę kūrybą, ar į darbą su bendruomenėmis. Vienos ar kitos krypties pasirinkimas diktuotų skirtingus komunikacinius, vizualinius ir kitus sprendimus. Bet aš asmeniškai esu įsitikinusi, kad esame labai visapusiškas teatras. Galbūt tokie esame dėl to, kad esame įrėminti savo geografinio arealo? Juokaudama kolegoms sakau, kad esame išskirtiniai, nes yra Vilnius, Kaunas, o tada - 200 km mūsų teatro teritorijos. Todėl mes privalome vienu metu ir kokybiškus spektaklius kurti, ir publiką auginti. Ne edukuoti, ne mokyti ją, o ugdyti, auginti, kad žmogus turėtų galimybių pažinti šiuolaikinį šokį. Todėl mes dirbame su įvairiausių amžiaus grupių žmonėmis: nuo kūdikių iki senjorų. Vaikus ir senjorus kviečiame mokytis šokti, įtraukiame į savo spektaklius, rengiame jiems seminarus, jie šoka ir gatvėse, ir prekybos centruose. Jie ir yra mūsų teatras. Jie yra bendruomenė, su kuria augame ir mes.
