Laima Žemulienė
Teatro žmonės sekmadienio, kai minima Teatro diena, laukia su virpuliu. Už geriausius sezono darbus laimėtojai bus apdovanoti Auksinais scenos kryžiais ir piniginėmis premijomis. Tačiau kokiomis sąlygomis tie spektakliai ir vaidmenys sukurti - kas slypi už prašmatnios uždangos? „Finansavimo stoka ir atsainus valstybės požiūris į kultūrą", - pagrindines teatrų problemas įvardija Lietuvos nacionalinio dramos teatro generalinis direktorius Martynas Budraitis.
Nekeičia požiūrio į kultūrą
Sutvarkytas teatras, moderni scenos įranga, užtikrintas naujo spektaklio finansavimas ir puiki alga. Ar ne apie tai svajoja aktoriai, režisieriai, teatrų vadovai? Tačiau jų svajonėms nelemta išsipildyti dėl vienos priežasties - trūksta pinigų.
„Finansavimo stoka ir atsainus valstybės požiūris į kultūrą", - tokią pagrindinę šalies teatrų problemą įvardijo Lietuvos nacionalinio dramos teatro generalinis direktorius Martynas Budraitis.
Jo nuomone, šalyje taip pat trūksta gerų režisierių ir aktorių. Bet ir šis sprendimas - valstybės valioje. Kodėl kas kelerius metus bent magistro studijų nenusiuntus kelių jaunų režisierių į geriausias Vokietijos, Prancūzijos ar Anglijos mokyklas? Su stipendija ir įsipareigojimu grįžti. Turi būti galvojama ne apie tai, kas bus šiandien, o šiek tiek į priekį.
„Taip buvo daroma prieškario Lietuvoje. Juozas Miltinis mokėsi Paryžiuje, o dirbti grįžo į Lietuvą", - priminė M. Budraitis.
„Dabar, kai atsirado visokių serialų ir kitokių užsiėmimų, aktorių - didžiulė stoka. Todėl, kad visi užimti, visi uždarbiauja - kas įgarsina filmus, kas vaidina serialuose. Į tai žiūriu kaip į darbą", - sakė viešosios įstaigos Kauno miesto mažojo teatro režisierius Vytautas Balsys.
Įsuko remonto maratonas
 |
Dalis šalies teatrų gyvena tarp pastolių ir statybos dulkių. Kauno dramos teatro remontas jau tapo legenda, o legendos, anot jo vadovo Egidijaus Stanciko, tęsiasi. Šio teatro rekonstrukcija pradėta 2004 m., didžioji scena remontuojama trečius metus.
„Sutvarkyti didžiąją sceną ir žiūrovų salę galėtume per metus, bet tam reikiamo finansavimo negauname iš karto", - sakė E. Stancikas.
Bendra viso teatro rekonstrukcijos sąmata - beveik 64 mln. litų. Per tuos šešerius metus panaudota apie 30 mln. Jau suremontuoti visi gamybiniai cechai, grimo kambariai, teatro pastate esančios kamerinės salės.
„Susiplanuoji vienaip, bet kai gauni mažesnę sumą, sėdama prie apvalaus stalo ir svarstoma, ką geriausia už tuos pinigus daryti, kad darbai vyktų nuosekliai. Iki šiol buvo skiriamos nedidelės sumos - po 3-4 mln., tad pradėti didžiosios scenos remonto nebuvo įmanoma. Jis būtų trukęs 6 metus", - spėjo teatro vadovas.
Į didžiąją sceną - rudenį
Kol vyksta teatro remontas, spektakliai rodomi kamerinėse erdvėse - Kauno dramos teatras turi penkias nedideles sales, kurios išsidėsčiusios tarp Laisvės alėjos ir Kęstučio gatvės. Vienoje tų erdvių - Ilgojoje salėje - kažkada Jonas Jurašas pastatė spektaklį „Smėlio klavyrai", kuris sulaukė didelės sėkmės, Gintaras Varnas - spektaklius „Tolima šalis" ir „Heda Gabler".
Eksperimentinėse erdvėse, anot E. Stanciko, sukuriami patys įdomiausi spektakliai. Tačiau vadovas turi vilčių, kad kitą sezoną teatras spektaklius galės rodyti ir didžiojoje scenoje.
Ar per remontus labai nukentėjo teatro repertuaras?
„Kaip pažiūrėsi. Per sezoną tose mažose salėse parodome po aštuonias devynias premjeras. Kiekvieną vakarą vaidiname po tris keturis spektaklius. Kol teatras turi žiūrovų, - o jo lankomumas ypač didelis, - dirbame. Anksčiau taip dirbdavome gruodį, o dabar - visą sezoną.
Viena vertus, smagu, kad esame reikalingi žiūrovams. Kita vertus, didelis nuovargis, nes su tuo pačiu aptarnaujančiu personalu turime lakstyti per visas tas scenas. Kadangi dekoracijų, rekvizito sandėliai dar nesuremontuoti - sudėtinga. Tačiau žmonės - geranoriški, kūrybiški, mylintys savo profesiją", - teatro darbuotojams negailėjo pagyrų E. Stancikas.
Pastaruoju metu Kaune bene didžiausios sėkmės sulaukė Rolando Kazlo režisuotas spektaklis „Palata" pagal A. Čechovo kūrybą. Spektaklyje vaidina ir pats R. Kazlas. Tai spektaklis, į kurį nuo pat premjeros sunku gauti bilietų. Žiūrovų pamėgti ir Raimundo Banionio „Smulkūs vedybiniai nusikaltimai", Artūro Areimos „Laimingi".
Priversti prisidurti prie algos
Kauno dramos teatre dirba 36 etatiniai aktoriai. Pagal sutartį kviečiamas tik tas aktorius, be kurio sumanyto spektaklio tikrai neįmanoma įgyvendinti, su kuriuo režisierius jau yra atradęs bendrą kūrybinę kalbą. Su aktoriais, kurie paliko teatrą, tačiau spektakliai, kuriuose jie vaidina, dar rodomi, sudaroma intelektualių paslaugų sutartis.
Paklaustas, kokia yra vidutinė aktoriaus alga, E. Stancikas nevyniojo žodžių į vatą: „Tiesiog gėda sakyti. Tokia, kokią jis turėtų uždirbti už vieną spektaklį, kuriame atlieka pagrindinį vaidmenį, - apie 1000 litų. Laisvojo menininko honoraras už spektaklį - 200-300 litų. Juk kiekvieną dieną pagrindinio vaidmens, išgręžiant save iki galo, neįmanoma vaidinti. Visi puikiai žino, kad tie patys aktoriai veda renginius ir už tai gauna dvigubai daugiau. Kultūrininkų darbo užmokestis - apverktinas, apie tai vis kalbama, bet niekas nesikeičia" - kalbėjo E. Stancikas.
Aktoriai priversti garsinti filmus, filmuotis serialuose, visur bėgioti - save skurdinti dvasiškai, kad prisidurtų finansiškai.
„Tačiau tai dar ne viskas. Vyksta diskusijos, kad specialiosios lėšos, kurias patys užsidirbame, gali būti sumažintos. Jas galime naudoti spektakliams statyti, aktoriams premijuoti, už jas galime ką nors teatrui nupirkti. Jei jas sumažins, bus didelis smūgis. Juk pakėlus autorinius mokesčius, pabrango ir spektaklių statymo sąmatos", - aiškino E. Stancikas.
Reikia išsilaikyti rinkoje
 |
Klaipėdos dramos teatras taip pat gyvena tarp statybos pastolių ir dulkių.
„Ketvirtas sezonas, kai mes be namų. Kuo toliau, tuo sunkiau ir spektaklius kurti, ir remontuotis", - pripažino teatro vadovas Gediminas Pranckūnas.
Pagal sutartį su miesto savivaldybe kultūros centre Žvejų rūmuose teatras per mėnesį rodo septynis aštuonis spektaklius. Su kitais tenka važiuoti į gastroles - ten per mėnesį parodo penkiolika šešiolika spektaklių. Pagrindiniai klaipėdiečių žiūrovai - žemaičiai ir Mažoji Lietuva. Tačiau gastrolės brangiai kainuoja - teatras pats moka už viešbutį, transportą, degalus.
„Ką gastrolėse uždirbame, beveik viską ir išleidžiame jų išlaidoms padengti. Tačiau negalime sustoti - reikia statyti spektaklius, įdėti dar daugiau darbo nei kiti, kad galėtume išsilaikyti teatro rinkoje. Mūsų žiūrovai, gastrolių taškai - tie patys, tačiau jiems turi rodyti vis naują spektaklį", - sakė G. Pranckūnas.
Vadovo nuomone, žiūrovams reikia ir rimtų, ir pramoginių spektaklių. Sezono pabaigoje teatre numatytos dvi premjeros, kurias statys režisieriai Arvydas Lebeliūnas ir Jonas Vaitkus. J. Vaitkus planavo statyti miuziklą „Dekameronas" pagal Miko Suraučiaus muziką, tačiau tokiam dideliam pastatymui su būriu dainininkų teatro vadovas negavo pinigų. G. Pranckūnas neabejoja, kad būtų buvęs geras spektaklis. Vietoj to J. Vaitkus planuoja imtis lenkų autoriaus pjesės.
Benamiai sezonai į Klaipėdos dramos teatrą įnešė sumaišties, - kai kurie aktoriai jau kelia sparnus. Sezono pabaigoje iš teatro išeina Vytautas Anužis, Darius Meškauskas turi vaidmenų kituose teatruose.
„Kviečiau gerus režisierius, pakėlėme trupės lygį. Tie geri režisieriai užaugino mūsų aktorius, o šie kelia sparnus. Aš suprantu, kad Vilnius yra Vilnius, bet ką daryti man kaip vadovui? - retoriškai klausė G. Pranckūnas. - Tokių artistų iš gatvės nepaimsi. Suprantu, kad taip klostosi ir jų likimas - jų darbai, jų spektakliai, televizija."
Sezono pabaigoje Klaipėdoje planuota G. Varno premjera - Maxo Frischo „Biografija: vaidinimas" - taip pat žlugo, nes iš teatro išeina V. Anužis, kuriam buvo paskirtas pagrindinis vaidmuo.
Gal Klaipėdos teatrui tiesiog reikia plačiau ir garsiau skelbti žinias apie save? Tuo labiau kad jo reklamos veidu spaudos ir televizijos dėka jau seniai tapo aktorė Eglė Jackaitė.
Iš tokio pasiūlymo direktorius skaniai kvatojosi: „Teatre Eglė savo vietoje - nei kaprizinga, nei ką. Tačiau nuvažiavus į gastroles žmonės pirmiausia klausia: „Ar spektaklyje vaidina Jackaitė?" Nieko nepadarysi - televizija, spauda tikrai yra padariusios savo."
Vadovas nemano, kad viena aktorė galėtų reklamuoti teatrą - jį reklamuoja visi aktoriai. Tačiau kai išeina tokie artistai kaip V. Anužis arba kai D. Meškauskas per mėnesį vaidina dviejuose trijuose spektakliuose, nes užimtas darbu kitur, Klaipėdos teatrui ne į gera.
Stovi ant Danės senvagės
Kalbėdamas apie teatro remontą G. Pranckūnas susiima už galvos. Vien projektavimas truko pusantrų metų.
„Tik praėjusiais metais pradėjome teatrą rekonstruoti. Pernai gavome 3 mln. litų, daug darbų padarėme: išbetonavome pastato pamatus, sceną, pastatėme pirmą aukštą. Kadangi teatras stovi ant Danės senvagės, pavasarį jo rūsiai visada būdavo pilni vandens, jį reikėdavo išpumpuoti. Šiais metais rekonstrukcijai numatyta 7,5 mln. litų.
Visam teatrui suremontuoti reikia apie 60 mln. litų. Iš šios sumos statyboms numatyta 20,6 mln., visa kita - didžiajai ir mažajai scenoms bei salėms įrengti, priestatui rekonstruoti. Po visų remontų pastatas bus atnaujintas 70-80 proc.", - dėstė G. Pranckūnas.
Šiaulių dramos teatras nesiėmė grandiozinio remonto, todėl nebuvo uždarytas - rodomi spektakliai, daug gastroliuojama po Lietuvą.
„Viską tvarkome pamažu - stogą, fasadą. Vasarą pakeitėme garso ir šviesos įrangą, grindų dangą, kėdes", - pasakojo teatro vadovas Antanas Venckus.
Kiekviena įranga - unikali
Kai kam gali kilti abejonių, esą ar pagrįstai teatrai taip renovuojasi, tvarkosi, gražinasi už milijonus? Gal viską galima daryti paprasčiau?
„Nelabai. Galima sakyti, kad šiuo metu Lietuvoje nėra nė vienos teatro scenos, kuri atitiktų šiuolaikinės technikos reikalavimus. Nebent Nacionalinis operos ir baleto teatras, kuris dėl didžiulių pastangų ir įtikinėjimų galų gale daugmaž normaliai susitvarkė. Visi susiima už galvos, kai pamato teatrų remontui skirtus skaičius - kelias dešimtis milijonų litų. Bet taip yra, visa tiek kainuoja. Kiekviena teatro įranga - unikali, ne masinės gamybos, pritaikyta konkrečiai scenai", - aiškino M. Budraitis.
Jo nuomone, pigesnė scenos įranga veiktų prasčiau ir trumpiau.
 |
Gal teatrų vadovai - bėda? Vienu metu teatrams vadovavo kompozitoriai, dabar - aktoriai. Gal teatro vadovui reikėtų įgyti specifinių žinių?
„Nepakenktų, bet svarbiausia - praktika, patirtis. Mūsų valstybė tokia, kad kartais žinios nieko nelemia", - mano taip pat aktoriaus išsilavinimą turintis M. Budraitis.
Deividas Staponkus, Kultūros viceministras, teigia, kad smarkiai sumažėjus valstybės finansinėms galimybėms, buvo nuspręsta tęsti anksčiau pradėtų objektų remontą, tačiau mažesnės apimties - atsisakyti investuoti į naujus objektus.
„Bet kokiu atveju tai geresnis sprendimas nei didžiąją dalį investicinių lėšų koncentruoti į vieną teatrą, bet užšaldyti remontus kituose. Manome, kad galimybės skirti daugiau lėšų teatrų investiciniams projektams sulauksime tuomet, kai atsigaus šalies ekonomika, kai padaugės į valstybės biudžetą surenkamų lėšų. Žiūrint į situaciją iš pozityvios pozicijos - teatrai yra remontuojami, būtų daug prasčiau, jei aptriušę pastatai ir salės būtų paliktos likimo valiai", - sako D. Staponkus.
