Jau baigiasi balandis, o vis prisimenu vasarį filme nugirstą citatą, maždaug tokią: „supratau, kad iki gyvenimo galo liko tik prisiminimai, baimė, liūdesys ir sunkus darbas". Kažkuriuo metu atmintis buvo pametusi vieną iš keturių likusių dalykų, bet, žiūriu, vėl visi susirinko.
Pats filmas, kurio herojė taip pareiškė, išgaravo gana greitai. Žinau tik pavadinimą - „Siena". Žinau, kad pagal Marlen Haushofer bestselerį. Rodė Vokiško kino dienos. Ten moteris iškeliavo su draugų šeima ir šunimi į namelį Alpėse, ir staiga atrado, kad ji visiškai viena, nematomos sienos atskirta nuo pasaulio. Tik ji ir šuo, karvė, katė. Pirmykštis gyvenimas šiandien. Ir reikia laikytis. Metus, antrus, iki galo.Visas filmas - tos moters pasakojimas, kurį ji rašo, kol randa ant ko rašyti. Rašo ir pasakoja už kadro.
Juliano Romano Pölslerio filmą pamiršau, nes juo netikėjau. Žiūrėjau kaip košmariško nuotykio ataskaitą su vaizdu, kuris buvo per gražus. Alpės! Pati moteris nesikeitė, pirmykštis gyvenimas su ja, inteligente, nieko nedarė, tik truputį išoriškai pagrimavo: drabužiai susipurvino (lauko darbai, ir skalbyklos nėra), plaukai susivėlė, po to tapo ir nelygiai trumpai kirpti (perukas imitavo netvarkingą savarankišką nusikirpimą, nes gal buvo gaila nukirpti ilgus garbanotus aktorės Martinos Gedeck plaukus), o herojės veidas, laikysena niekuo neišdavė, kas jos sieloje.
Bet mintis apie tai, kas liko iki gyvenimo galo, neduoda ramybės. Ji tapo lyg ir ašis, ant kurios veriasi kiti filmai, spektakliai ir realūs gyvenimai. Tose pačiose Vokiško kino dienose buvo Jan-Ole Gersterio filmas „Oh, boy!", jo jaunas herojus Nikas (Tomas Schillingas) prisiminimus dar kaupė, jį kartais apimdavo liūdesys ir baimė - dar ne egzistenciniai, greičiau dėl rytojaus, o darbo jis neturėjo jokio. Geras filmas: viena to vaikino diena, per kurią jis niekaip negauna atsigerti kavos, bet susiduria su aibe žmonių, kurie yra tarsi šiandieninio Berlyno visuomenės portretas. Vaikinas yra šalia to portreto. Bendrauja, bet neįsijungia. Viename kadre jis yra vežamas draugo ir žiūri pro mašinos langą į gyvenimą, lekiantį pro šalį. Ilgesingai, su nerimu žiūri. Vienintelis įsijungimo būdas būtų - susirasti darbą. Sunkų? Įkvepiantį? Laužantį asmenybę ar stiprinantį?
***
Kadaise, kone prieš dešimtmetį „Meno fortas" pristatinėjo artėjančią „Fausto" premjerą. Eimuntas Nekrošius, panarinęs skustą galvą, niūriai sakė: „Dirbti buvo labai sunku". Vladas Bagdonas - patsai Faustas - panarinęs skustą galvą niūriai pritarė: „Dirbti buvo labai sunku". Tik Elžbietos Latėnaitės jaunystė krykštavo džiaugsmą ir pasididžiavimą dėl to sunkaus, bet įdomaus visiems darbo.
„Kino pavasaris" rodė filmą apie Woodie Alleną, padariusį keturias dešimtis filmų. Daug įdomių šnekų ir štai toks pastebėjimas: baigęs montuoti, jis kitą dieną pradeda būsimo filmo scenarijų. Be pauzės. Be depresijos dėl tuštumos jausmo. Kokia tuštuma? Allenas panaršo po stalčius, pilnus užrašų ir užuominų būsimiems filmams ir iškart sėda prie amžinosios spausdinimo mašinėlės. Vieno filmo pabaiga reiškia kito filmo pradžią. O gal čia jau cituoju tai, ką skaitau apie Guy de Maupassant´ą, per dešimtmetį parašiusį dvylika tomų novelių, šešis romanus, tris apybraižų tomus, šimtą straipsnių... ir išėjusį iš proto. Ne, tai Dumas tėvas pareiškė: palaimingasis žodis „Pabaiga" man reiškia tik naujo darbo pradžią.
Jie nė vienas nebuvo atskirtas nuo pasaulio mistine siena. Jie nešienavo, nearė, nesodino, kad iš derliaus maitintųsi. Jie nedirbo kitų darbų, kad galėtų kurti. Jų darbas įdomiai sunkus. Jis pats yra ir siena nuo pasaulio, ir maitintojas, o Woody Allenui, kino žmogui, gyvenančiam šiais laikais - dar ir proga pavaidinti save, žvaigždę ant raudono kilimo. Tik nereikia įsijausti, sako Allenas, nes tai juk viso labo žaidimas, o aš artistas, man nesunku pasimaivyti. Kažkada jam buvo sunku kaip tik tai: išėjus į sceną su komišku monologu - būti išraiškingu, juokinti ne vien tekstu. Jeigu nebūtų persilaužęs, Amerika būtų pametusi šitą drovų menininką.
***
Lengva pamesti menininką. Tą „Kino pavasaryje" parodė Švedijos režisieriaus Maliko Bendjelloul filmas „Searching For Sugar Man". Visuose tarptautiniuose festivaliuose, kuriuose 2012 metais „Sugar Man" dalyvavo, jis skynė pagrindinius prizus, iki pat „Oskaro". Štai ką reiškia papasakoti gerą istoriją, ir dar dokumentiniame kine, kur ypatingai veikia žinojimas, jog viskas čia tikra. Kas yra filmo herojus Rodriguezas namie, Detroite? „Niekas pasauly šiame", kaip dainuodavo Aldonsa „Žmoguje iš La Mančos". Detroite šitas susigūžęs žmogus yra padienis darbininkas, samdomas ruošti pastatus remontui, griauti ir nešioti statybines šiukšles. Kas jis kitame planetos krašte? Кeturis dešimtmečius dievinamas rokeris, legenda, laisvės įsikūnijimas. Tačiau kitame pasaulio krašte dievintojai nežino, kad paslaptingasis Rodriguezas yra pasiekiamas, o jis namie nežino, kad kažkur toli yra dievinamas už savo dainas, parašytas 1970-1972 metais. Ir toliau triūsia statybose, ir iki gyvenimo galo jam lieka tik prisiminimai, liūdesys, baimė ir sunkus darbas. Kol vieną dieną įvyksta detektyvo hepiendas ir rokeris iš Detroito susitinka su savo publika, esančia Pietų Afrikoje.
Užmiršto ir sugrąžinto į dabartį menininko istorija iš pradžių pritrenkia ir sužavi unikalumu, po to tą unikalumą - tik be laimingos pabaigos - randi kituose likimuose. Daugybėje menininkų likimų. Pavyzdžiui, talentingo, Nacionaline premija įvertinto tapytojo, kuris dirbo „Maximos" kroviku, nes iš tapybos neišlaikysi šeimos. Kas jis tarp kitų krovikų - toks pat niekas pasauly šiame. Galima vardinti ir aktorių pavardes, tų, kur nuostabiausiai, nepamirštamai suvaidino vieną kitą vaidmenį, o po to - tik kažkas žino, kad tai aktorius, kad jo siela yra sukūrusi didžiulių vertybių. Arba režisieriai, kurių tam tikri spektakliai, filmai tapo svarbia, pačia brangiausia jų amžininkų gyvenimo dalimi. Laikas įkalina praeity tas vertybes, o žmogus gyvena toliau, nieko nebereikšdamas tiems, kas jį supa.
„Sugar Man", kaip ir kiekvienas geras kūrinys, atidaro daug temų, kuriomis įdomu galvoti. Apie neatpažintą, nepripažintą menininką, kuris niekam nepateikia sąskaitų, o tiesiog gyvena ir dirba. Apie požiūrį į kūrybą: nebekuriu, nes nieko geresnio nebesukuriu, ir jokia čia tragedija, tiesiog taip yra (Sixto moka pasakyti trumpiau). Apie stiprybę pasitraukti - ne iš gyvenimo! - kai supranti, kad kūryba baigta. Apie stiprybę kurti, kai supranti, kad esi apdovanotas. Apie fanų fanatizmo prasmę. Apie tą bjaurybę sunkų darbą, kuris suėda tavo laiką. Net ir apie režisieriaus ryžtą interpretuoti, o ne drausmingai sudėti visą menininko biografiją.
Juk tai, apie ką pasakoja „Searching For Sugar Man" - Rodriguezo atradimas - iš tiesų vyko praeito šimtmečio pabaigoje. Režisieriaus sumanymas glumino prodiuserius: kam pasakoti seną istoriją? Juk tai jau koncertuojantis menininkas, nebe samdomas statybų juodadarbis. Unikalioji jo atradimo istorija vartojama viešiesiems ryšiams, reklamuojantiems kartais pasitaikančius Rodriguezo turus. Kam apsimesti, kad viso to nėra? Režisierius gynė savo idėją ketverius metus. Tai buvo sunkus darbas: įrodyti, kad filmas nėra dar viena viešųjų ryšių atmaina, tai ne menininko aptarnavimas, priklausomas nuo gyvenimo dėsnių.
Ir dabar, po filmo 70-metis Sixto Rodriguezas iš tiesų tapo tarptautinio masto atradimu. Iš pradžių - kaip iliustracija festivalių klubuose po „Sugar Man" seansų. Prasilaužti į tuos klubus buvo neįmanoma. Atsirado savarankiškų solinių Rodriguezo koncertų paklausa, ir bilietai išperkami mėnesiams į priekį. Ir dar tokia detalė: filmo sėkmė priklauso nuo režisieriaus, ir šitos šlovės Rodriguezas neatima iš Maliko Bendjelloulo. Po filmo lenkiasi jo autorius, netemdomas herojaus. Jie abu užsiima savais menais ir nepraleidžia progos padėkoti vienas kitam: vienas - už galimybę vėl dainuoti ir pajusti sėkmės skonį, kadaise nepelnytai nepatirtą, kitas - už galimybę modeliuoti herojaus gyvenimą pagal savo filmo idėją. Štai tokie gyvenimo dėsniai, charakteriai ir likimai. Po sunkaus darbo.
***
Teatro, muzikos ir kino muziejuje saugomas toks garso įrašas: Beatričė Grincevičiūtė ir Monika Mironaitė dainuoja Tatjanos ir Olgos duetą iš Čaikovskio „Eugenijaus Onegino". Įrašas buitinis: Beja ir Monika dainuoja, durnavoja ir pačios iš savęs juokiasi. Toje maždaug 1980-ųjų juostoje kvatojimo daugiau nei dainavimo. Niekas jų tokių scenoje nėra matęs. Tai tik sau. Ir taip būdavo dažnai - jos dainuodavo juokaudamos ir grodamos keturiomis rankomis ne tik Čaikovskį, bet ir Beethoveną, turėjo nemažą tokio tipo repertuarą sau ir savo kompanijai. Jeigu peršviestum jų gyvenimus citata iš „Sienos" - taip, diagnozė nepasikeistų. O jos dainuoja ir juokiasi, vėl bando dainuoti ir vėl juokiasi, ir sustoti negali. O tu negali jų atsiklausyti. Ir tai vėl naujo darbo pradžia.
