Dieną pradedu nuo džiaugsmo. Maždaug tarp šešių ir septynių ryto atsidarau tamsiai mėlyną maldaknygę ir lendu į eterį, pasitikrinu paštą, atsiverčiu tą vietą, kurion visi verčia viską ir tada jau kvatoju, nes mano draugas poeta būna paruošęs dozę: kelių sakinių istoriją apie save ir eglutę, kuri dažniau ateina, rečiau išeina (tai ne, blyn, jei yra durys - puikiausia proga jomis trenkti), arba ten būna poros sakinių komentaras, ar viso labo parašas prie nuotraukos (pvz.: baisi tragedija prie parduotuvės. Ir sudužusio butelio vaizdas, išsiliejęs šnapsas), arba linkėjimas (kiekviena nauja diena yra nuotykis ir galimybė. nepaleiskim). Poeta į maldaknygę rašo vien mažosiomis raidėmis, poeta dienom miega, naktim rašo, o aš be tos dozės, atrodo, beveik neišbūčiau, nors suprantu, kad visos istorijos ar pastebėjimai poetai tėra kasdienė rašymo gimnastika, pereinanti į... kaip tai vadinasi... Na, kad visi žinotų, aptarinėtų, mylėtų, dalintųsi, norėtų pirkti, nes yra ką.
Kas rytą matydavau poetos naują esė knygą jo namų interjere, jo vaišių natiurmortuose, matydavau kitų gaunamą ir sudedamą į savus interjerus bei natiurmortus, tai nubėgau ir nusipirkau 214 psl. skaitymo. Pirkau ne sau, o dovanojimui, bet tokiam, kad galėčiau pati paskaityti. Todėl gauna mano mylimas gluosnis maišą dovanų, iškrausto, išrikiuoja visokius naudingus dalykus ir knygą jų tarpe, sako: o tai aš neprastas, jeigu tiek daug. Tada sugrįžta į guolį, užsikloja savo skaitoma kokių tūkstančio puslapių pilkiausia politika su istorija ir geografija, ir kol jis jų nesunešios, tol aš galiu skaityti savo dovaną ir gyventi su poeta, gyventi poetos gyvenimą, eiti iš paskos, matuotis, taip būna visada. Bet sakiniai! Sakiniai meno kūriniai. (Psl. 178: Nežinau, kam čia dievinti poetus, tegu patys dievai juos ir dievina.)
Džiaugiausi, kvatojau, liūdėjau, murkdžiausi ir gelbėjausi kartu su poeta, liepiau kitiems skaityti, dovanoti ir perduoti toliau, net iki Niujorko. Mano gluosnis tik žiūri iš padilbų ir nesako, ką jaučia, gyvendamas su tokia eglute. Nesidalina ir nesišakoja. Po to nutiko, kas turėjo nutikti. Išprotėjusi nuo poetos sakinių, kurie kartais baigiami kad ar nebe, virstu neraštinga bežade, nes ką tu parašysi. Galėjau tik mėgdžioti, o kam. Staiga užsimaniau keliauti, t.y. nors trumpam išeiti iš verandos. Bet iš tikrųjų tai irgi noras būti poetos tekste, tapti poetos tekstu, o ne realiai kartoti jo kelius, kaip jis ten su kažkuria mergina be galo smagiai ir įdomiai važiavo maždaug nuo lenkiško Glinojecko iki čekiškų Pardubicių (Bet mums čia patinka, net kalbėdamiesi stengiamės vartoti kuo daugiau priebalsių, kap čekai. Deja, tenka išvažiuoti, nors ir priebalsių pilnom burnom). Toks važiavimas juk tik jo literatūroje, o gyvenime tu keliauk kiek nori tuo pačiu maršrutu, čia svarbu leksika ir intonacija, ne Lenkija su Čekija. Kaip jis tikino apie savo turbūt septyni tūkstančiai penki šimtai devyniadešimt ketvirtą neįtikėtiną meilės naktį La notte: gyvenime taip buvo, bet priimkit kaip literatūrą.
Kažkoks interaktyvus skaitymas, gyvenime dalyvauju kaip toje knygoje, po miestą vaikštau kaip po esė, mano istorijos man atrodo vykusios pagal poetos estetiką, mėginu prisiminti savo dramatiškus nuotykius kaip literatūrą, kurios dar niekas neparašė, betgi parašys, kad jau taip (Apie prisiminimus: Ilgainiui pastebėjau, jog jie vis tie patys - suvartoti, nušiurę ir paliegę, suklastoti mano gausių interpretacijų. Per daugybę metų aš juos sunaudojau ir perdirbau, paverčiau nuodingomis dulkėmis). O kai nuvažiuosiu į poetos miestą, eisiu jo parašyta Paskutinio teismo alėja, panašiai kaip ir jis ilgėdamasi dingusių kavinių, nors sėdėdavo jose jis, ne aš. Kurį laiką maniau, kad visą likusį gyvenimą tylėsiu ir ieškosiu poetos pėdsakų. Lyg nebūtų kitų poetų, kitų knygų ir likimų. Tokia manija Kęstučio Navako „Begarsiam skambučiui", kurį dovanoju, rekomenduoju, nuo kurio jau bandau atitolti, betgi kiekvieną rytą atsiverčiu tamsiai mėlyną savo maldaknygę, kad sužinočiau, kas poetos interjere toliau.
...
Kai miestas tampa spektakliu, po to taip ir lieka. Ne šiaip gatvė, o ta, kurioje vyko. Apvaidinta. Tegu ir kažkada, prieš dvidešimt metų, kaip LIFE „Mamytės laidotuvės", prasidėjusios iš kiemo Vokiečių gatvėje, lėkusios pro Dominikonų gatvę ir jos bažnyčią, tada dar apkaltą pastoliais, per prospektą, tada dar su troleibusais, ir pro teatrą su mūzomis, ant kurių laidotojai karstėsi, ir taip tolyn iki krantinės prie Žaliojo tilto, kur šeimyna su visu grabu nuplaukė pasroviui. Tai buvo nutrūktgalviai prancūzai, gatvės teatras „Turbo Cacahuète", Rūtos Vanagaitės surastas Poznanės festivalyje „Malta" ir atvežtas čia miestelėnams šiurpinti, nes nieko panašaus ne tik iki tol, bet ir iki šiol nebuvome patyrę.
Prancūzai vaidino tokią atsipūtusią šeimą, kuri tampėsi su mamytės grabu, visur lindo, dūko, kišo tą grabą, kur jis tilpo ar netilpo, kad tik išsivaduotų nuo jo, t.y. kad būtų ta „mamytė" kaip nors palaidota, bet kad ir laidotuvės netrukdytų jų kasdieniam pamišėliškam gyvenimui. Minia aplink prancūzus vis didėjo, dūmė su jais, ir niekaip nesuprantu, kaip tokiu greičiu lekiant per miestą su grabu dar galima atlikti visus tuos triukus su žiūrovais, jų mašinomis, troleibusais. Žiūrovai, staiga pagriebti už rankovės, tapdavo partneriais, nes reikėjo užstoti, pavyzdžiui šeimynėlės moterį, nutarusią pasikeisti kažką intymaus kelnaitėse, kitoje vietoje ant žolės vyko, kas paprastai nutinka, kai pora (prancūzų) sukrenta ant pievelės, tik, žinoma, ne vidury miesto ir ne minios akivaizdoje, o kaip jautėsi tas ponas, ant kurio turbūt tada dar „Žigulių" norėta užkrauti „mamytę", tai nepapasakosiu, kaip ir nežinau, kokiais būdais prancūzai susistabdė troleibusą, grūdo grabą ten ir kaip niekuo nekaltas, savo darbą dirbęs vairuotojas jais atsikratė.
Tiesiog einu tomis vietomis ir dvidešimt metų atsimenu, kad čia vaidinta. O Rotušės aikštėje būta „Kanibalų kokteilio" iš tų pačių prancūzų repertuaro: furšeto dešros, daržovės, padažai buvo patiekti ant nuogo artisto kūno, vežamo tam pritaikytu vežimu-padėklu. Rūkyta krūtinėlė nuo užpakalio! Vynas - iš kito nuogo artisto tarpkojo, apkaišyto vynuogių kekėmis. Ot taip mes vainikavome LIFE 1995-ųjų gegužę.
...
Per dvidešimt metų festivaliai surimtėjo klaikiai, bet spektaklius į gatves pradėjo įsileisti. Pamišėliškų trupių niekas nebepakviečia, o vaidinimai įgauna ekskursijų žanrą, ir žiūrovai patys sutinka tapti pamišėliais mieste: gaujomis ir pulkais, su ausinėmis, atbuli, žiūrinėjantys pro tikrus ar savo delnų žiūronus, paklusnūs ir keisti. Iš pradžių tame dalyvauti atrodo šiek tiek nejauku, eidama meldžiu, kad ištiktų kas nors nepataisomo ir ta ekskursija nevyktų arba dėl pateisinamų priežasčių nevykčiau aš, bet smalsumas stipresnis, ir su „Remote Vilnius" atsiduriam kapinėse - ne siurprizas, nuotraukose matyti.
Ir kai tose kapinėse balsas liepia pasirinkti kokį nors antkapį, kad ties juo pamedituotum, iškart einu prie Žebriūno. Jis kaip tik netoli spektaklio pradžios vietos. Dar niekad nebuvau taip greitai radusi jį, palaidotą ne Menininkų kalnelyje, o pakeliui, iš dešinės, netoli koplyčios. Klaidžiodavau tarp caro laikų antkapių, o dabar stoviu priešais, nes jau buvau pastebėjusi orientyrą - greta stūkso dvimetrinis apsamanojęs kryžius, Žebriūnas ilsisi to giganto paunksmėje. Ir kai balsas ausinėse pasiūlė atkreipti dėmesį į pasirinktojo antkapio datas, palyginti jas su savo nugyventu amžiumi, netyrinėjau ir nemąsčiau, nes moku mintinai: 1930 - 2013, mano tėvų karta, visi jau aplink suguldyti. Tėvai netoliese, net matosi, bet iki jų nesibroviau, nes ir taip pabūnu, be to, akivaizdžiai iškrisčiau iš žaidimo rato ir transliacijos, nebegirdėčiau komandų, o jeigu dar nukakčiau iki babos Oginskaitės už kalnelio, tai ir visai iš gaujos akiračio išnykčiau. Tose kapinėse daug kur galiu užsibūti, čia nemažai pažįstamų, net bendraamžių ir jaunesnių, man nebekeista ir nebejuokinga, kai prisimenu savo senelių kartos žmogų, sakiusį apie kapines: einu ir sveikinuosi.
Elgiausi laisvamaniškai, kol nepasijutau žiūrinti į niekada mano netyrinėtus dvimetrinio paminklo užrašus tarp samanų. Kiek tas žmogus gyveno, ar jau pasiekiau jo amžių, ar žinau, kas jis, tas titanas, šalia kurio kapo vis atsiduriu, ar jo ir greta gulinčiojo kaimyno forever gyvenimo metai nors kiek persikirto. Susipažinau, užrašyta senoviška kirilica: mičman Vladimir Andrejevič Dmitrijev (galūnės su Ъ). Gimęs 1880 metais. Gyvenęs iki 1900 rugpjūčio 19-osios. ...
Tai kino titanas ilsisi vaiko paunksmėje. ...Ką ten skiemenuoja elektroninis „Remote" balsas, ragina eiti tolyn, šaiposi iš kažko, nebeatsimenu.
...
„Remote" buvo rudenį, per „Sirenas", o pavasarį, per NOA ėjau paskui paukštį dešiniąja Neries krantine, perėjus Geležinio Vilko tiltą ir pasukus dešinėn, kur viskas nauja. Vėl su ausinėmis, jose - ne balsas, o muzikos gausmas. „Flyway" kelionėje mus vedė Liz Dunn iš Australijos, ji ir buvo paukštis, bet neišsidavė, tik vilkėjo šviesiai ruda pelerina ir ėjo tylėdama. Kai pirmąkart užlipo nuo šaligatvio ant vejos, kad žiūrėtų pro žiūronus ir mes pažiūrėtume ta pačia kryptimi, norėjau perspėti ją, užsienietę, kad geriau nemindytų vargšės Vilniaus miesto žolės, bet turėjau proto neįsiterpti, nes mieste eiti per žolę buvo konceptualu. Ir malonu. Ir suokalbiška. Tie žolės lopeliai pasirodė kaip miesto areštantai, įkalinti betono. Medžiai irgi. O paukščiai? Liz buvo vienintelis paukštis, kol nesupratau, kad paukščius mes stebime, kai Liz sustoja, tik ir tie paukščiai - irgi kaip areštantai, filmuoti, ekranuose, reikėdavo pastebėti, kur. Bet pastebėdavau žolę arba jos išnykimą. Čiobrelius prie Rapolo bažnyčios, pavyzdžiui. Perėjus Kalvarijų gatvę ties tiltu, kai perspektyvoje - glotniai nuskustas Gedimino kalnas, o pakeliui - mašinų eilė vietoj nukirstų tuopų, manęs neištiko jokie publicistiniai išlydžiai, tik pastebėjimai: nuo Krantinės arkos pasukus kairėn, užlipus laiptais į naująjį kvartalą, žalia spalva dingo kapitaliai. Tik ties Sporto rūmais šmėstelėjo ir augalai, ir viena tikra varna.
Pasirėmę į aptrupėjusius rūmų terasos turėklus tyrinėjome pro žiūronus gražų temstantį miestą. Tada ir galvojau, kad „Flyway" man patinka labiau už „Remote", nes čia niekas neįsakinėja ir nekomentuoja, tik groja ir leidžia galvoti savo galvojimus. Ir tada pradėjo nykti tylusis paukštis Liz. Net nepastebėjau kada. Paėjusi atokiau, nusimetė peleriną ir liko su permatomais sparnais. Ir kažkaip buvo savaime aišku, kad nebereikia, nebegalima ir nebeįmanoma eiti kartu. Teks tik matyti, kaip ji dingsta ir išjausti tuos jausmus, kai gyvenime nyksta tai, ko nesustabdysi. Tą ji tiksliai sugalvojo ir padarė. Ir paros laikas apskaičiuotas, kad finale būtų saulėlydis. Vilniaus pievų terasos tarp Sporto rūmų ir Neries buvo ideali dekoracija Liz nutolimui ir išnykimui vakaro tamsoje.
Kitą vakarą nuėjau žiūrėti „Flyway" finalo iš kitos upės pusės - kad Liz ne išnyktų, o ateitų. Atskubėjau iš anksto, kad nepraleisčiau. Tik nieko negalima buvo pakeisti. Ji artėjo upės link ir nyko tamsoje. Kažkas aname krante sustabdė mašiną ir sumanė gelbėti ją, ėjo iš paskos ir jau tuoj sugadins spektaklį, o ji nekreipė dėmesio, stovėjo iškėlusi sparnus ties nusileidimu prie upės, ir tiedu stovėjo, nesuprasdami, kad pateko į kadrą ir tiems, kurie Sporto rūmų terasoje ir mums, šiapus Neries.
Šiapus mes budėjome dviese. Aktorė Airida, dėstytoja Gintautaitė skrido pro šalį po paskaitų. Čia užkulisiai, pasakiau, o ten tuoj bus spektaklis, jis jau artėja. Ir mes valandą tuose užkulisiuose. O kai Liz nusileido visai prie upės, mes jai plojome ir šaukėme „bravo", ji mums pamojo. Sušalusi Airida nuskrido. Tie du aname krante suleido šaknis ir toliau stebėjo Liz. Ji nieko, ji tik meditavo pritūpusi tamsoje, po to susilankstė sparnus ir iš lėto grįžo į ano kranto užkulisius. Išnyko dar kartą. O aš bridau žole namo šypsodama, kad apvaidinto miesto vis daugiau. Viskas taip ir buvo.
...
O kas toliau? Pagal poetos scenarijų - nuotykiai ir galimybės, kasdien. Žinoma, kad.
