Baltijos teatrų festivalis vis dėlto tebegyvuoja!

Kartu norėčiau paprieštarauti 2007 m. spalio 19 d. „Literatūroje ir mene“ skelbtos publikacijos „Lietuvos teatro prisistatymas?“ teiginiui: „Visišką festivalio bejėgystę atskleidė spektaklių vertimai.“ Šių eilučių autorei teko garbė versti 100 puslapių estų pjesės „GEP“ tekstą, kupiną žargonizmų, barbarizmų ir necenzūrinių žodžių, o šalia jų – estų klasiko Juhano Lyvo eiles, Estijos himną, lyrišką dainuojamąją poeziją. Teko ir skaityti sinchroniškai savo vertimą per maždaug 3 valandas trukusį vaidinimą, kuris pasižymėjo dinamiškumu, įtampa, staigia vyksmo kaita. Priekaištų vertimui nebuvo. Kolegos Silvestro Gaižiūno, vertusio „Peras Giuntas ne namie“ meninį tekstą ir tą pačią dieną skaičiusio vertimus per du latvių spektaklius, darbas pelnė vien pagyrimus. Supratau, apie kokią bejėgystę kalbėjo autorė, bet dauguma nedalyvavusių festivalyje skaitytojų suprato taip, kaip parašyta.

Žemiau pateiktos recenzijos autorius Jaakas Allikas (g. 1946) – žinomas Estijos politikas, režisierius ir publicistas. 1977–1981 buvo ETSR kultūros ministerijos Teatro valdybos viršininkas. Yra vadovavęs „Ugalos“ teatrui Viljandžio mieste. 1995–1999 m. Estijos Parlamento narys ir kultūros ministras. Tarptautinių teatrų festivalių ekspertas.

Vertėja

Prieš metus laikraštyje „Sirp“ publikavau straipsnį „Ar Baltijos teatrų festivalis gyvuos?“. Dabar, po spalio 9–12 dienomis Panevėžyje vykusio ir Juozo Miltinio 100-osioms metinėms skirto trečiojo Baltijos šalių teatrų festivalio, įsitikinau, kad festivalis vis dėlto tebegyvuoja. Kodėl „vis dėlto“, aiškinu žemiau.

Estija – teatrališkumas!

Praėjusiais metais estų spektakliai „Pragaro išmonė“ ir „Misionieriai“ iš aštuonių teiktų apdovanojimų pelnė šešis, o šiemet Estijai atstovavęs teatro „NO99“ spektaklis „Goriačije estonskije parni“ ir „Ugalos“ teatro „Vilkolakis“ vėl pelnė pripažinimą kaip tik už vaizdavimo drąsą ir vaidybinę laisvę bei statytojų meistriškumą, persotintoje žodžiais festivalio spektaklių aplinkoje tapę gaiviais teatrališkumo gurkšniais.

Geriausiu festivalio spektakliu žiuri vienbalsiai išrinko „GEP“. Taip pat geriausiai įvertinta jo scenografija (scenografė Enė Liis Semper). Be to, diplomas už antraeilį vaidmenį buvo įteiktas Jaakui Printsui.

Pažymėtina, kad ypatingą pripažinimą pelnė Tiitas Ojasoo už spektaklio problematikos provokacinį sprendimą. Palyginti su pirmaisiais spektakliais, dabar atlikimas ir mintis tapo grynesni. Grotesko bei realumo linijos jau darniai susilieja į keliančią malonumą ir verčiančią susimąstyti darnią visumą. Kadangi „GEP“ yra tarptautinės sėkmės kelio pradžioje (gauti kvietimai į festivalius Austrijoje, Vokietijoje ir Lenkijoje), buvo įdomu Lietuvoje patikrinti, kaip jį vertins užsienio žiūrovai. Svarbiausias klausimas, žinoma, kaip klausydama vertimo ir lokalaus konteksto gerai nepažįstanti publika pajus būtent aštrią saviironiją. Mėgavimasis „NO99“ puikios formos trupe ir prijautimas estų tautos liūdnai lemčiai nekėlė abejonių. Tačiau, nesuvokus superpatriotizmo sąmojingos pajuokos, politiškai korektiškam vakariečiui žiūrovui spektaklis gali, ko gero, pasirodyti rasistinis bei šovinistinis.

Tačiau kolegų grįžtamasis ryšys tos grėsmės nepatvirtino. Pasak latvių dramaturgės Maros Zalytės, pirmojo veiksmo ironiškas mazochizmas ją net baugino, tačiau antrasis veiksmas išlygino viso spektaklio pusiausvyrą, ir ji suprato, jog kaip tik jo pradžios drastiškas groteskas pateisina baigiamąjį patosą ir išryškina problemos tragizmą. Dainis Grynvaldis, kuris buvo matęs „GEP“ ir pernykščiame Tartu festivalyje, pabrėžė, kad spektaklis išsiskiria tuo, jog aktoriai visiškai nuoširdžiai vaidina situacijas, kurių jie patys netraktuoja rimtai. Tai, kad tautiniai kompleksai įveikiami taip gvildenant problematiką, jo manymu, verta ypatingos pagarbos, ir estai būtent tokiu būdu, o ne skųsdamiesi savo kančiomis, patraukia užsienio žiūrovus. Buvo pabrėžtas ir spektaklio ritmo nevientisumas, ypač vaidinant ištęstą diskusiją su verslininkais apie tautinę politiką, spektaklis čia tarsi „buvo sustojęs vietoje“.

„Ugalos“ teatro šokių spektaklis „Vilkolakis“ patiko publikai ir pelnė žiuri diplomą „už plastinės teatro kalbos ieškojimus dramos teatre“. Aišku, būtina pažymėti, kad šis spektaklis ypač domina žiūrovus, kurie tuos pačius aktorius yra matę atliekant žodinius vaidmenis ir kurie geba vertinti Kitzbergo pjesės naujos interpretacijos niuansus.

Latvija – dramaturgija!

Festivalio žvaigžde tapo ir premiją už dramaturgiją pelnė Mara Zalytė, kurios dvi pjesių inscenizacijas matėme festivalio metu ir kuri buvo uoliausia kalbėtoja aptariant vaidinimus. Jos pjesės dabar statomos ir Estijoje („Ugalos“ teatre vasarą pastatytos „Alyvų katės“, originalo pavadinimas „Žemės mokestis“), ir Lietuvoje bei kitur. Be jos, Latvijos delegacijoje buvo dramaturgų gildijos pirmininkas ir Latvijos rašytojų sąjungos dramos konsultantas Dainis Grynvaldis. Jis maloniai dalijo CD su naujausiais latvių pjesių vaidinimais, kurių tarptautinį pristatymą jis surengė neseniai Maskvoje vykusiame „Naujosios dramaturgijos“ festivalyje.

Konkursinėje programoje Rygos dailės teatras parodė spektaklį pagal M. Zalytės pjesę „Peras Giuntas ne namie“, o ne konkurso tvarka Panevėžio teatras rodė jos „Margaritą“. Abiejose pjesėse vaizduojami iš žinomų tekstų paimti herojai, kurie gyvena mūsų laikais, tos klasikinės pjesės yra papildytos „tęsiniu“. Autorės siekis – parodyti abstrakčių idealų (Solveiga) ir žmonių (Faustas), naudojančių artimuosius vien kaip priemonę savo tikslui pasiekti, aukštinimą, pagrįstą storžieviška pasaulėžiūra, kuri, pasirodo, esanti viena iš XX amžiaus negandų užuomazgų. Estų teatrų dėmesį, žinoma, galėtų patraukti „Margarita“, kuri, be kriminalinio siužeto, suteikia įdomias interpretacijos galimybes režisieriui ir gerus vaidmenis vidutinio amžiaus aktorei bei jaunam aktoriui.

Dailės teatro spektaklis „Peras Giuntas ne namie“ vietomis atrodė pernelyg konstruotas ir dėl savo sterilios atmosferos tapo tarsi tam tikra stiliaus priešybe tekstui. Spektaklį statė įdomaus likimo Latvijos rusas Michailis Gruzdovas, kuris gimė Valmieroje, Sankt Peterburge studijavo režisūrą ir tenai vadovavo teatrui, dabar pargrįžo į gimtinę ir pastaraisiais metais kaip režisierius pelnė joje nemažai apdovanojimų, o dabar eina istoriškai žymiausio (Eduardo Smiļģio įkurto) Latvijos dailės teatro vyriausiojo režisieriaus pareigas. Valmieros teatras atvežė į festivalį Rūdolfo Blaumanio novelės inscenizaciją „Mirties šešėlyje“, kuri rodo žvejus, ant ledo lyties atsidūrusius mirties akivaizdoje, ir kurią sudaro kupini įtampos vyrų monologai bei dialogai ribinės situacijos metu. Psichologinei kovai tuščioje scenoje vis dėlto trūko konkrečios atmosferos ir ryškesnių aktorių. Jauno režisieriaus Martinio Eihės drąsus bandymas vis dėlto paliko labiau skaitovų teatro nei tikro vaidinimo įspūdį.

Lietuva – problemos!

Pagrindinėje festivalio programoje Lietuvai atstovavo du iš esmės vienodą problemą – inteligentijos kolaboravimą – gvildenantys spektakliai. Ir Vytauto V. Landsbergio (žinomo politiko sūnaus) pjesė „Bunkeris“ bei pagal ją Lietuvos nacionaliniame dramos teatre pastatytas spektaklis, ir Arvydo Juozaičio „Salomėja“, pastatyta Šiaulių dramos teatre, pasakojo apie lietuvių poetų pasirinkimą praėjusio šimtmečio penktąjį dešimtmetį. Lietuvoje „vietų švarintojų“ ir „buvusiųjų“ kova vyko kur kas audringiau (ir jos pasekmės buvo įvairios) nei Estijoje, ir todėl akivaizdu, kad spektaklyje keliamos temos Lietuvos visuomenę tebejaudina ir šiandien. Salomėjos Nėries (Tartu festivalyje buvo apdovanota tai pačiai herojei skirta monodrama, kurią atliko Birutė Mar) Rusijoje praleistus karo metus vaizduojančios pjesės režisierius Albertas Vidžiūnas prieš metus šokiravo spektakliu groteskiškai pavaizdavusiu „buvusiuosius“ – Lietuvos komunistų partijos ilgametį vadovą Antaną Sniečkų ir jo bendražygius. O šįkart režisierius buvo apkaltintas kaip prijaučiantis „raudoniesiems“, nes Stalino premijos laureatę Salomėją Nėrį traktavo su pietetu ir užuojauta. Trisdešimtmetis jaunuolis greičiausiai nori nuoširdžiai išsiaiškinti ano meto įvykius žinodamas, kad gyvenime, o juo labiau meno kūrinyje nėra vien juoda ir balta. Kadangi lietuviai pristatė mums savo spektaklius be vertimų, aš negaliu jų vertinti, juo labiau suvokti įvairių niuansų. Šiaip ar taip, man „Salomėja“ ir forma, ir turiniu pasirodė įdomesnė už režisūros premiją pelniusio V. V. Landsbergio dramatinį pasakojimą, perteiktą kuklia scenine veikla. Jo pagrindinis veikėjas yra antras legendinis lietuvių poetas Kostas Kubilinskas, kurio bendradarbiavimas su NKVD ir net partizanų miške esančio bunkerio kruvina išdavystė paaiškėjo iškart atkūrus nepriklausomybę (beje, Lietuvos saugumo archyvo didžioji dalis liko Lietuvoje).

Probleminis yra ir Lietuvos teatro gyvenimas: Rimas Tuminas persikėlė į Maskvos Vachtangovo teatrą jam vadovauti, Eimuntas Nekrošius dažniausiai stato spektaklius užsienyje, ir, kaip girdėjau, tą patį daro Oskaras Koršunovas, kurio teatras nekonkursinėje programoje parodė linksmą pasakaitę „Kartu“. Tarp įprasto Lietuvos teatro ir tarptautinio masto teatralų vardų plyti praraja; tai atsiliepia ir teatro gyvenimui, jo darnai, nes Lietuvoje nėra organizacijos, prilygstančios veiklos aktyvumu mūsiškei Teatrų sąjungai.

Visa tai kasmet kelia abejonių dėl Lietuvos dalyvavimo Baltijos teatrų festivalyje. Šįkart Kultūros ministerija įpareigojo Panevėžio teatrą rengti festivalį, tačiau neskyrė reikiamos pinigų sumos, dar daugiau – pamiršta išleisti ir festivalio statutą. Todėl festivalis neturėjo tradicinio potvarkio dėl tarptautiniam festivaliui taikomų standartų, nebuvo užsienio svečių nei klubų, taip pat nebuvo statuto numatytos žiuri, kurioje daugumą sudarytų užsienio atstovai (šįkart premijas dalijo du lietuviai, Panevėžyje statantis spektaklį gruzinas ir latvė bei mūsų atstovė Anneli Saro). O svarbiausia – kadangi lietuviški spektakliai nebuvo verčiami, nebuvo ir jokių teminių svarstymų nei naujausios dramaturgijos pristatymo, dėl kurių ir buvo atgaivintas šis renginys. Čia reikia papriekaištauti ir mūsų Teatrų sąjungai: Estijos delegacijoje nebuvo Dramaturgijos agentūros bei informacijos centro atstovų, taip pat nedalyvavo nė vienas dramaturgas nei vertėjas, o festivalio dalyviai negavo jokios medžiagos, pažindinančios su estų dramaturgija.

Būtina rimčiau svarstyti ir siunčiamų į festivalį spektaklių atranką. Nepaisant mūsų meninės sėkmės per dvejetą pas­tarųjų metų, akivaizdu, kad nei „Pragaro išmonės“, „Misionierių“, nei „GEP“ tekstai nėra skirti vaidinti už Estijos ribų (išskyrus per pirmąjį festivalį mūsų paro­dytas „Estiškas laidotuves“, kurias jau pastatė Valmieros teatras).

Kita vertus, galima teigti, kad viskas, ką darė lietuviai, buvo padaryta iškiliai, pradedant pirmąją festivalio dieną atidengtu labai įtaigiu Juozo Miltinio paminklu (skulptorius Regimantas Midvikis), baigiant solidžiu bukletu su Seimo pirmininko palinkėjimais. Tačiau, rengiant tikrą festivalį, to buvo per maža. Kaip blogai mes vieni kitus pažįstame, bylojo ir tas faktas, kad per Panevėžio teatro 67 metų istoriją tebuvo pastatyta vienui viena estų pjesė – Augusto Jakobsono „Šakalai“, arba tai, kad festivalio emblemoje Estijos vėliavos spalvos buvo išdėstytos ne ta seka. Tai dar kartą paliudija, kad tokie leidžiantys pažinti kitus ir parodyti save festivaliai yra tikrai reikalingi. Tad mokykimės, darykime išvadas, o kitais metais dalyvaudami festivalyje Latvijoje, patys labiau juo domėkimės ir pateikime dar reprezentaciškesnę programą bei dalyvių komandą.

Iš estų kalbos vertė Danutė Sirijos Giraitė