Šiemet švęsdamas 20-tą gimtadienį Lietuvos šokio informacijos centras sau ir Lietuvai padovanojo didelę dovaną - Batsheva ansamblio spektaklį „Decadance". Dovana „didelė" dėl dviejų priežasčių: birželio 9 d. net su kaupu prisirinkusi didžioji Lietuvos nacionalinio dramos teatro salė biudžetą išlygins nebent iki nulio; Batsheva vardas šokio pasaulyje jau yra tapęs legenda. Batshevos šokio trupė vadinama didžiausiu Izraelyje ir vienu garsiausių pasaulyje šiuolaikinio šokio kolektyvų. O jos daugiametis vadovas ir choreografas Ohadas Naharinas tituluojamas vienu geidžiamiausių ir originaliausių šių laikų choreografų, kurio naujausią spektaklį, provokatyviu pavadinimu „Paskutinis spektaklis" teatrai ir festivaliai graibsto dar nė nepastatytą. Taigi, vakaras žadėjo būti įsimintinas. Toks ir buvo. Tačiau ne tiek dėl smagumo, kurį kūrė linksma, garsi, ritmiška ir folk, ir pop, ir net Bolero muzika, ne tiek dėl beprotiškai lanksčių, techniškai šviesmečiais eilinį gatvės praeivį lenkiančių jaunučių šokėjų, kiek dėl tarp eilučių pasilikusių asmeninių kontekstų, atsikartojančių istorijų ir legendų metamų šešėlių.
Vis daugiau entuziazmo ir lūkesčių sukelia į Lietuvą atvežami „garsiausių pasaulyje", „legendinių", „iš esmės istoriją pakeitusių" ir panašiais epitetais parduodamų šokio choreografų ir trupių pasirodymai. Štai, pvz., 2012 m. Vilniuje lankėsi trupės „Alvin Ailey dance company" jaunimas, pasivadinęs „Ailey II" ir pristatęs amerikiečių choreografų mozaiką (1960, 2008, 2011); 2013 m. turėjome progos pamatyti vokiečių choreografės Sashos Waltz trupę ir jų spektaklį „Kūnai" (2000); pernai festivalyje „Naujasis Baltijos šokis" prisistatė belgų trupė „Ultima Vez" su spektakliu „What the Body Does Not Remember" (1987). Šiemet ilgai lauktą Batsheva šokio trupę turime progos išvysti Batsheva ansamblio pavidalu. Jų atvežtas spektaklis „Decadance" - tai įvairių O.Naharino 1990-2007 metais sukurtų spektaklių ištraukų kaleidoskopas.
Atrodytų, reikia tik džiaugtis, juk turime progą pamatyti trupes, choreografus ir spektaklius, kurie jau įrašyti į šiuolaikinio šokio istoriją. Tačiau kaskart klausydamasi šokio kritikės a.a. Vitos Mozūraitės paskaitų, skaitydama kritiko Vaido Jauniškio tekstus grauždavausi, kad gyvenu ne ten ir ne tada, kad net jie, gimę dar gūdžiu sovietmečiu, legendinio festivalio LIFE dėka turėjo progos pamatyti pačias pačiausias legendas (o ne jų vaikus) ir jų šviežiausius darbus: „Kadaise, šlovingojo LIFE laikais, jaunųjų teatromanų stogus nunešė Alaino Platelio „Bonjour madame" (1995), po metų - „La Tristeza Complice" - „Pasidalintas liūdesys". [...] Kažin ar kokia kita trupė taip paveikė anuometinio teatro atstovus ir supratimą apie šiuolaikinį šokį labiau nei Platelio teatras: tai nebuvo baletinis ar bežariškas atnašavimas grožiui, nebuvo abstraktus kūno judesys, o itin jautrus pasakojimas apie savo buvimą šioj Žemėj per kūną ir gestą, bet pirmiausia - per save ir savo poziciją (žodžio „performatyvumas" tais laikais nelabai kas girdėjo). Ir tai paveikė abipusiai. Iš Alaino Platelio laiško festivalio vadovei Rūtai Vanagaitei po „Bonjour madame", paskelbto kitų metų festivalio kataloge: „Mums išvažiavus praėjusį sekmadienį šokėjai buvo labai susijaudinę. Niekada tokių nebuvau matęs. Kai kurie verkė, visi buvo labai tylūs ir susimąstę. Jie ne tik buvo pavargę ir sujaudinti naujos draugystės, bet dar ir kažko kito. Kažko, ką sunku paaiškinti, bet gal tai susiję su vieta, kur mes vaidinome, ir žmonėmis, kuriems vaidinome. Papildomas spektaklis šeštadienį mums buvo labai reikšmingas".(1)
Kai visą neilgą LIFE´o gyvavimo laiką mokaisi mokykloje už 120 km nuo sostinės, kai net vienintelį Pinos Bausch Vupertalio teatro pasirodymą Vilniuje pražiopsai dėl šiandien nesuprantamų „fuksiškų" priežasčių, visos prarastos galimybės romantiškai tragizuojasi. Gal dėl to, kad paties šiuolaikinio šokio istorija skaičiuoja vos šimtą metų ir vis atrodo, kad jeigu geriau pasistiebsi, savo paties akimis įžiūrėsi tuos legendinius šokio protėvių šešėlius, dar taip neseniai šmėžavusius visai šalia. Bet linksma nėra ir tada, kai didžiųjų trupių ir kūrėjų nepražiopsai. Kaip matyti iš aukščiau suminėtų pastarųjų spektaklių, absoliuti dauguma legendų atveža legendomis tapusius, o tai reiškia ir smarkiai senstelėjusius dešimties, dvidešimties, trisdešimdies metų brandumo darbus. Be to, daugelis jų pirmą ir kol kas vienintelį kartą į tokias nežinomas teritorijas kaip Lietuva deleguoja tikrosios trupės antrininkus - ansamblius, antrąsias sudėtis, jaunimo trupes tuo pačiu pavadinimu. Tai irgi yra stipru, paveiku, egzotiška. Tačiau „cukraus pakaitalo" ir „brandaus pelėsio" skonis neapleidžia dar ilgai. Žinau, kad taip tiesiog yra (nes tikrieji - jau mirę arba vis dar neįperkami), kad jau geriau taip, nei niekaip (kiekvienas pripažintas pasaulyje choreografas praturtina Lietuvos žiūrovus, o ypač - kuklią ir vis dar gana izoliuotą šokio kūrėjų bendruomenę naujais impulsias, idėjomis, temomis, braižu.
Ir visai gali būti, kad kažkam tą birželio vakarą galbūt ypač pasisekė, nes po nemiegotos nakties prieš sesiją susikaupė, atėjo ir buvo visam laikui „infekuotas" nuostabios technikos, nes laiku pamatė kol kas dar bevardį būsimą genijų, kurį O.Naharinas pasikvietė treniruotis ir augti Batsheva ansamblyje. Nes dalis jame šokančių 18-24 metų šokėjų vėliau prisijungia prie pagrindinės trupės arba tampa pasaulinio garso kūrėjais ir šokėjais. Vienas tokių - choreografas Itzikas Galilis, kurio vienaveiksmio baleto „Things I Told Nobody" premjera, t.y. vėlgi seniai, 2001 m. Monte Karlo baletui pastatyto spektaklio atkūrimas (triptike „Bolero+") įvyko šį pavasarį Nacionaliniame Lietuvos operos ir baleto teatre. Interviu šokio kritikei Ingridai Gerbutavičiūtei choreografas sakė: „Tai pirmas kartas, kuomet šiam darbui nuo pradžios iki galo groja orkestras. Ir pirmas kartas, kuomet spektaklio choreografiją pritaikiau šokiui ant pirštų."(2) Tačiau pati I.Gerbutavičiūtė interviu pradeda sunerimti raginančia įžanga: „Įdomu tai, kad informacijos sklaidos sąstingis suponuoja įtarimą, jog pats teatras sunkiai supranta, kokią pasaulinio garso žvaigždę - Itziką Galilį - jiems pavyko „sužvejoti"." Tad, jeigu tyčia ar netyčia pavyko pamatyti abu garsiuosius Izraelio šiuolaikinio šokio dievaičius, imi jausti tolyn į istoriją nutįstančius siūlus, kurie vilioja nerti gilyn ir apčiuopti kur dar jie išsišakoja ir į kokius netikėtus kontekstus susiaudžia.
Jau užsiminiau, kad šiuolaikinis šokis - ne ką senesnis už mano a.a. prosenelius, su kuriais dar visai neseniai turėjau laimės kalbėtis. Sakykim, visiems žinoma šiuolaikinio, t.y., modernaus šokio pradininkė Izadora Dunkan (atstovaujanti ankstyvąjį modernaus šokio periodą 1880-1923m.) man dar tėra vardas, užrašytas ant baltos nugarėlės mamos knygų lentynoje. Tačiau Martha Graham, atstovaujanti vidurinįjį modernaus šokio periodą (1923-1946m.) jau turi tiesioginę sąsają su ... „Decadance" spektakliu. Šokėja ir choreografė Marta Graham (1894 - 1991 m.) drauge su filantrope baroniene Batsheva de Rothschild (1914 - 1999 m.) Izraelyje, Tel Avive 1964 m. įkūrė mums jau pažįstamą Batsheva šokio trupę. M. Graham indėlis į šokio istoriją prilyginamas Pablo Picasso įtakai tapyboje, Igorio Stravinskio - muzikoje ir Franko Lloydo Wrighto - architektūroje. Jos pagrindinė trupė dirbo Niujorke, o paskutinį savo spektaklį ji pastatė 1991 m. Amerikietiškoje trupėje šoko Merce´as Cunninghamas, vėliau dirbęs su kompozitoriumi Johnu Cage´u, kuris, kalbėdamas apie jo stilių, iš tiesų puikiai apibrėžė šiuolaikinį šokį: „M. Cunninghamo šokyje, panašiai kaip abstrakčiojoje tapyboje, daroma prielaida, kad elementas (judesys, garsas, šviesos pokytis) yra savyje ir iš savęs pakankamai ekspresyvus, o tai, ką jis komunikuoja, didžia dalimi yra apsprendžiama paties žiūrovo."(3)
Vyniokime istorijos siūlą toliau ir netrukus horizonte pasirodys O. Naharinas (g. 1952 m.), kuris šokti pradėjo tik sulaukęs 22-ejų. Netrukus jį pastebėjo Izraelyje apsilankiusi pati M. Graham, pakvietė šokti pas ją Niujorke. Ten nuvykęs jis baigė Juilliardo mokyklą. Yra šokęs Bat-Dor šokio trupėje ir Maurice´o Bejart´o trupėje „Ballet du XXe Siecle". Buvo vedęs šokėją, šokusią Alvin Ailey šokio kompanijoje. 1980-1990 m. dirbo JAV su savo vardo trupe. O 1990 m. buvo pakviestas į Izraelį vadovauti „Batsheva šokio trupei", ką sėkmingai daro iki šiol. Tokie atsitiktinai užgriebti „siūlai" - t.y. pavardės, pavadinimai, laikotarpiai - įsižiūrėjus ima įgauti trimatiškumą, kontekstą, faktai tampa pasakojimais, gimimo ir mirties datos - nepakartojamais gyvenimais, vertais ekranizacijų, o tiesiog kažkieno rekomenduotas „privalai pamatyti" spektaklis - asmenine akistata su vikipedine istorija. Toje istorinėje „domino griūties komunikacijoje" esama kažko nepaprastai žavaus. Pareini po spektaklio ir nesinori plauti rankų, nes ant tavęs ką tik užgriuvo domino kaladėlė, kurią per sąlytį su kitomis keliomis palytėjo griūdama pirmoji, legendinė, „pradinė kaladėlė" Martha Graham.
Vistik įdomiausia šioje domino partijoje man pasirodė iki šiol mažai Lietuvoje girdėta baronienė Bethsabée de Rothschild, Batsheva persivadinusi kai išvažiavo į Izraelį. Gimė garsioje bankininkų šeimoje, studijavo biologiją Sorbonos universitete Paryžiuje, vėliau emigravo į Jungtines Amerikos Valstijas. Per Antrąjį Pasaulinį karą užsirašė į Prancūzijos išlaisvinimo armiją (pranc.: Forces françaises libres), dalyvavo garsiąjame išsilaipinime ir mūšyje prie Normandijos 1944 m. birželio 6 d. kaip ryšininkė tarp Prancūzijos ir Jungtinių Valstijų pajėgų. Karui pasibaigus grįžo į Niujorką ir užsirašė į Marthos Graham šokio mokyklą. 1962 m. Batsheva įsikūrė Izraelyje, ėmė remti šokį, paskelbė M. Graham šios trupės patarėja meno klausimais ir įkūrė Batsheva šokio trupę, kuri ilgainiui tampo ypatingu Izraelio kultūros reiškiniu. Vėliau susidraugavo su Pietų Afrikoje gimusia baleto choreografe Jeannette Ordman, drauge įkūrė šokio mokyklą ir Bat-Dor šokio trupę. Taip pat rėmė keletą fondų mokslui ir technologijoms vystyti. Galiausiai gavo apdovanojamą už nuopelnus Izraelio tautai ir valstybei. Jos laikysena karo akivaizdoje ir jos ryžtas mecenuoti užgimstantį šiuolaikinį šokį ir šviežią jauną trupę - įkvepiantys pavyzdžiai, tinkami skleisti Lietuvoje, kur abi temos yra gana skausmingos ir sukeliančios tik ašaras.
Į Vilnių atvykusioje 26 žmonių grupėje - 16 šokėjų iš Izraelio, likę - iš JAV, Kanados ir Japonijos. Kai kurių jų šeimų kilmė siekia ir mūsų šalį, o garso režisierius Avi Yona Bueno (Bambi) netgi gimė ir iki šešerių metų augo Vilniuje. Tai dar viena ryški gija, skausmingai įsitempusi tarp Lietuvos ir Izraelio. „Esu pirmasis Izraelio ambasadorius Lietuvoje, o tai didelis iššūkis", - sakė neseniai paskirtas mūsų šaliai diplomatas Amiras Maimonas, „Man rūpi palaikyti ir plėsti gerus santykius su Lietuva. Džiaugiuosi būdamas čia." (4) Šylančius tarp istorijos supintų ir supainiotų tautų santykius akivaizdžiai fotografuodamasi demonstravo ir šalies prezidentė Dalia Grybauskaitė, atėjusi į O. Naharino spektaklį drauge su ambasadoriumi. Tuo tarpu „The Guardian" trumpame reviu apie tą patį spektaklį „Decadance" Jungtinėje Karalystėje pradėjo akcentuodamas visai priešingos temperatūros nuotaikas: „Pastarųjų gastrolių JK metu antiizraelietiškos demonstracijos ne tik supo įėjimą į teatrą, bet ir tykojo foje. Pirmadienį Sadler´s Wells publika inirtingai palaikė šokėjus, palydėdama kiekvieną klaidą džiaugsmo šūksniais ir plojimais. Dauguma demonstravo palaikymą Naharinui, izraeliečiui liberalui, kuris kritikuoja savo šalies valdžios politiką Palestinos atžvilgiu ir kurio figūra tikrai taps esmine, vos tik ir kai tik bus pasiekta susitaikymo šioje išvarpytoje teritorijoje. Kad ir kaip bebūtų, demonstracijų dalyviai lauke Batsheva šokio trupę palaikė tik dar viena vyriausybės remiama trupe ir dar vienu Izraelio mėginimu išbalinti savo tarptautinį veidą".(5)
Pabaigai akis užkliūva už dar vieno ryškaus siūlo - scenos žmonių ir ypač šokio profesionalų akistatos su karjeros pabaiga, gyvenimo prasmės praradimu, savęs suvokimo krize. Savo autobiografijoje M. Graham rašė, kad baigus šokėjos karjerą ją apėmė depresija, skausmai, kuriuos ji ėmė malšinti alkoholiu. „Manau tai yra pragaro ratas, kurį Dantė praleido. Kai aš lioviausi šokti, netekau valios gyventi. Užsidarydavau namuose viena, labai mažai valgiau ir labai daug gėriau ir mąsčiau. Mano veidas sunyko, žmonės sakė, kad ėmiau atrodyti keistai ir aš jiems pritariu. Galiausiai mano organizmas pasidavė. Pragulėjau ligoninėje ilgą laiką, didžiąją dalį jo - komoje." (Graham, Martha (1991). Blood memory. Doubleday). Ji mėgino žudytis, tačiau nepavykus 1972m. sugebėjo mesti alkoholį, atnaujino savo šokėjų trupę ir sukūrė dešimt naujų baleto spektaklių, kurių paskutinis „Maple leaf rag" įvyko 1990 m. Ji mirė 1991 m. sulaukusi 96-erių. Tai man priminė neseniai mirusią 89-erių baleriną Mają Plisetckają (1925-2015), kuri ar scenoje, ar prezidentinėje ložėje - visada atkreipdavo susižavėjimo kupinus publikos žvilgsnius vulkaniniu gyvybingumu. Ir choreografę šokėją Carolyną Carlson (g. 1943 m.), kurią, atliekančią mono spektaklį, neseniai stebėjau per Mezzo TV kanalą. Ir prieš dešimtmetį nusižudžiusį lietuvių baleto primarijų 54-erių Joną Katakiną. Keistas tas meno aukuras. Ir degina, ir vilioja susideginti tuo pat metu. Tačiau tie, kurie sugeba išbūti savo būtį iki paskutinio lašo, kartais prisikelia iš pelenų, iš bedugnės, atgimsta ir nugyvena papildomą gyvenimą, nebūtinai dekadansišką. Kaip sako astrologai: „Apie 77-84-uosius gyvenimo metus žmogaus siela jau keliauja į paskutinį, dvyliktąjį Žuvų ženklo ciklą. Tai - viso 84 m. ciklo užbaigimas, apsivalymo fazė. Asmenybė visiškai laisva nuo bet kokių ryšių, ji suvokia egzistencinės vienatvės prasmę. Kaip šis ciklas baigsis, priklausys nuo dvasinio žmogaus išsivystymo lygio. Jeigu nesukaupė vidinių resursų prieš tai, gali prasidėti senatviniai kliedesiai, silpnaprotystė, viskas gali pabirti į šipulius. Taip pat iš atminties dažniau ima išplaukti nereikšmingos detalės, o stambesni įvykiai išsitrinti. Pradeda irti fizinis kūnas, progresuoja senatvė. Jeigu žmogus nuosekliai praėjo visus buvusius periodus, šiuo metu vyksta labai gilūs vidiniai procesai. Išorė neatitinka vidaus, fizinis kūnas senka, tačiau dvasia išsilaisvina, tarsi nukrinta šydas nuo didžiosios paslapties. Žmogus gali atsiskleisti, susilieti su dieviškąja prigimtimi." (6) Gyventi ilgai, kol atsiskleis didžiausios pasaulio, meno ir filosofijos paslaptys - būtų smagu. Nes tuomet tektų drauge pergyventi ne vieną legendą, genijų ir šiuolaikinio šokio išminčių. Arba tiesiog neskubant ir su pasimėgavimu sušokti savąjį 1000 ir 1 šokį. Vienas iš jų tikrai būtų gaga stiliumi, kurį pasauliui jau padovanojo Ohadas Naharinas. Ačiū!
1. http://www.menufaktura.lt/?m=3391&s=66327#gsc.tab=0
3.http://www.groovygames.com/hinge/writing/articles/Beginner%27s%20Guide%204.htm
5. http://www.theguardian.com/stage/2012/nov/20/batsheva-ensemble-review
6. http://uranija.lt/content/%C5%BEmogaus-gyvenimo-tarpsniai
