Tamsiems debesims besikaupiant virš kasmet nerimastingai laukiamų Auksinių scenos kryžių apdovanojimų, kuriais pagerbiami per metus prasmingus ir vertingus darbus nuveikę šalies teatrai bei kūrėjai, apie šių metų sezono išskirtinumą, nominacijų problemas ir lietuviško teatro situaciją kalbėjomės su komisijos nare teatrologe Rasa Vasinauskaite.
Teatro kritikė sutiko papasakoti apie aplinkybes, lėmusias būtent tokį nominacijų išsidėstymą ir garsiai pasvarstyti, kas lemia tai, kad kai kurie šalies teatrai kasmet lieka periferijoje.
- Komisijoje esate ne pirmus metus. Ar pastebėjote, kuo šis teatro sezonas išsiskyrė iš ankstesniųjų?
- Sezono kitoniškumą labai paveikė Krystianas Lupa ir kiti kūrėjai iš užsienio - Jānis Balodis, Valters Sīlis, Árpádas Schillingas. Buvome pripratę prie lietuviško konteksto. O šių metų užsieniečių darbai pateikė pavyzdžių, koks dar gali būti šiandienos teatras.
- Kodėl svarbu, kad šiemet turime juos savo teatriniame kontekste?
- Kiekvienas režisierius atstovauja tokiai teatro estetikai, prie kurios dar nesame pratę, nors patys ją tęsia jau ne pirmus metus.
Svarbu ir tai, kad jų spektakliuose naujai atsiskleidė mūsų aktoriai. Gali būti, kad dirbdami su savais ar tarp savų tiek mūsų režisieriai, tiek aktoriai prisitaiko, dirba taip, kaip yra įpratę. O naujas žmogus pareikalauja iš jų to, ko anksčiau jie nėra darę.
Antra vertus, šie trys spektakliai kelia skirtingas problemas ir tarsi brėžia tris galimas sceninės kūrybos kryptis.
- Turint omenyje tarptautinį kontekstą, ar lietuvių režisieriai yra pajėgūs varžytis su užsienio kūrėjais tose pačiose nominacijose?
- Žinoma, taip, todėl šalia minėtų pavardžių yra ir mūsų režisierių. Tiesiog šįkart toks buvo sezonas, sakyčiau, labiau tarptautinis nei kada nors anksčiau. Juk nesistebime, kad mūsų operoje dirba užsienio statytojai...
Tai, kad dramos teatras randa, kviečia, įsileidžia užsienio kūrėjus, rodo jų atvirumą bei suinteresuotumą dirbti kitaip, o kartu ir tai, kad jiems mūsų teatras yra įdomus, svarbus, nėra nežinomas. Sakyčiau, pagaliau pradėjo vykti natūrali teatrinė „kraujo apykaita“ - mūsų režisieriai stato svetur, o užsienio režisieriai atvyksta pas mus.
- Iš nominacijų matyti ir tai, kad nepriklausomos trupės, jaunieji teatrai ar jų eksperimentai atsidūrė užribyje, jiems tarsi nebeliko vietos...
- Turime labai ribotą nominacijų skaičių. Ne visada galime jas keisti, nes tuomet įtraukdami naujas turėsime atsisakyti jau įprastų.
Tačiau teatras keičiasi, ir turbūt atėjo laikas keisti pačias nominacijas. Keisti taip, kad jose atsirastų vietos ir labiau tradiciniams, ir netradiciniams darbams. Dabartinės nominacijos atspindi ir teatro sritis bei žanrus, ir kūrėjų profesijas, o štai formos, tam tikros kryptys jose neatsispindi. Juk ir praėjusį sezoną, ir šįmet turėjome tokių eksperimentų, tarpsritinių spektaklių, kurių nebeįmanoma išskaidyti į režisieriaus, aktoriaus, kompozitoriaus ir t. t. profesijas.
Be jaunų žmonių darbų teatras neįsivaizduojamas, tad visada stengiamės juos pamatyti. Be to, atėjo laikas atskirti valstybinius ir nevalstybinius teatrus, nes nepriklausomų trupių spektakliai negali prilygti valstybiniams jau vien todėl, kad jų darbo sąlygos yra visai kitokios.
- Kokios problemos išryškėjo teatriniuose procesuose, stebint šių metų pretendentus į geriausiųjų vardą?
- Man asmeniškai pasirodė, kad bendras mūsų scenos profesionalų lygis smuktelėjo. Kartais profesionalų darbas prilygsta mėgėjiškam, saviveikliniam. Gal todėl, kad turime nemažai skirtingų vaidybos ir režisūros mokyklų, o jose dėsto aktyviai dirbantys tiek jaunesnės, tiek vyresnės kartos režisieriai ir aktoriai, kurių kiekvienas moko pagal savo „sistemą“, savo patirtį, savo teatro supratimą.
Žiūrint spektaklius į akis krinta elementarių taisyklių nežinojimas ar neišmanymas, stereotipiška ir šabloniška vaidyba, atsainus ir paviršutiniškas požiūris į darbą. Jokiu būdu nesakau, kad taip yra visur ir visuose teatruose ar grupėse, tačiau sceninės kultūros, preciziškumo, perfekcionizmo pasigedau. Palyginti labai paprasta - vokalistas ar muzikantas negali sudainuoti ar sugroti neteisingai, o štai teatre tų neteisingų natų girdisi nemažai.
- Bet tai ne tik jaunų ar naujų trupių problema? Tai vyksta ir didžiuosiuose mūsų teatruose?
- Ypač tuomet, kai teatrai džiaugiasi žiūrovais ir teigia, jog pastariesiems būtent toks spektaklis reikalingas... Teatras - ne televizija, jis niekada nebus toks masiškas ir skirtas visiems. Juolab dabar, kai jis vėl darosi svarbia kultūros išsaugojimo ar išlikimo, svarbių klausimų kėlimo, bendruomeniškumo formavimo erdve. Sakyčiau, teatras vėl darosi atsakingas už mūsų visuomenę ir tai, kas su ja ar joje vyksta.
- Šiais metais ir vėl turime tą pačią situaciją, kai viešumoje teatrai savo nepasitenkinimą dėl nenominavimo į apdovanojimus linkę nurašyti komisijos neobjektyvumui ar net neskaidrumui. Kodėl susidaro tokia situacija ir kaip jūs vertinate tokias teatralų pozicijas?
- Nominacijos kelia audras kasmet. Aš neprisimenu tokių metų, kad visi būtų patenkinti. Komisiją sudaro savo sričių atstovai ir profesionalai, kuriuos deleguoja skirtingos institucijos, asociacijos; nariai nuolat keičiasi. Nėra buvę, kad kuris nors užsiimtų „lobizmu“, nes tai paprasčiausiai neįmanoma. Visi komisijos nariai pasako savo nuomones, jos diskutuojamos, nominantų sąrašas ne kartą balsuojamas.
Jeigu kyla nepasitikėjimas, tuomet dalį atsakomybės turėtų prisiimti ir teatrai ar tie fiziniai asmenys, kurie pristato spektaklius, kūrėjus bendram sąrašui. Man keista, kad toks darbas nevyksta teatrų Meno tarybose, kurios galėtų rekomenduoti peržiūrai ne visus, kaip dažniausiai yra dabar, o ir teatro, ir Tarybos atrinktus spektaklius.
Vadinasi, nepatenkintieji patys neatlieka namų darbų, nėra savikritiški manydami, kad visa, kas jų sukurta, yra verta apdovanojimo. Komisija dėl spektaklių gausos nesiskundžia ir stengiasi, kiek įmanoma, viską pamatyti gyvai, toje scenoje, kur spektaklis ir buvo kurtas. Deja, kartais tai, ką pamatome, palieka slogų įspūdį, arba taip susiklosto aplinkybės, kad tąkart spektaklis tiesiog nepavyksta.
- Kokią reikšmę apskritai turi Auksiniai scenos kryžiai teatro kultūrai Lietuvoje ir ką jie turėtų reikšti tiek kūrėjams, tiek publikai?
- Manyčiau, kad „Auksiniai scenos kryžiai“ parodo tai, kokį teatrą turime ir kokį norėtume ar galėtume turėti. Kiekvienas sezonas leidžia įžvelgti vis kitus dalykus, galbūt net mažiausius krustelėjimus. Bent jau toks yra komisijos tikslas - pamatyti ir išskirti tai, kas per metus turėjo vienokios ar kitokios reikšmės bendrai mūsų scenos meno kultūrai.
Ir kai vieno ar kito teatro kūrėjai kelerius metus iš eilės į nominacijas nepatenka, vadinasi, kažkas ne taip tuose teatruose. Vadinasi, tų teatrų vadovai neieško būdų kažką keisti, juos tokia situacija tenkina. Žinoma, Kryžiai - tai ne lenktynės, ne olimpiada. Kūrybinio proceso idealiam meniniam rezultatui užprogramuoti neįmanoma, tačiau be ambicijų ir rizikos kūrybos nėra.
- Tai kokie yra kriterijai, pagal kuriuos geriausiųjų tarpe atsiranda būtent tie išrinktieji?
- Pirmiausia, žinoma, spektaklio visuma. Į ją įeina viskas - ir sumanymas, ir išpildymas, ir tos mintys ar energijos, kurias spektaklis skleidžia. Juk aktoriai žino, kaip sunku yra vaidinti silpname spektaklyje; režisieriui būna sunku dirbti, kai kažko nesupranta ar nenori suprasti aktoriai.
Taip pat išskirčiau idėją ir jos realizavimą - tos idėjos originalumą, realizavimo kokybiškumą. Dar - meninės kalbos šiuolaikiškumą, kuri turbūt kelia daugiausia diskusijų, tačiau pirmiausia krinta į akis. Klasikinis spektaklis irgi gali kalbėti šiandienos kalba, pavyzdžiui, K.Lupos „Didvyrių aikštė“, tačiau tokią kalbą reikia sukurti. Sukurti stilių, estetiką, reikšmes. Ne „pastatyti“, o sukurti.
- Tai už kokį teatrą pasisako šiųmečiai Auksiniai scenos kryžių apdovanojimai?
- Išskirtos nominacijos kreipia dėmesį į kokybišką, mąstantį, aktyvų, savitų kūrybos būdų ir erdvių ieškantį, naujiems potyriams žiūrovus kviečiantį teatrą. Norėtųsi, kad toks teatras būtų ne vien išskirtinių talentų privilegija, o mūsų visų, kurie jame dirba ir kurie jį lanko, tikslas.
