Spalio 24-27 dienomis Kaune įvyko Baltijos šalių teatro festivalis. Pristatyti Lietuvos, Latvijos ir Estijos teatrų nacionalinės dramaturgijos pastatymai. Lietuvai šiame festivalyje atstovavo „Balta drobulė" bei „Ribos": nebenauji, matyti ir aprašyti. Tad svarbiausia festivalyje atrodė pamatyti latvių ir estų spektaklius. Svečių programoje puikavosi penki darbai, turėję praskaidrinti penktadienio ir šeštadienio vakarus kauniečiams, miesto svečiams ir festivalio dalyviams.
Penktadienio vakaras pradėtas nedalyvaujančiu konkurse (mat šis festivalis - konkursinis) latvių spektakliu-performansu. „Nacionalinis plėtros planas", režisuotas Valterio Silio, kurį parašė ir atliko Janis Balodis. Tiek fiziškai, tiek ir idėjomis šokantis scenoje žmogus priminė, kad nors teatre ir galima kalbėti apie ką tik nori ir kaip tik nori, tačiau Lietuviai linkę vengti socialinių, politinių temų. O net jei jų ir imasi, tai daro viską suabstraktindami, prisidengdami bendražmogiškumu ir vengdami konkrečių kausimų. Todėl tokie spektakliai kaip latvių „Nacionalini plėtros planas" yra itin sveikas ir net privalomas teatrinis patiekalas lietuviams. Jauni latviai drąsiai kalba apie dabartinę politiką, mini konkrečias partijas ir juokiasi iš tikro Latvijos nacionalinės plėtros plano 2014-2020 m., kurio poetiška kalba kiek neramina rimtai mąstančius apie šalies ateitį.
Spektaklyje-performanse išsakytos idėjos tampa visai įdomia esamos Latvijos ekonomikos (ir politikos apkritai) kritika. Tačiau šis kūrinys ne be trūkumų: nuskamba per daug idėjų, per ilgai kalbamasi su žiūrovais, o ir iš pačioje spektaklio pradžioje pristatytų „The Yes Men" pasiskolinta kiek per daug. Tačiau drąsa ir kūrybingas, mąstantis žmogus scenoje buvo atgaiva po daugybės pseudoaktualių ir pseudoprasmingų spektaklių, matytų iki jo ir matysimų ateityje.
Vakarą pratęsė Talino miesto teatro „Nutrūkusi grandis" (režisierius Priitas Voigemastas, dramaturgas Paavo Piikas). Spektaklis apie greitojo maisto užkandinės uždarymą ir nežinančius ką su savo gyvenimu veikti jaunus žmones. Kad ir kaip kartais estų teatras sugeba maloniai nustebinti, šis spektaklis - ne tas atvejis. Keisti pokalbiai apie tai, kaip reikia stengtis, daug kartų matyta vaidyba (su šio teatro aktoriais tenka susidurti nebe pirmą kartą, tad jų prisiimti tipažai atpažįstami). Pačių kūrėjų pretenzija į ironiją neatrodo pamatuota: kad tai, kas vyksta scenoje, būtų perskaityta ironiškai, reikia bent kokio nors ženklo: mirktelėjimo, kišenėje laikomos špygos, kurią žiūrovai vis dėlto sugebėtų įžvelgti. Šiuo atveju be scenografijos (sukonstruoto paprasto užkandinės interjero, už kurį Marion Undusk buvo apdovanota), spalvingų šviesų pradžioje ir pirmojo monologo žiūrėti nelabai buvo į ką. Gal būt kažkam patiko minišortukais pasipuošusios merginos milžiniškomis kiškių galvomis. Ne dėl to einama į teatrą, bet vis šis tas. Tiesa, festivalio komisija, nemažą dalį apdovanojimų atidavusi būtent šiam spektakliui, greičiausiai ne visai sutiktų su tokiu vertinimu.
Pirmoji diena baigėsi latvišku spektakliu „Prarasto laiko citatos". Latvijos nacionalinio teatro spektaklis susipainiojęs su kinu, ne visai netyčia primenantis Alfredo Hitchcocko filmus, lėtai nužudė teatrinę dieną ir visus iki tol turėtus gerus įspūdžius apie latvių teatrą. Spektaklis rodėsi sustingęs pilkoje scenografijoje, kažkokiame praeities laike, aktoriai atrodė pervargę: dar turintys jėgų tekstą pasakyti garsiai, bet nebeišgalintys kalbai suteikti turinio. Vargino ir videoprojekcija, veikusi scenoje daugiau nei bet kuris aktorius. Ir sunku buvo, žinoma, ne todėl, kad keblu padalinti dėmesį gyvam aktoriui ir vaizdo įrašui, o dėl prastos kokybės (kas gerokai stebina turint omeny, jog Nacionaliniame teatre greičiausiai yra sąlygos sutvarkyti bent garso kokybę). Spektaklis apie kūrybines kančias patiriantį scenaristą galėjo tapti žavia parodija. Deja, toks, koks buvo parodytas Kaune, pats prašosi parodijuojamas.
Numigus su šių trijų spektaklių įspūdžiais nebe taip viltingai pasitikta šeštadienio programa. Ją pradėjo Valmieros dramos teatro spektaklis „Klajūno malda" (režisierius Varis Brasla, dramaturgas Alvis Lapinis). Klajūnas - Arturas Skuja, buvęs Latvijos legionierius ir dabartinis psichiatrinės ligoninės antro pasaulinio karo kariams gydyti gyventojas. Persekiojamas prisiminimų, vizijų, jis mėgina grįžti į gyvenimą, mėgina įrodyti sau ir ligoninės personalui, kad gali gyventi ir už ligoninės ribų. Čia, žinoma, įsipina ir meilės istorija: prieš patekdamas į ligoninę Arturas ketino vesti. Ir štai vestuvių dieną pasireiškė jo šizofrenija ir jis pabėgo. Vėliau buvo rastas policijos ir atgabentas į ligoninę. O dar vėliau gydytoja nusprendė surasti jo mylimąją, apie kurią jis nuolat rašė. Šizofreniką latvį mylinti airė susiruošia gelbėti, priimti gyventi kartu ir pagaliau susituokti. Deja, jis ir vėl pabėga gainiodamasis praeities šešėlius.
Dramos siužetas priminė Nobelio premijos laureato Johno Forbeso Nasho jaunesniojo istoriją, išpopuliarintą kine. Bet taip pat priminė ir tai, kad pastaruoju metu Antrojo pasaulinio karo traumos, genocidas, tremtys ir komplikuoti žmonių santykiai keičiantis režimams yra dažna (norisi sakyti -madinga) tema, ir ne tik teatre. Tad nuoširdžiu susidomėjimu tikėti jau darosi sunku. O dar sunkiau tikėti, jog ši tema jaudina, kai dramaturgija rašoma, spektakliai statomi be aistros, be užsidegimo ir nelabai kokybiškai. „Klajūno malda" yra būtent toks nelabai aukštos kokybės pavyzdys. Pati drama tėra nepavykusi meilės istorija, paaštrinta pokarinių traumų prieskoniu.
Šeštadienio teatro dozė ir užsienio svečių programa festivalyje baigta „Vanemuine" teatro spektakliu „Karjera" (režisūra ir dramaturgija Uku Uusbergo). Dvigubame vaidmenyje Uusbergas nebe pirmą kartą, jo dramas patys estai vadina naujuoju nuoširdumu, kuris neretai gali balansuoti ir ant naujojo banalumo ribos. Kaune parodytame spektaklyje galima matyti jau įtvirtintus šio kūrėjo bruožus: žaidimas kalba, kalbos, vaizdo, garso sąskambiais, nuorodų, ženklų gausa, intensyvūs personažų santykiai. Deja, galima pastebėti ir dar vieną ryškėjantį bruožą: spektakliuose ir dramose dominuoja efektai, žaidimai, bet toli gražu ne turinys.
„Karjeroje" pasakojama istorija apie Edvardą Livą, kuris vieną dieną supyko ant pasaulio, susirinko keletą daiktelių ir išėjo gyventi į mišką. Ten išsikasė duobę ir bendrauti pradėjo su vieninteliu netikėtai atklydusiu žmogumi. O spektaklyje parodoma istorijos kulminacija: miesto meras pareikalauja grąžinti iškastą smėlį ir palikti pastatą, kuriame gyvena vienintelis Edvardo draugas (mat gyvenama jame ne visai teisėtai). Tas pastatas yra teatras, o Edvardo draugas Zlava įtartinai panašus į Charlie Chapliną. Tad viskas, kas nutinka spektaklio metu, atrodo itin teatrališka, ne visai tikra. Sukuriama sumišusi teatro ir muziejaus atmosfera. Kalbama apie gyvenimo prasmę, apie paklusimą taisyklėms ir jų laužymą, apie teisingus sprendimus, gyvenimo magiją, apie Čaikovskį ir susižavėjimą. Keistas buitiškumo ir magijos persipynimas. Keistas, nes sunku juo patikėti. Keista ir tai, kad galų gale taip ir lieka neaišku apie ką gi daugiau nei dvi valandas kalbėtasi su žiūrovais: apie Edvardo gyvenimą, apie teatrinius pokštus, apie meilę, apie karjerą ar apie karjerus?
Ir šiame spektaklyje negalima išskirti ypatingos vaidybos (nebent Zlavą vaidinusį aktorių Robertą Annusą, kuriam teko dirbti kiek kitaip nei kolegoms - pasikliauti daugiausiai savo kūno plastika). Ir šiame spektaklyje daug ką prireikė parodyti, nes, matyt, nepavyko tiesiog organiškai veikti scenoje. O kai aktoriai viską stengiasi parodyti, kai spektaklyje tiek daug temų ir nė vienos pagrindinės, po jautiesi kaip vaikystėje apsilankęs cirke: buvo gražu, daug spalvų, visokių įdomių daiktų, daug keisto, žavingo veiksmo. Bet ką tai reiškė, negali pasakyti. Nes greičiausiai tai nereiškė nieko.
Štai taip ir jautiesi po dviejų intensyvių latviško ir estiško teatro dienų: cirkas, tik, deja, ne visais atvejais toks pats smagus ir džiugus kaip vaikystėje matytas. Festivalio-konkurso nugalėtojų paskelbimas ir vėl verčia abejoti tokių festivalių reikalingumu, aktualumu šiais laikais (geriausių išrinkimas iš prastų ir vidutiniškų vargu ar apskritai kada nors turėjo prasmę). O vienintelis spektaklis kuriuo mėginta įdomiai, gyvai komunikuoti su žiūrovais tebuvo gražus priedas prie susižavėjimo šūksnių, plojimų atsistojus ir prasto teatro farso.
