Opera - vienas gyvybingiausių muzikos žanrų, kurio tęsiamõs tradicijos ir atsinaujinančios energijos gija, nepaliesta laiko dulkių, išsaugojo savastį beveik visame pasaulyje. Operos fenomeną lydi daugybės mokslinių, taikomųjų studijų, be to, šiam scenos veikalui aptarti ir toliau plėtoti diskursą rengiami tarptautiniai simpoziumai. Džiugu, jog Lietuvoje pastarieji jau tapo tradicija - š. m. spalio 28 d. Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre buvo surengta XI tarptautinė operos konferencija, pavadinta „Šiuolaikinis operos teatras: tradicijų sandūroje“. Tiesa, nors renginys atspindi operos žanrą, atviras jis ir baletui. Šiemet vykusį renginį lydėjo naujausias LNOBT pastatymas - baletas „Romeo ir Džuljeta“ (choreografas - Krzysztofas Pastoras), atspindėjęs tradicijų sąveiką - veiksmas jame perkeltas į mūsų dienas. Beje, 2016-ieji - Williamo Shakespeare´o metai, todėl konferencijoje dėmesys skirtas ir ryškaus anglų dramaturgo kūrybos atspindžiams muzikiniame teatre.
Renginyje pranešimus skaitė svečiai iš Lietuvos ir užsienio: Rūta Stanevičiūtė („Opera naujųjų medijų amžiuje: LNOBT operos seminarai - šių dienų operos teatro atspindys“), Laima Vilimienė („Dramma o musica? Keli operos publikos plėtros aspektai“), Leonarda Kestere („Shakespeare´as Latvijoje: apie operos ir dramos teatro publikos formavimą“), Mikus Čeže („Laisvė versus Prokofjevo „Romeo ir Džuljetos“ interpretacijos laisvės ribos“), Vida Bakutytė („Shakespeare´as Vilniaus scenose XIX a.- XX a. pr.“), Audronė Žiūraitytė („Shakespeare´o „vertimai“ balete (libretas-muzika-choreografija)“) bei Helmutas Šabasevičius („Romeo ir Džuljeta: lietuviškos baleto ir šokio versijos“). Konferencija taip pat suteikė galimybes pasireikšti jauniesiems operos ir baleto aistruoliams - LNOBT bendradarbiaujant su Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Muzikos istorijos katedra vyko recenzijų konkursas, kuriame jaunieji kritikai galėjo išbandyti jėgas, parašydami premjeros - baleto „Romeo ir Džuljeta“ recenziją.
Plačiau apie rengiamas konferencijas, nūdienos operos ir baleto reiškinį, pasibaigus renginiui, kalbėjomės su šių konferencijų spiritus movens, LNOBT žurnalo „Bravissimo“ redaktore, muzikologe Beata Baublinskiene.
Kaip kilo sumanymas rengti tarptautines operos konferencijas?
Mintis apie kritikų seminarus gimė 2006 m. Lietuvos kompozitorių sąjungos Muzikologų sekcijos biure (taip vadinasi muzikologų taryba), diskutuojant apie muzikos kritikos padėtį. Kaip žinome, muzikologai nuolat vis sulaukia priekaištų, kad Lietuvoje „muzikos kritikos nėra“. Mano galva, panašūs apibendrinimai yra ne tik kad neteisingi, bet dar ir žalingi, nes sumenkina atkaklų ir daugiausia entuziazmu grįstą mūsų kultūros savaitraščių bei kitų kultūrinės žiniasklaidos „oazių“ dirbamą darbą. Taigi, puikiai suprasdami, kad būti kritiku visom prasmėm nėra lengva, todėl tiek kritikų, tiek kritinių tekstų nėra daug, tąsyk biuro posėdyje bandėme bent jau pamodeliuoti, kaip galima būtų suaktyvinti gyvybingas terpes kritikai rastis ir skleistis. Šitaip kalbantis Rūta Stanevičiūtė, tuomet - Muzikologų sekcijos pirmininkė, iškėlė mintį apie kritikos seminarus - kompaktiškus vienos dienos renginius, kurių galbūt galėtų imtis kuri nors koncertinė organizacija arba muzikinis teatras, t. y. tie, kam bene aktualiausias yra muzikos kritikos lauko egzistavimas.
Iškart „pasičiupau“ šią idėją: būdama vos metus leidžiamo LNOBT žurnalo „Bravissimo“ redaktore, tiesiogiai susidūriau su tam tikra norinčiųjų ir galinčiųjų rašyti apie operą stoka. Be to, atrodė, kad tai - puiki galimybė užmegzti ryšius su užsienio kolegomis ir, kas be ko, gauti įdomių tekstų žurnalui.
Operos ir baleto teatro vadovams šis sumanymas pasirodė priimtinas - LNOBT ėmėsi organizuoti šį renginį. Taigi 2006 m. lapkričio 27 d. įvyko pirmasis tarptautinis operos kritikų seminaras „Opera naujųjų medijų amžiuje“. Jis buvo organizuojamas lygiagrečiai su Operos savaite, dėmesį sutelkiant į dvi jos metu rodytas operas - Richardo Strausso „Salomėją“ (rež. Davidas Aldenas; premjera) ir Broniaus Kutavičiaus „Lokį“ (rež. Jonas Jurašas).
Praėjus dešimtmečiui tvaria tradicija tapusį seminarą pervadinome konferencija. Paskata tapo mūsų autoritetingojo operos tyrinėtojo Jono Vytauto Bruverio komentaras pernai vykusiame renginyje („Prancūzų operos akiratyje“): paprašytas tarti įžangos žodį profesorius pakomentavo, kad pagal savo pobūdį LNOBT simpoziumas atitinka konferencijos formatą.
„Opera naujųjų medijų amžiuje“ - taip pavadinta ir praeitais metais LNOBT išleista seminarų straipsnių rinktinė...
„Opera naujųjų medijų amžiuje“ - skambus ir gana universalus pavadinimas. Kai pernai seminarų dešimtmečio proga nutarėme į vieną knygą sudėti sukauptus tekstus, jį prisiminėme vėl. Knygą sudaro devyniolika Lietuvos ir užsienio operos žinovų mokslinių ir publicistinių tekstų, sugulusių į keturis skyrius: „Opera ir nacionalinis teatras“, „Kūriniai ir kontekstai“, „Scenos menas - opera“ ir „Opera kaip socialinis fenomenas“. Manau, ši rinktinė - puikus dešimtmečio veiklos įprasminimas. Pasinaudodama proga, norėčiau dar kartą padėkoti straipsnių autoriams, knygos bendradarbiams ir recenzentams.
Įdomu, kad į pirmąjį seminarą 2006-aisiais susirinko labai daug klausytojų. Atėjo ir nemažai žurnalistų, net nesusijusių su kultūra, - tikriausiai dėl pavadinime įrašyto žodžio „medijos“. Nors opera, tikriausiai, nebuvo mėgstamiausias jų žanras, seminare dalyvavo susidomėję.
Šiųmetė konferencija - jau vienuoliktoji. Kaip vertinate prabėgusį laikotarpį?
Kiekvieni renginio metai vis kitokie - keičiasi temos, pranešėjai. Ilgainiui seminaruose pradėjome kalbėti ir apie baletą. Paprastai temą lemia tam tikras ryškus LNOBT repertuaro įvykis, dažniausiai - premjera, ir su juo susiję kultūriniai kontekstai (pvz., „Tristanas. Tarp operos ir baleto“, „Nuo „Traviatos“ iki „Valkirijos“, „Didysis Verdi Lietuvoje“ ir t. t.). Tradicinė renginio dalis - diskusija, kurioje aptariamas pasirinktas spektaklis. Smagu, kad į ją įsitraukia ne tik seminaro ar konferencijos pranešėjai - operos ir baleto kritikai, muzikologai, bet ir „mėgėjai“ - operos ir baleto aistruoliai. Pastarieji kartais būna taip įsigilinę, kad jų keliami klausimai, išsakomi komentarai nenusileidžia net profesionalų įžvalgoms.
Pasisakyti konferencijose, rengti pranešimus kviečiame operos ir baleto žinovus, kurie galėtų pateikti įdomios medžiagos, galbūt netikėtą požiūrį. Konferencijose dalyvauja ir aktyviai rašantys kritikai, ir mokslininkai - muzikos ir teatro tyrinėtojai. Vis dėlto pastaruosius keletą metų labiau „nudreifavome“ vadinamųjų operos studijų link. (Tai palyginti jauna disciplina, gyvuojanti daugiausiai Vakarų universitetuose, kuri sujungia ne tik muzikos istoriją, tradiciškai suvokiamą muzikologiją, bet ir platesnius kultūrinius dalykus - interpretacijos klausimus, tekstų studijas ir pan.) Šią kryptį atspindi ir seminarų knyga.
Apibendrindama galėčiau pasakyti mūsų garbaus kritiko ir eseisto Edmundo Gedgaudo žodžiais, kad per tuos dešimt metų operos konferencijos „įsibuvo“ LNOBT erdvėse. Turime net savo publiką: kai kas, sako, visus metus laukia šių rudeninių susitikimų teatre - gilesnių pokalbių apie operą, šiltos, nors diskusijų kartais ir gerokai įkaitinamos, atmosferos.
Vykusios konferencijos tema - „Šiuolaikinis operos teatras: tradicijų sandūroje“. Kaip, Jūsų nuomone, tarpusavyje sąveikauja tradicija ir modernumas?
Tradicija ir modernumas mūsų dienų operos teatre susitinka neišvengiamai. Jei pažvelgtume į teatrų repertuarus, nesunkiai pastebėtume, kad greta vadinamojo „auksinio“, XIX a., repertuaro rodomos baroko arba XX-XXI a. operos. Panašiai ir balete - greta klasikinių statomi šiuolaikiniai veikalai. Be to, klasikiniai kūriniai žiūrovams neretai gali būti pristatyti šių laikų kontekste. O ir patys kūriniai juk būna nuausti iš skirtingų tradicijų: pavyzdžiui, prancūzų autoriaus opera arba rusų kompozitoriaus baletas pagal Shakespeare´o „Romeo ir Džuljetą“, interpretuojamas statytojų ir atlikėjų, kurie atsineša savo šiuolaikinę kultūrinę patirtį. Taigi operos ir baleto teatras - lyg kamuolys, susidedantis įvairių tradicijų siūlų.
Kaip regite Lietuvos nacionalinį operos ir baleto teatrą kitų šalių kontekste?
Seminaruose ne kartą turėjome progų palyginti mūsų teatrą su panašaus pobūdžio užsienio šalių teatrais (Latvijos, Estijos, Lenkijos, Slovakijos ir kt.) - tendencijos panašios. Žinoma, vienur labiau mėgstami tradiciniai pastatymai, kitur labiau vertinami modernūs, tačiau repertuaro pagrindą iš esmės sudaro tie patys chrestomatiniai veikalai. Tiesa, nacionalinę sceną visada išskiria vietiniai kūriniai, kurių kitose šalyse greičiausiai neišvysite, tačiau bendra tendencija, deja, yra ta, kad jei nacionaliniai veikalai nepriklauso „didžiajai klasikai“, jie vis dėlto dažniausiai sudaro tik nedidelę operos teatro repertuaro dalį.
Spektaklių meninis lygis, manyčiau, irgi panašus kaip ir kitų Europos teatrų. Tai liudija kad ir migruojantys atlikėjai, statytojai, bendri pastatymai (vadinamosios koprodukcijos). Žodžiu, mūsų šalies operos ir baleto teatre esame europiečiai.
Bėgant laikui keičiasi ne tik teatras, bet ir visuomenė. Kaip manote, ko operos ir baleto teatre tikisi šiandienis žiūrovas?
Tikriausiai būtų sunku nupiešti apibendrintą šiuolaikinio žiūrovo paveikslą - į operos ir baleto teatrą ateinančiųjų lūkesčiai yra įvairūs. Vis dėlto manau, kad daugeliui operos teatras yra ir savotiškas „muziejus“, kuriame tikimasi išvysti tam tikrą pripažintų vertybių (šedevrų) „ekspoziciją“. Iš tiesų sunku būtų įsivaizduoti didesnius operos ir baleto teatrus be Verdi, Puccini ar Mozarto operų, Čaikovskio baletų ir pan. Tiesa, šedevrų sąrašas nuolat pildosi ir XX a. kūriniais arba svarbiais nacionaliniais veikalais, nors dažniausiai operos teatre tikimasi susitikimo su pripažintomis vertybėmis.
Apskritai, manau, kad nemažai daliai žmonių opera (ir baletas) yra gana ekscentriškas, galbūt labiausiai nuo pilkos kasdienybės nutolęs menas, siejamas su tam tikru teatrališku dirbtinumu, netgi pompastika. Ir jei viso to nerandama, pavyzdžiui, moderniuose pastatymuose, nusiviliama. Pamenu, po „Boriso Godunovo“ premjeros (rež. Mariuszas Trelinskis, 2008) vienas dažniausių priekaištų buvo toks - spektaklyje net nebuvo Monomacho kepurės! Tiesą sakant, vadinamojo režisūrinio teatro kūrėjai to ir siekia - sąmoningai stato žiūrovus į nepatogią padėtį, atima iš jų lūkesčių išsipildymo malonumą. Natūralu, tai ne visiems patinka. Savo ruožtu tam, kad įsitrauktum į naujovišką žaidimą, turi įdėti pastangų - nusiteikti atviriau, reikalingas ir bendresnis „kultūrinis bagažas“. Todėl nereikėtų stebėtis, kad daugiausia publikos, kiek žinau, sulaukia klasikinis baletas - naivokos, bet estetizuotos (kartais ir su kičo elementais, bet tai - stiliaus dalis) pasakos apie meilę, nereikalaujančios iš žiūrovų ypatingų pastangų ar išankstinio pasiruošimo.
Apskritai baletas yra populiaresnis už operą, tačiau ir operoje nemaža dalis publikos gana konservatyvi, mėgstanti, kai scenoje viskas aišku ir įprasta. Vis dėlto suabsoliutinti šią tendenciją būtų klaidinga. Pavyzdžiui, esu pastebėjusi, kad jaunimą dažniau sudomina šiuolaikiškesni baleto pastatymai. Arba prieš keletą metų rodyta nauja Péterio Eötvöso opera „Meilė ir kiti demonai“, nors ir nepritraukdavo tokio kiekio žiūrovų, kaip, tarkime, „Traviata“, turėjo savo, kitokią, publiką. Tad nukrypimai nuo „muziejinės“ linijos, sukeliantys aštresnę „senosios“ („tikrosios“) publikos reakciją, net atmetimą, teatrui keliantys didesnių iššūkių, vis dėlto palaiko jo gyvybingumą, neleidžia teatrui tapti jau ir „archyvu“.
Kita vertus, neretai žiūrovai į operą ar baletą eina tikėdamiesi išvysti mėgstamą atlikėją, tiesiog išgirsti patinkančią muziką (ir operoje, ir balete), tuomet spektaklio stilistika apskritai nebe tokia svarbi.
Įdomu sužinoti, kokie nauji iššūkiai reiškiasi nūdienos operos ir baleto teatre?
Turbūt vienas iš iššūkių - sparti medijų plėtra. Pavyzdžiui, atlikėjams šiais laikais yra sudėtingiau nei praeity: žiūrovai, interneto erdvėje nesunkiai išvydę operos ar baleto įrašą, tiesioginę transliaciją, vėliau teatre tikisi girdėti ir matyti tą pačią kokybę, kokią regėjo iš didžiųjų pasaulio scenų. Tad „už gimtųjų sienų“ jau nepasislėpsi.
Iššūkių kyla ir pačiam teatrui. Spektakliai tampa sudėtingesni techniškai, tikimasi scenoje matyti šiuolaikišką, esamas technologijas atitinkantį scenovaizdį - apšvietimą, scenografiją ir pan. Trumpiau tariant, šiuolaikinis teatras turi atitikti Europos lygį ir žengti koja kojon su vis besikeičiančiu estetiniu supratimu. Tačiau tai nėra blogai.
Kaip įsivaizduojate operos ir baleto teatro ateitį?
Sakyčiau, kad operos ir baleto teatro modelis yra stabilus. Žvelgiant istoriškai, jis paveldėtas iš XIX a. Šiaip jau, gimus operai, jos egzistavimo formos kito: iš pradžių operos buvo rodomos rūmų teatruose, vėliau atsirado miesto teatras, keliaujančios trupės, galiausiai XIX-XX a. pradėjo formuotis nacionalinis teatras. Šiandien paprastai kiekviena šalis, kuri tapatinasi su europine kultūra, turi savo reprezentacinę operos (ir dažniausiai baleto) sceną, tad galima drąsiai teigti - kol egzistuos valstybė, egzistuos ir jos nacionalinis - arba valstybinis, arba „karališkasis“ - operos teatras.
Kita vertus, operos teatras gali virsti ir puikia eksperimentų erdve. Pavyzdžiui, LNOBT kasmet rengia choreografines dirbtuves „Kūrybinis impulsas“. Panašios dirbtuvės - spektaklio kūrimo, statymo - gali vykti ir operoje. Kaip interviu žurnalui „Bravissimo“ yra sakęs danų operos režisierius Kasperis Holtenas, opera yra bene seniausia multimedijos forma. Taigi šiųmetėje konferencijoje aptartas tradicijos ir modernumo susipynimas, matyt, lydės operos teatrą ir ateityje.
Parengė Ignas Gudelevičius
