Baltijos šalių dramaturgijos festivalis vyksta jau aštuoneri metai, jį pasikeisdamos rengia Lietuvos, Latvijos ir Estijos teatro sąjungos. Šiemet Nacionaliniam Kauno dramos teatrui teko garbė (?), rūpestis (?), vargas (?), malonumas (?) priimti latvių ir estų trupes.
Geriausi ir reikšmingiausi?
Keturios dienos, septyni spektakliai - tokia šįkart buvo dramaturgijos festivalio programa, kurią papildė ir neformalus bendravimas. Žvelgiant į teatro vadovą Egidijų Stanciką, priimantį svečius, pažindinantį juos su Kaunu, jo apylinkėmis ir pačiu teatru, galima įsivaizduoti, kad rengti festivalį - didžiulė laimė. O festivaliui ir jo dalyviams, be abejo, pasisekė, atsidūrus tokio atidaus šeimininko glėbyje ir šiuolaikiškai rekonstruotame teatre.
Tačiau festivalio svarbiausia dalis vis dėlto yra spektakliai. Pagal susitarimą, kiekviena iš trijų šalių parodė po du spektaklius, kurių vienas būtinai kamerinis, antras - skirtas didžiajai salei. Pagal nerašytą susitarimą, tie spektakliai turėjo būti „geriausi", „reikšmingiausi" ir būtinai nauji bei naujos nacionalinės dramaturgijos pastatymai. Už jų atranką atsakinga kiekvienos šalies teatro sąjunga.
Patikėsime, kad į festivalio programą pateko iš tiesų nauji spektakliai - kaip Kauno teatro rodoma Jono Jurašo ir Aušros Marijos Sluckaitės „Balta drobulė" pagal Antano Škėmos romaną ar „Menų spaustuvės" atvežtos Juliaus Paškevičiaus „Ribos", režisuotos Tado Montrimo.
Gūžtelėsime pečiais, kad inscenizacija pristatoma kaip naujoji dramaturgija. Suprasime, kad tai iš pagarbos spektaklio autoriams. Ar iš naujų lietuviškų pjesių trūkumo scenoje? Bet ar Kaune per savaitgalį matėme „reikšmingiausius" ir „geriausius" spektaklius iš Baltijos šalių, gal palikime diskusijų sričiai.
Erdvė, kurią uždarys?
Nauja dramaturgija tikrai nėra stipriausias reiškinys Lietuvos, Latvijos ir Estijos teatruose. Kitas dalykas, kad smalsu, kas teatrui rašoma šiandien ir kaip tai scenoje pateikiama.
Jaunas estų poetas Paavo Piikas pjesėje „Nutrūkusi grandis" savo personažus suveda greito maisto kavinėje, kuri bankrutuoja ir dirba paskutinę dieną. Visi veikėjai išgyvena dvasinę krizę, kiekvieno ji kitokio lygio (santuokinė neištikimybė, intelektualo noras dirbti ne protu, o rankomis, nulūžęs kulniukas pramogų vakarėlio išvakarėse, kūrybos tuštuma). Vienintelis išsigelbėjimas, pasirodo - bendravimas. Tai Talino miesto teatro vaidinimas, režisuotas Priito Voigemasto, kuris ten suvaidino ir garsų kompozitorių, ištiktą kūrybos krizės ir užėjusį puodeliui kavos į tą uždaromą kavinę.
Estų ežisierius Uku Uusbergas pats sau rašo pjeses. Tartu „Vanemuine" scenoje pastatyta jo „Karjera" vyksta teatre, kurį netrukus uždarys. Scena prikrauta senų spektaklių nebenaudojamo rekvizito. Dvasinės krizės? Taip, esama. Pagrindiniai personažai siekia atsiriboti nuo skubančios visuomenės, traukiasi į teatrą (kūrybą) arba gamtą.
Bet ar ne įdomus bruožas vienija abu estų spektaklius: personažai susitinka erdvėje, kurią numatyta sunaikinti, keisti jos paskirtį ir (ne)priklausomybę? Gal tai būsena, bendra Baltijos šalių mentalitetui? Argi nerastume panašaus, bet jau politinio motyvo latvių režisieriaus Vario Braslos spektaklyje „Klajūno malda" pagal Alvio Lapinšo pjesę?
Tame Valmieros teatro spektaklyje du Anglijoje po karo atsidūrę latviai kalbasi apie savo šalies perspektyvą: bus Latvija ar niekada nebebus? O kas kovos, kad ji būtų? Pokalbis vyksta beprotnamyje.
Ir ne vienos pjesės herojai nori pabėgti ir užsidaryti nuo realybės.
Nesinori nieko sveikinti?
Kas Baltijos šalių dramaturgiją vienija, kas skiria? Kaip kiekviena šalis rūpinasi, kad turėtų dramaturgų ir kad jų pjesės pasiektų sceną? Ar mums juokingi, skaudūs, brangūs tie patys dalykai? Ar panašiai suprantame, tarkime, ironiją? Ar Baltijos šalys - vis dar tik Lietuva, Latvija ir Estija?
Tai vėl temos diskusijoms. Bet jų Baltijos dramaturgijos festivalis nenumato. Tik trumpus susitikimus su trupėmis, vos atgaunančiomis kvapą po ką tik suvaidinto spektaklio. Festivaliui įpusėjus ir tie klausimai-atsakymai nunyko.
Niekas nedraudžia bendrauti be jokios programos ir grafiko. Bet matytumėt, kaip tai vyksta per vakarienę po vidutiniško spektaklio su prastu vertimu: triukšminga kaip tikroje puotoje, bet niekas neprieina pasveikinti ar pakalbinti artistų, režisierių ir dramaturgų, trupių nariai šnekasi tarpusavy, pavargę ir gana nelaimingi.
Tikrai vertas festivalio?
Visai kitokia atmosfera buvo po spektaklio „Prarasto laiko citatos", kurį Latvijos nacionaliniame teatre sukūrė latvių aktorė, režisierė ir pjesė autorė Inara Slucka. Bendravimas su ja, jos aktoriais tapo puikiu vakaro tęsiniu. Nors tai buvo jau trečias tos dienos spektaklis!
I.Slucka trečias dešimtmetis yra viena pagrindinių Latvijos nacionalinio teatro aktorių, filmuojasi kine. O prieš keletą metų baigė dar ir režisūrą, ir menotyrą Latvijos meno akademijoje.
„Kai turėjau daryti baigiamąjį darbą, rinkausi, ar rašyti apie vaidmens poveikį aktoriaus asmenybei, ar daryti spektaklį apie tai", sakė I.Slucka po spektaklio. Jos ir aktoriaus Eriko Vilsono parašytos „Prarasto laiko citatos" pasakoja apie scenaristą, kuris savo scenarijaus veikėjais paverčia kasdien matomus žmones ir ima painioti realybę su fantazija.
Spektaklis pastatytas „film noir" stiliumi - tai neva praeito šimtmečio vidurio Holivudo kriminalinė drama. Aktoriai vaidina ir scenoje, ir ekrane - tarytum personažai ir čia, ir ten, ir realybėje, ir kūrinyje. Spektaklio vaizdas tarsi nespalvotas filmas. Kodėl sumanymas toks?
„Mano draugės - kino kritikės. Viena jų rašė disertaciją apie „film noir" istoriją, ir mes kartu žiūrėjome to žanro filmus vieną po kito. Nutariau, kad būtų įdomu pastatyti spektaklį pagal „film noir" estetiką. Tiesiog priminčiau žmonėms, kad būdavo kadaise tokie puikūs filmai", pasakojo I.Slucka.
Latvijoje artėja svarbiausi šalies teatriniai apdovanojimai „Aktorių naktis", kuri švenčiama lapkričio 23 d. I.Sluckos „Prarasto laiko citatos" pristatytos septynioms nominacijoms.
Štai toks spektaklis vertas kelionės į festivalį (gal ne dramaturgijai skirto, o labiau teatrą ir kiną siejančio, nes tokių vaidinimų daugėja). Ir festivalis vertas kelionės vardan tokio spektaklio. Kiti - nebent kad užpildytų informacijos spragas ir paskatintų galvoti apie festivalio patobulinimus ir praturtinimus kryptingais aptarimais ir išsiilgtomis viešomis diskusijomis.
