Iš laiškų Rūtai O.
Šiuos tekstus inspiravo neseniai pasirodžiusi Rūtos Oginskaitės knyga „Jausmų repeticijos. Metai su aktoriumi Vladu Bagdonu" („Tyto Alba", 2011)
Neatsimenu, kada paskutinį kartą šitaip „rijau" kokią knygą kaip „Jausmų repeticijas", t. y. tavo „metus su aktoriumi Vladu Bagdonu". Ir stabdžiau save, kad taip neskubėčiau, pratęsčiau saldžiai kankinantį skaitymo malonumą. Rūta, o juk tai ne vien Vlado Bagdono gyvenimas. Tai ir laikas, kuriame mes buvome, tai spektakliai, kuriais žavėjomės ir kuriuos sekėme, idėjos, kuriomis alsavome. Tai nuolatinė artistų savigrauža, tiek tau, tiek ir man pažįstama nuo vaikystės. Gal todėl nenuostabu, kad beveik vienu metu parašėme „teatrines" knygas, kurių pavadinime vienas žodis sutampa! (Turiu galvoje savo knygą „Po repeticijos" ir R. Oginskaitės „Jausmų repeticijas"). Mirk nesikelk, ir kaip mums taip išėjo, a?
Dedikacijoje parašei, kad tai jūsų su Vladu B. sukurtas aktorius Bagdonas. Šyptelėjau. Suprantu tave. Aktoriaus sielos efemerija apdumia akis netgi jam pačiam: kas jis? Ir kaip gali pajėgti jo portretą įrėminti rašantysis, jei dažnai patsai teatrui atnašaujantysis trauko pečiais maždaug taip: gal nieko reikšmingo ir nepadariau, nematau savo darbe jokių stebuklų. Ir tai ne poza.
Galinga knyga, 300 puslapių! Skaitau ir ieškau paliudijimų, kuo išskirtinis būtų aktorius V. Bagdonas jo nemačiusiajam scenoje arba - nedaug mačiusiam? Pati sprendžiu, kaip, kokiomis priemonėmis įvardyti ir užfiksuoti ne tik sukurtą charakterį, bet ir vaidmens sielą - ar žodžiai yra įgalūs? Šitai nuosekliai darė Dana Rutkutė, savo kalba tarytum fotografavo mylimus artistus, spektaklius, nepaleisdama ir dvasios. Ir tu tai darai knygoje. Tačiau pripažink, kad labiausiai mus paveikusius vaidmenis ar spektaklius aprašyti nėra paprasta: kad ir kaip stengtumeisi, užgraužia apmaudas - tai, kas scenoje genialu, žodžiais sunkiai įvardijama. Juk ir tu knygoje prisipažįsti: „Negaliu rašyti apie Bagdono Otelą. Lyg savo paslaptis turėčiau atskleisti. Gal padėtų koks vadovėlis, mokantis rašymo apie aktorystę metodų?" V. Bagdono balse tarytum sutelkta pasaulio tvarka ir ramybė: žvelgiant į jį ir klausantis apima visiškas saugumo jausmas. Tai aktorius, stulbinantis nuostabiai sustyguota pusiausvyra: emocijos, išminties, ramybės ir nerimo. (Na va, vos ne eilėraštį parašiau.)
Bagdono vaidintas Otelas man tiesiog ,,nunešė" protą. Buvau transe. Mačiau keletą sykių. Po antro karto (žiūrėjom abi su seserim, vaidino Kauno muzikiniame) išėjome virpėdamos į apšviestą miestą ir stovėjome nesusivokdamos, ką dabar daryti. T. y. - ką daryti su savo gyvenimais. Patraukėme pas mane. Pusė nakties - virtuvėje, prie nesibaigiančios arbatos puodelių. Spektaklis, o ypač - Bagdono kančia, mus tiesiog „nuskuto". Verkėm ir juokėmės, aiškinomės, ką mes čia gyvename. Ir dabar, rašydama, apsižliumbiau, prisiminusi tą išgyvenimą. „Otelas" sugrąžino prie dieviškosios mūsų gyvenimų paskirties - kūrybos ilgesio. Nukrapštė purvą. Už tai Bagdonui būsiu visą gyvenimą dėkinga. Skaitau knygą, džiaugiuosi, mėgaujuosi. Verkiu. Kviečiuosi Jurgį į kambarį, cituoju. Baltai tau pavydžiu to kartu praleisto laiko. Įstabi, žaisminga knygos intonacija. Skaitau ir labiau girdžiu save. Lengviau būnu, kai sunku. Su šia knyga apie meistrą, kuris, regis, pats savo vertės nė nenutuokia. Tačiau jautriai galvoja apie jaunus žmones, už kuriuos atsako. Apie savo studentus.
„Nuo pat pirmųjų dienų prašau, kad jie net ir blogiausiuose dalykuose, prastuose spektakliuose neieškotų nieko bloga, kritikuotina", - V. Bagdonas.
Dar noriu to laiko - su knyga, su pauzėmis ir ašaromis, kai apgalvoju man nepažįstamą Vilnių, su svajonėmis ir klaidžiojimais po jį - buvusį per tavo ir Bagdono dialogą, per aktoriaus vaikystės ir jaunystės prisiminimus. Tokia keistai dramatiška Bagdono sielos medžioklė, „žvejyba", drugelio gaudymas - kur jis, kas jis, kaip ir kodėl?
Impresionistinis įspūdis, trapu, milžiniškas faktologinis darbas, o svarbiausia - prisijaukintas žmogus, kuris nebijo sakyti savęs. Nebijo būti paprastas ir atlapas iki nuogumo - šalia esančiajam / esančiajai.
Iš kitos pusės - viso laiko istorija, kultūros istorija, mūsų gyvenimo liudijimas. (O juk ir aš ten buvau! Kad ir ne tame mieste, tačiau tame pačiame laike, toje pačioje teatro ir kasdienybės būtiškoje buitiškoje atmosferoje.) Nuostabus audinys, nuaustas gyvenimas, jis knygoje tiesiog sugrąžintas. Skaitau, o jausmas, lyg alkis tekstui ne mažėja, bet auga. Pykstu, kad per greit skaitosi.
Tarpais užgniaužia gerklę: brangintina knygos savybė - drąsa. Kaip ji pasiekta, kokiomis ilgametėmis (?) bendravimo paslaptimis ir būdais prieita iki atvirumo? Kartkartėmis Bagdonas man atrodo netgi kiek ciniškas - tada, kai taip paprastai, „ūkiškai" nuvertina savo triūsą, supaprastina kūrybines situacijas. Repeticijos, spektakliai, premjeros, peržiūros. Lėkimas risčia per valandas, teatrus, pjeses, ieškant - ko? Greičiausiai - išsipildžiusio savęs. Suvokiu, kad V. Bagdono savikritiškumą ir reiklumą sau pirmiausia suformavo labai sąžiningas santykis su aktoryste ir pagrindiniu aktoriaus darbo „instrumentu" - siela. (Ogi ir kūnu, be abejo.) Bagdonas jokiu būdu nemenkina savęs tyčia. Bet ir neromantizuoja savo profesijos. Greičiau - deromantizuoja. Kaip ta galima poza, savęs sudramatinimas, taip būdingas meno (o teatro - itin) žmonėms, „meno aukos" sindromas nuo Vlado B. veido nukrapštytas?
Nuo atviro veido (ar įvairiapusiškai kintančio) - ir jis dėl to netampa menkesnis ar ne toks patrauklus. Nėra ir mėgavimosi - va, žiūrėkite, aš ir toks, ir toks... Ne tik kad nukrapštytas sindromas, bet leidžiama apie tai kalbėti viešai. Šitai sukrečia. Tiesos ieškojimas, pirmiausia - savyje, per save. Ir atvirumas - tau. Kaip šito pasiekei, kaip tai „užkariavai"?
„Aš tikrai esu intuicijos artistas, neturiu metodų, kuriuos galėčiau surašyti (...). Artistas gali būti atvestas iki tam tikros šilumos širdyje ar sieloje, kai pašneki su juo", - V. Bagdonas.
Knygos nuotraukos, į kurias užsižiūriu. Reta kuri atvira, dažniau - šykšti emocijos, kaip ir jos visos, kurias vartau tėvų albumuose, - premjerinės, proginės. Tačiau ir čia justi nesuvokiamas Bagdono kitoniškumas: aukšta atvira kakta, gilios paslėptos akys, apie kurias kaip „trukdį" kine kada nors švelniai paaiškins operatorius Jonas Gricius. O ten, kur Faustas ar Otelas, - užveržtas skausmas. Ir - energija, toks gaivalas, kurį išlaisvinus viskas lėktų į šipulius. Dar - vyriška prigimtis: Bagdonas nebijo priimti ryžtingų sprendimų gyvenime - keisti, išeiti, atsiskirti, nebijo pripažinti pats sau savęs visokio.
„Kad teatras gyvuotų, negali nebūti ir tam tikro žiaurumo", - V. Bagdonas.
Atiduokit ir man tą Vilnių, tuos suvaidintus spektaklius Profsąjungų rūmuose. Atiduokite jauną Bagdoną, kai jis vaidino debiutinėje vienuoliktoko Rolando Rastausko pjesėje „Lenktynių aitvaras". Dar maža mačiau Kauno profsąjungų rūmuose. Regis, jau tada aktorius vaidino su gitara, dainavo. Ar klystu? Tėtis man pasakė: „Žiūrėk, vaikeli, toks jaunas berniukas, o jau jo pjesę stato. Labai talentingas." (Vėliau „Lenktynių aitvarą" mano tėtis pastatė su KPI studentais. Nors dabar, žinoma, ne apie tai „daina", Rūta, o apie tavo knygą.)
Kitas dalykas, kuris stebina, juokina, kad biografas, t. y. - tu, geriau žinai visus faktinius kūrybinio kelio vingius nei pats V. B. Gražus „žaidimas", ir, manau, nesąmoningas, kai jis pasitikslina savo gyvenimo faktus per tave.
Jaudina skyrius, kuriame rašai apie dainas. Kiek kartų You Tube esu sunkiomis minutėmis ieškojusi būtent Bagdono įrašų, ir teatradusi vieną dainą. Koks didelis jo dainų poveikis. Kai dirbau savaitraštyje „Nemunas", mūsų stilistė L. turėjo kompaktą. Veždavo mus po darbo ar kokių švenčių namo, automobilyje skambėdavo „lygiai pusė dešimtos / aš numirt turiu..." Ir apsiverkdavome, ir prašydavome - dar, dar, dar... Pasikartodavome ta proga ir Donaldo K. eilėraštį: „Aš mirsiu rudenį bus pusė keturių..." O Donaldas paprašydavo dar sykį atsukti Bagdono dainą... Tačiau labai teisingai knygoje parašei, jog pati Vlado B. dainų intonacija yra šimtą kartų vertesnė už profesionalias aranžuotes. Nors jį puikiai suprantu, nesilyginu dydžiais, tačiau mano pačios dainos, kurias dainavau nuo vaikystės ir rašiau pagal įvairių poetų tekstus (ir savo, žinoma), užgeso būtent dėl suvokimo, kad nedrąsu eiti į žmones su „indžia - pindžia" akompanimentu. O, maniau, jei skambinčiau gitara, nebijočiau. Pasirodo, ne instrumentas lemia drąsą. (Atleisk už diskursą apie save.)
Dėl Bagdono paprastumo - žinai, skaitydama knygą pamaniau, kad kartkartėmis jis tyčia prižemina toną, tyčia kiek supaprastina ar net nuvertina įvykius, santykius, save, savo darbą. Tai tiesiog jautrumo dangstymas, gynyba, kad tik niekas neįtartų egzaltacija ar skystumu (panašiai aktorius Darius Meškauskas atsakinėdamas į klausimus apie teatrą kategoriškai akcentuoja: „Aš - ne menininkas. Aktorius yra amatininkas.")
Tu visą laiką buvai jo biografė. Ne tuos kelerius rašymo metus, o tiek, kiek vaikščiojai į teatrą ir žiūrėjai spektaklius, kuriuose „liūdnojo vaizdo riteris" savo tikrumu, netgi savotiška teatrą, o ir jo talentą mylinčiųjų globa, mums glostė širdis. Truputį - pro ašaras. Tavo ir mano.
Sveikinu, Rūta, kol scenoje Bagdonas - mes apsaugoti nuo melo. Tik kas jis yra, tasai aktorius, a? Atsakymas įsišviečia tylioje scenos tamsoje.
NEMUNAS
Rūros Oginskaitės knygos "Jausmų repeticijos" pristatymas ir knyos herojaus Vlado Bagdono kūrybos vakaras įvyks Lietuvos rusų dramos teatre gruodžio 7 d., 18.00 val. Bilietus platina „Tiketa”.
