Bet juk tekstas nebūtinai turi būti genialus? Nebūtinai toks, už kurį - ir vienintelį savo darbą - gautum Nacionalinę kultūros ir meno premiją, o tų premijų komisija taip pasigerintų savo reitingus, nes reaguotų operatyviai ir gyvai, o ne atidavinėtų menininkams skolas už kūrybą sovietmečiu? Pagaliau tekstas gal nebūtinai turi būti ir daug aprėpiantis, klystantis į nebūtinas lankas, kaip prieš tai ėjęs sakinys, nežinia kuriem velniam pajudinęs komisijos darbą... Juk dar Aristotelis „Poetikoje" kalbėjo apie saiką, kūrinio aprėpiamumo galimybes...
***
Bet kiekvienam kūrėjui - jei jis tikras, „normalus" kūrėjas - ateina laikas abejonėms savo kūryba, jo „aštuoniems su puse". Ir tik genialus kūrėjas tą krizę išnaudoja, gebėdamas pakilti virš jos kaip virš sausakimšos nuo automobilių kamščių gatvės ir pažiūrėti į ją iš šalies, iš viršaus, įamžinti krizę, pasišaipyti iš jos, nesureikšmindamas savo paties - ak, kaip kankinuosi! - situacijos.
Taip ir Alejandro Gonzálezas Iñárritu sukuria „Žmogų-paukštį". Filmą, kuris pagal savo struktūrą, vietą, tematiką kur kas labiau tiktų ne „Babelio", „21 grano" ar „Meilės-kalės" režisieriui, o, neabejotina, Woody Allenui. Juk filmas sudėliotas iš nenutrūkstančių dialogų ir monologų, pusė jų - apie savęs paties svarbą, ypač kai gyvenimas dūžta (tiksliau, pats jį sudaužei), čia nagrinėjami nesibaigiantys Brodvėjaus užkulisių labirintai, o jei iš jų išlendama - gatvės ne kitokios, visi fotografuoja, kelia į tviterį, kuris - irgi scena; pagrečiui kūrybai (bet nelyginamai menkiau) - tėvo, vyro santykiai. Tiesiog dar vienas „Dekonstruojamas Haris" švilpiant minčių ir kumščių kulkoms virš Brodvėjaus.
„Birdmane" aktorius Riganas Tompsonas (kurį vaidina Michaelas Keatonas, vaidinęs „batmanus") pats režisuoja abejotinos vertės pjesę, ir jo režisūra - lietuvio teatromano akiai - tiesiog kraupiai bloga nuo scenografijos iki monologų ir numanomų dramų. Riganas pašalina vienus jam netikusius partnerius, bet gauna dar labiau besipriešinančius kitus, palaipsniui artėja prie kūrybinio fiasko, nors bando sukurti teatre butaforinę tiesą, o kai nepadeda Lee Strasbergo idėjos - pasitelkia gyvenimą: tikra kulka, tik į nosį, o ne į smilkinį. Nes kas yra tiesa teatre? Naujasis Rigano partneris Maikas Šaineris (kurį vaidina Edwardas Nortonas, žaviai įtikinančios ekraninės tiesos etalonas) siūlo savąją, dar artimesnę gyvenimui - tačiau net ir tikras viskis scenoje ar erekcija lovoje vistiek bus iliuzija, tad telieka pasinaudoti gyvenimu, kuris tuo keliasi į tviterį, - ir finale galime sudainuoti „There´s No Business Like Show Business" ar ką kita apie amžiną bandymą pakartoti gyvenimą ir iliuzijų vaikymąsi.
Senstantis, jau 75-erių aktorius Al Pacino vaidina senstantį 65-erių aktorių Saimoną Akslerį Barry Levinsono filme „Pažeminimas" (The Humbling, mūsuose - „Septintas veiksmas"). Jis vaikštinėja po to paties Brodvėjaus identiškus kulisus, nusidrebia nuo scenos lygiai taip pat kaip Riganas, ligininėje bando vaidinti, kad vaidina, ir galiausiai išsiruošia į paskutinę brodvėjišką avantiūrą, „Karaliui Lyrui" pasiėmęs tikrą durklą - kad į sceną ištekėtų tikro gyvenimo kraujas. Gyvenime jis vaidina, stebi, analizuoja situacijas atsiribojęs labiau nei reikalautų Brechtas, ne prasčiau už jo psichoanalitiką, o štai scenoje... Čia viskas elementariau, čia visi personažai, tačiau scenos instituciją lydintys laikraščiai (ak, kur toji mūsų kritikos galia!?) gali tuoj pat paspęsti pinkles, už scenos pilna galimybių suklysti. Ir Riganas, ir Aksleris - visiški „antiherojai", lietuviškai vadinami lūzeriais, pasimetę, apgailėtini - ir vien todėl gyvi. Visiškai ne kaip jų anksčiau kurti „birdmanas" ar žudikas, kuriuo įtikėjo išprotėjusi moteriškė, dabar kalbinanti Akslerį nušauti jos vyrą, nes jis taip puikiai tai daro... Aksleris net tikresnis už savo lolitišką draugę, kuri jei myli jį - tai gal ir šiandieninį, bet neabejotinai pirmiausia - savo vaikystės dievaitį ir save jo draugijoje, o šis iš gyvenimo aukštumų režisuoja būsimus seksualinius nuotykius su ja ir jos drauge... Bičiuliai, kadaise buvę tikrais, dabar priversti atsitolinti, nes Aksleris paklydo... O jam kuri tiesa mielesnė? Be abejo, ta, iliuzinė, kuri leidžia pasislėpti nuo gyvųjų ir vėl jiems įrodyti, kad esi gyvas ir tikrajame gyvenime.
Prie Iñárritu ir Levinsono filmų galima būtų sąlyginai pridėti ir Davido Cronenbergo antiholivudinę satyrą „Žemėlapis į žvaigždes" (Maps to the Stars) - ir belieka spėlioti, kodėl 2014 metų žemėlapyje atsirado tokia stipri tiesos ir iliuzijos, svajų fabrikų, senstančių ir bijančių suklysti aktorių orbita. Ar tik todėl, kad simuliakrinė realybė užgožė tikrąją galutinai? Ar visas gyvenimas keliasi į soc.voratinklį, diktuojantį savo reikalavimus, prie kurių taikosi tiek Holivudo studijos, tiek Brodvėjaus scenos, o realiame gyvenime vis daugiau aktorių ir jų amplua? Cronenbergo pakankamai piktoje, bet gal todėl ir nuobodokoje satyroje keliolika kartų nuskamba Paulo Elluard´o eilėraštis „Laisvė": personažams - kaip savaip įsivaizduojamas jos troškulys ar tiesiog „kietos" eilės, o pačiam režisieriui - kaip ideali kūrėjo būsena. Galbūt primenanti pačią didžiausią - siurrealistų - kūrybinę laisvę, kada atsitiktinumai ir klaidos buvo įteisinta žaidimo ir kūrybos dalis, o krizės tapdavo naujais pasiekimais (tik niekšas Dali savo strategijomis jas nuvedė į šou verslo galaktikas). Režisieriai pavieniui, bet beveik identiškai ima maištauti prieš mašinas, kuriomis virto pramogų industrija, o paskui jas - ir gyvenimas, kuriame nebegali daryti klaidų, nors ir nesi programuojamas algoritmų.
Kaip tik čia sušvyti aktoriai - ir Keatonas nebuvo vaidinęs tokio nepatogaus, bjauraus, kenčiančio narcizo, ir Pacino jau kuris filmas atrodė toks pat užsimiegojęs, sergantis ir pavargęs, kad jau kilo klausimas kaip pokšte apie Jasoną Stathamą - ar jam kas pasakė, kad jis vaidina jau kitame filme? Priešingai, čia jie abu atgijo visa jėga, o Juliane Moore „Žvaigždėlapyje" taip pat pasitelkė ir kandžią ironiją, ir slepiamą skausmą savo senstančiai ir užkietėjusiais viduriais besiskundžiančiai Havanai, kad jos „oskarinis" vaidmuo juostoje „Vis dar Elis" atrodo ašaringas kaip glicerinas. Senstantys aktoriai kur kas gražesni, nes vaidmuo pildosi jų pačių raukšlėmis.
***
PIN dienos kultūros maratonas „Kablyje", regis, kaip tik ta vieta, kurioje galima ir prisistatyti su savo iliuzijomis, ir solidžiai klysti. Debiutinė erdvė studentams, kuriuos gelbsti erdvės (joms galima suversti kaltę), neįprasta meistrams (kaip riedučių parkas - ir todėl jį taip pat galima kaltinti). Pernai metais atsivėręs aibei nežinomų, bet trokštančių saviraiškos LMTA ir VDA studentų, šįmet „Kablys" kaip tik ir patraukė profesionalėjimo taku, ir laisvės gatvė gerokai susiaurėjo. Nepaisant pavyzdinio puslapio, leidusio susikurti savo festivalį, visa kita buvo struktūruota gal perdaug: organizatorių atranka buvo pernelyg griežta, ir maratonas, pernai buvęs keturių dienų kultūriniu sambrūzdžiu, šįmet, ypač jei įeidavai į „Kablį" ne prieš renginį, padvelkdavo tvarkinga iniciatyva kultūros namuose su tuščiomis erdvėmis (nes visi sėdi salėse). Ir jei opera nepatiko, daugiau ir nėra kur dėtis, lauk valandą, kol įvyks madų šou. Be abejo, taip prarandama dalis publikos, nes kūrėjus seka jų draugai - pirmieji fanai, kurie eina palaikyti pažįstamų, bet dar kol kas neina į nežinomų, bet ne mažiau įdomių kūrėjų akcijas.
Vis dėlto vienas didžiausių „Kultūros maratono" privalumų yra tolerancija ir pasirodančiųjų palaikymas. Slemo poezijos varžybose gali išgirsti sunkiai atlaikomą šūsnį grafomanijos, tačiau tarp jos bus ir kelios puikios eilutės, o plojimų sulauks visi. Buvo žavių netikėtumų, kaip art-jazz-rock-ar-dar-kaip-nors grupės „Brave Noises" pats pirmasis koncertas, iškart pritrenkęs debiutas: stebėtinai smagus, azartiškas mąstymas ir geras „draivas". Buvo eksponatų, kviečiančių patirti elektrošoką ir šypseną po jo, ką autorius ir numatė.
Neįprastos „Kablio" erdvės įnoringos, jos diktuoja, reikalauja, - bet atlaidumas padeda visoms pusėms. Kai beveik profesionalai okupuoja „Skate" parką su Händelio opera „Kserksas", pritrūksta ir šypsenos, ir atstumo, skirtumo nuo įprastos teatrinės scenos: sekti dialogus ir siužetą iš mažyčių švytinčių tablo su titrais gana sunku, belieka gėrėtis muzika. Režisierė ir choreografė Marija Simona Šimulynaitė vykusiai pasitelkė baroko teatro judesius, įdomiai juos transformavo, tačiau neišvengė pagundos jais pernelyg pripildyti sceną, ir taip akcentų nebeliko, o nuolatinis per intensyvus judėjimas bandė neigti muziką - lyg šiandien Händeliis būtų nuobodus. Intensyvumas tapo tvarkingas ir nuobodokas.
Netvarkinga, pilna klaidų - ir todėl įdomu: toks yra Gildo Aleksos ir jo grupės „Teatronas" spektaklis „Kas prieš karą pasiduokit". Publika nuo pat įėjimo pagal akių spalvą padalijama į gerus ir blogus, ja manipuliuojama, atskleidžiamas valdžios mechanizmas. Nuskriaustieji pasijunta vieningesni, blogieji - nejaukiai atakuojami. Vėliau jau visi žiūri vieną spektaklį, sudurstytą iš tarpusavyje nesusijusių epizodų, bet juos vienija prievarta, manipuliacija, skausmas, nejautra. Spektaklį žiūrėjau ir kaip neabejotinai paveiktą Krzysztofo Warlikowskio „(A)Pollonios", bet tai sakau kaip didžiulį pliusą - Gildas Aleksa savo deklaratyviai postdraminiam kūriniui pasirinko tik principą sieti miniatiūras temomis, ir ne tiesmukai, o iš tolo (itin atpažįstamos kelios sąsajos su realybe kaip tik kenkė). Holokausto prievartą „papildė" bičiukai iš Anglijos, žiūrovo „susitikimas" su visai nusitvojusia „feisbukine" mergina perėjo į žiūrovo teismą, kur jis tapo spektaklio veikėju ir taip galutinai buvo supainiotos žiūrovo ir atlikėjo pozicijos. Viename epizode neprofesionalių aktorių vaidyba itin mėgėjiška, - ir pritrenkiamai tiksli kitame (priklauso, matyt, nuo kuriamo socialinio tipo). Bet svarbu, kad epizodai kuria dramaturginę įtampą, o režisieriaus stiprybė yra gebėti skleisti nejaukią atmosferą, pasimetimo, nežinojimo, kaip toliau elgtis, dramaturgiją (ir drauge su jais provokuoti žiūrovus mąstyti). Identifikuotis su vienu iš personažų po sekundės gali pasirodyti klaida, bet tai - smagi klaida, kur vėl žvilgsnis grįžta nuo scenos į save. Susipainioja profesionalizmas su mėgėjiškumu ir tai - vienas tinkamų pavyzdžių, kaip klaidinga šiandien taikyti šias pasenusias kategorijas.
Tai taip pat viena „Kultūros maratono" vertybių, ir labai nesinorėtų, kad jas renginys pamestų. Geriau pasinaudotų Žymanto Katino ir Sauliaus Kmieliausko instaliacija kaip pavyzdžiu: iš puspilnės vonios į dušo galvutę kyla lašai - atgal į pradžią, kur ir prasidėjo.
***
Paprastai mes niekada ir nesužinome, ar teisingai pasielgę iš tiesų teisingai pasielgėme. Mums gyvenimas neteikia kreditų alternatyvoms. Jei Riganas nebūtų nusišovęs nosies (gal geriau gogoliškai pasakyti - nušovęs savo nosį?), tikriausiai patirtų sėkmę, bet kas iš to - jis ten jau buvo. O sėkmė - ar ji automatiškai nėra viena didžiausių klaidų, nes tada jau imi gyventi ne savo gyvenimą? Gal kaip tik klaida ir yra didžiausia ir akivaizdžiausia alternatyva mūsų gyvenime. (Skamba kiek patetiškai, ir gal čia geriau būtų buvusi kokia citata ar ironiškesnis žvilgsnis, bet tekstas juk nebūtinai turi baigtis smarkiai hepiendiškai, vistiek išlaikyta gaubiamoji kompozicija, tai gal pakaks ir jos, antra vertus, skliaustų galima neskaityti, tiksliau, skaityti tik iki jų, nes visos savirefleksijos ir ironijos dažnai tebūna išsisukinėjimai iš gyvenimo...)
