Vasario 13 d., penktadienį, Vilniaus knygų mugėje „Baltų lankų" leidykla pristatys pačioje 2008-ųjų pabaigoje išleistą A.Liugos straipsnių rinkinį „Laiko sužeistas teatras". Teatro kritikos tekstų knyga - retenybė šių dienų Lietuvos leidyboje. Šia ir kitomis svarbiomis progomis Bernardinai.lt kalbina teatrologą, Teatro ir kino informacijos ir edukacijos centro (TKIEC) steigėją ir vadovą, teatro prodiuserį Audronį Liugą.
Į knygą „Laiko sužeistas teatras" sudėjote pastarojo dešimtmečio savo teatro kritikos straipsnius, spausdintus savaitraštyje „7 meno dienos" ir kitoje periodinėje spaudoje. Šiemet taip pat sukanka 10 metų nuo 1999-ųjų, kai Jūsų vadovaujamas Teatro ir kino informacijos ir edukacijos centras pradėjo rengti tarptautinį teatro festivalį „Naujosios dramos akcija" (NDA), sėkmingai vykstantį iki šiol. Pastarasis dešimtmetis Jums labai kūrybingas ir produktyvus.
Audronis Liuga. Pastaruoju metu laikausi tokio požiūrio: tai, ką darau, reikalinga man pačiam ir mano artimiems žmonėms. Knygą paskyriau savo dukrelei, kuri gimė 2008-aisiais. Kai gimsta vaikas, kažkas pasikeičia gyvenime. Rengdamas knygą, irgi šį tą naujo supratau apie save. Šis sutapimas man pasirodė svarbus.
Prieš dešimt metų maniau, kad reikia pokyčių teatre, ir tai, ko tuo metu ėmiausi, man atrodė visuomeniškai svarbu. Bet iš tiesų žmogaus darbų ir veiklos lemiami pokyčiai svarbūs tiek, kiek jie brandina patį žmogų. Keitiesi pats ir mąstai apie kintantį pasaulį. Kuri ne kažką aplink save, o pats save. Tikrai ne man spręsti, kiek kam naudos davė festivalis „Naujosios dramos akcija". Dirbta su daugeliu žinomų Lietuvos teatro menininkų. Festivalis jiems padėjo atrasti naujus dramos kūrinius ir juos pastatyti. Bet nesureikšminu šio darbo, nes jo visų pirma reikėjo man pačiam. Iš pat pradžių mane vedė poreikis atnešti naujų vėjų į mūsų teatro gyvenimą, kažką jame pakeisti. Bet laikui bėgant intuityviai keičiau prioritetus. Šiandien man įdomiau mąstyti apie individualų žmogaus santykį su laiku ir su kitu žmogumi - nes juk teatras pirmiausia kalba apie žmonių santykius. Ir stengtis ne „taisyti pasaulį" (juokiasi), bet kurti save patį ir šalia esantį žmogų. Turbūt tokia ir yra to praėjusio dešimtmečio pagrindinė pamoka.
Sakote, dirbote pirmiausia sau ir artimiesiems. Bet „artimaisiais" Lietuvoje tikriausiai galima pavadinti ir tą pačią teatro visuomenę, kuri juk nėra didelė.
Sakydamas „artimieji", turiu omenyje „bendraminčiai". Juk bendraminčiai gali būti ir visai nepažįstami žmonės, turintys panašią poziciją, požiūrį į kūrybą, į laiką, į žmogų. Bendramintiškumas gali sieti žmones, bendraujančius per kūrybą, mintį, idėją. Pajunti bendramintiškumą, perskaitęs sau artimą knyga, pamatęs spektaklį, filmą, dailės darbą, išgirdęs muzikos kūrinį.
Kita vertus, mano darbas taip susiklostė, kad galėjau pasikliauti bemaž vien šeimos narių pagalba. Teatro ir kino informacijos ir edukacijos centras, kuriam vadovauju, yra labai mažas. Tam, kad įgyvendintumėm projektus - surengtume festivalį, išleistume knygas, kurtume spektaklius - stengiamės suktis su kaip galima mažesnėmis pajėgomis ir be stabilaus atlyginimo. Tokia veikla yra lyg tam tikras privatus reikalas. Nors iš jos turtų neįmanoma susikrauti, bet įkvepia laisvė realizuoti savo idėjas. Žinoma, to negalėtume padaryti be valstybės paramos, todėl esu dėkingas tiems žmonėms, kurie vertina mūsų projektus ir skiria jiems dalinį finansavimą. Tačiau kuo toliau, tuo labiau peršasi mintis, kad dabartinėmis visuomenės perturbacijų ir požiūrio į kultūrą, kuriančius žmones, sąlygomis kutūrinė veikla ir meninė kūryba yra privatus reikalas.
Nelabai optimistinė išvada...
Ji padeda blaiviai vertinti tikrovę ir savo vietą joje. J. Brodskis yra pasakęs, kad jeigu menas ko nors ir moko, pirmiausia patį menininką, tai būtent žmogaus gyvenimo asmeniškumo, privatumo. Tai visomis prasmėmis labai tiksli įžvalga. Mintis ne ta, kad menininkas turi atsiriboti nuo visuomenės, bet kad turi prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą ir kūrybą. Tokia atsakomybė ugdo patį žmogų, formuoja jo santykį su pasauliu. Ją jausdamas žmogus ne reikalauja, kad kažkas jam ką nors duotų, bet stengiasi eiti savo keliu nepaisydamas išorinių aplinkybių. Toks požiūris taip pat padeda neturėti iliuzijų. Kai kurie jauni žmonės, pradėję kurti, yra kupini iliuzijų ir galvoja, kad jų darbai „pakeis pasaulį"... Bet laikui bėgant ateina suvokimas, jog pirmiausia svarbu atsigręžti į save, užduoti esminius klausimus pačiam sau ir ieškoti į juos atsakymų. Aišku, kuriame arba įgyvendiname kultūrinius projektus ne patys sau. Viliamės, kad to kažkam reikia, kad tai kažkam įdomu, svarbu. Todėl turbūt išvada yra viena - sąžiningai ir asmeniškai motyvuotai atlikti savo darbą, o kiek jis svarbus kitiems - parodys laikas.
Man pačiam visada imponavo švietėjiškumo idėja - gal ją perdavė auklėdami tėvai, gal perėmiau besimokydamas (A. Liuga yra baigęs Sankt Peterburgo teatro akademiją, keletą metų dėstė Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje - A. G.). Iš esmės visi mūsų centro vykdomi projektai daugiau ar mažiau švietėjiški. Taigi - privati švietėjiška veikla (juokiasi). Bet manau, kad tik asmenine iniciatyva grįstas švietėjiškumas yra tikras. O „švietėjiška veikla", grįsta principu „turim pinigų ir už juos ką nors apšviesim, kad kaip nors tuos pinigus išleistume", yra laikina.
Jūsų straipsnių knygos pagrindinė tema - teatro ir laiko santykis. Pirmajame tekste, kuris vadinasi taip, kaip ir knyga, - „Laiko sužeistas teatras", rašote: „Kai teatras, labiausiai iš visų menų „mintantis" gyvenimu, jo dramatizmu ir teatrališkumu, tampa individualios režisieriaus pasaulėjautos ir estetikos refleksija, jis darosi panašus „į dramblio kaulo bokštą", kuriame gyvenimas vyksta pagal universalius dėsnius, nepriklausančius nuo jį supančio pasaulio, laiko kaitos. (...) Tai paspendžia spąstus patiems „dramblio kaulo bokšto" gyventojams: idėjos senka, atsiranda nuovargis, neišvengiamas kartojimasis." Tokią situaciją įvardijate kaip „režisūrinės saviraiškos krizę". Tačiau dabar gan dažnai tenka stebėti kitą kraštutinumą - teatras perima žiniasklaidos funkcijas ir pernelyg koncentruojasi į šiandienines aktualijas. Kaip, Jūsų nuomone, teatrui atrasti kūrybingą santykį su laiku?
Teatras pirmiausia - dialogo menas. O dialogas - tai žmogaus būdas bendrauti su kitu žmogumi. Teatras neegzistuoja be žiūrovo. Ta mano mintis apie teatrą, užsidariusį „dramblio kaulo bokšte", užrašyta prieš dešimt metų. Tada rašiau, kad teatre turi kažkas keistis, kad režisierius negali kalbėtis vien tik pats su savimi, o turėtų rasti būdą bendrauti su besikeičiančia visuomene, reaguoti į besikeičiantį laiką.
Paskutiniame knygos tekste, esė „Teatro atminties kambariai", jau kalbu apie tai, kad teatre laiką derėtų vertinti ne aktualijų, o individualios žmogaus patirties matu. Pagrindinis šio teksto motyvas - atmintis. Vien dabartimi grįsta kūryba negali daug pasakyti apie žmogų, nes jis neegzistuoja vien tik esamuoju laiku, žmogus gyvena su visu savo praeities, dabarties ir ateities deriniu. Tikrai neteigiu, kad praeitis gražesnė už dabartį ar ateitį. Noriu tik pasakyti, kad meninė kūryba, per individualią patirtį susiejanti atmintį su esamuoju laiku, suteikia prasmę žmogaus egzistencijai.
Ar „Dekalogo" tema (tiek paskutinėje „Naujosios dramos akcijoje", tiek G. Varno spektaklio „Dekalogas", kurio dramaturgiją padėjote kurti) kaip tik ir išreiškia tą būtinybę atsigręžti, permąstyti laiką, susieti dabartį su praeitimi?
Prie Gintaro Varno „Dekalogo" tik nedaug teprisiliečiau jo paties prašymu paskutiniu spektaklio kūrimo etapu. Šis spektaklis - tai vienos iš kurso vadovių, aktorės Viktorijos Kuodytės, ir pačių G. Varno kurso studentų, teatro „Utopija" aktorių, idėja. Ji įdomiai persipynė su pernykštės „Naujosios dramos akcijos" tema. Tai tik liudija, kad bendraminčiais galima tapti nejučia, nesusitarus.
Krzystofo Kieślowskio ir Krzystofo Piesiewicziaus „Dekalogas" (1988 m.) buvo praėjusių metų „Naujosios dramos akcijos" atspirties taškas. Norėjosi atsigręžti į šį prieš du dešimtmečius sukurtą kino epą ne vien tik dėl moralinių imperatyvų - dešimties Dievo įsakymų. Svarbus akstinas buvo toji pati švietėjiška motyvacija. „Dekalogas" - vienas iš unikaliausių XX amžiaus pabaigos menininko švietėjiškos misijos pavyzdžių. Jis pagrįstas filmų kūrėjų ryžtu užduoti sau patiems ir juos supančiai visuomenei esminį klausimą: „Kaip žmogui gyventi čia ir dabar?", ir ieškoti į jį atsakymo. Tai ne naujų normų kūrimas ar bandymas ką nors įteigti visuomenei, o tų klausimų, kuriuos intuityviai jaučia nemaža visuomenės dalis, iškėlimas įtaigia menine kalba.
„Dekalogo" filmų scenaristas K. Piesiewiczius, pernai lankydamasis „Naujosios dramos akcijoje", pripažino, kad dabar šie filmai gal net aktualesni. Anuomet „Dekalogas" išreiškė pasipriešinimą nelaisvės ideologijai. Dabar, kai žmogus ir visuomenė laisvi, „Dekalogas" mums kelia klausimą apie žmogaus laisvės vertę ir jos ribas. Ir ne tik. K. Kieślowskis, su savo filmais iš socialistinės Lenkijos keliaudamas po vadinamąsias „kapitalistines šalis", pastebėjo, kad laisvose Vakarų Europos visuomenėse daug vienišų žmonių ir nemažai jų vienatvės bijo labiau negu ligos. Filmų serijoje „Dekalogas" ryški žmogaus vienatvės (socialinės ir egzistencinės) tema. Manau, šiandien ji dar opesnė nei prieš dvidešimt metų.
Ir G. Varno „Dekalogą" vertinu kaip švietėjišką darbą. Pirmiausia todėl, kad jis sukurtas su jaunais žmonėmis ir pagrįstas jų idėjomis, juos supančios tikrovės vertinimu. Šio spektaklio personažai atsiduria pasirinkimo situacijose - labai paprastose ir jauniems žmonėms pažįstamose. Manau, kad pasirinkimo dilema apskritai aktuali šiandieninei dvidešimtmečių kartai. Ji nenori aklai tikėti tėvų idėjomis, priešinasi visuomenės primetamoms normoms, ir vienintelis orientyras pasirinkimo situacijoje - tai prigimtinė moralė. Ją dar galima pavadinti sąžine, garbe. Spektaklio „Dekalogas" personažai kraštutinėse situacijose niekieno nemokomi ir neliepiami padaro tokius sprendimus, kurie rodo, kad šie jauni žmonės dar yra dvasiškai nesugadinti. Ir tai teikia vilties.
TKIEC filialas „Audronio Liugos produkcija" inicijuoja, prodiusuoja ir pristato spektaklius pagal naują dramaturgiją bei skatina alternatyvius teatrinius ieškojimus. Šiemet pasirodė dvi premjeros pagal dviejų moterų rašytojų pjeses - Marguerite Duras „Muzika antroji" (spektaklio režisierius, nors tiesiogiai to ir neįvardijate, esate Jūs) ir Dorotos Masłowskos „Du vargšai rumunai, kalbantys LT" (rež. A. Jankevičius). Spektaklį pagal D. Masłowskos pjesę per 2008-ųjų „Naujosios dramos akciją" parodė Maksimo Gorkio teatras iš Berlyno. Kuo Jus sudomino šios pjesės?
Renkantis Marguerite Duras pjesę apsispręsti padėjo aktoriai Viktorija Kuodytė ir Povilas Budrys. Kažin, ar būčiau ryžęsis imtis šio darbo su kitais aktoriais. Iki šiol neteko dirbti kuriant spektaklį. Esu stebėjęs, kaip tai daroma (dirbau greta Eimunto Nekrošiaus kuriant „Makbetą"), bet tai, žinoma, visai kas kita. Su V. Kuodyte ir P. Budriu sutarėme, kad mėginsime daryti šį darbą kartu, nekviesime režisieriaus „iš šalies". Dėliojant būsimo spektaklio kontūrus reikėjo daryti sprendimus ir nejučia ši atsakomybė atiteko man.
Man pačiam šis darbas buvo įdomus keliais aspektais. Svarbiausia - pirmą kartą pats patyriau tai, apie ką žinojau tik teoriškai. Darbas su aktoriais, pjesės idėjų perkėlimas į teatro kalbą, gyvas tavo paties kurto spektaklio ir žiūrovo kontaktas - visa tai buvo nauja patirtis. Be to, dar buvo įdomu paieškoti atsakymo į klausimą - be ko gali apsieiti teatras? Teoriškai žinojau, kad teatras gali apsieiti be scenos, be dekoracijų, be apšvietimo, tačiau negali išsiversti be aktoriaus. Nutaręs tai išmėginti praktiškai pajutau, kokia išties yra tokios teorijos kaina, net ir statant mažos formos spektaklį. Viktorija ir Povilas yra patyrę aktoriai, aukščiausio lygio profesionalai, tačiau šis darbas ir jiems tapo savotišku išbandymu. Spektaklis gimė nedidukėje „Meno forto" palėpėje ir suaugo su šia erdve. Bet jo forma yra besikeičianti. Aktoriai skirtingai kuria tą išgyvenimo tikrumo momentą skirtingose erdvėse, kuriose tenka vaidinti.
Dorotos Masłowskos pjesė man pasirodė įdomi ne paviršutiniu aktualumu. Du jauni žmonės atsiduria gyvenimo užribyje, pradėję žaidimą, kuris juos pačius veda į aklavietę. Šiandien žinome nemažai atvejų, kai jauni žmonės žaidžia gyvenimu ir su kitais žmonėmis, vertindami tai kaip pramogą. Tačiau užsitęsęs žaidimas kartais priartėja prie pavojingos ribos, kurią peržengus kyla grėsmė žmogaus išlikimui. Tada pradedama mąstyti: kas aš toks ir kas su manimi darosi? Pjesės autorė kelia klausimą, kas gali priversti tokį gyvenimu žaidžiantį žmogų pažvelgti į save ir susimąstyti: „Kas aš esu?" Spektaklyje „Du vargšai rumunai, kalbantys LT", kurį sukūrė režisierius Agnius Jankevičius, siekiama užduoti šį klausimą. Šis spektaklis - tai bandymas analizuoti visuomenės ligos požymius ir aiškintis, kaip reikėtų gydytis.
Kaip atradote Marguerite Duras pjesę?
Paprastai pats atrandu pjeses, bet šią pjesę man pasiūlė ją išvertusi Akvilė Melkūnaitė. Duras niekada nebuvo mano mėgstama autorė. Jos kūryba itin moteriška, daug kas joje man atrodė nesuprantama. Ir perskaitęs pjesę „La musica deuxième" ne iš karto ją supratau. Aktoriams pjesė iš pradžių pasirodė šalta ir prancūziškai rafinuota. Bet ilgainiui joje radome sau artimą patirtį ir stiprų dramatizmą. Tokius dalykus, kurių nereikia stengtis teatrališkai vaizduoti, bet kuriuos galima atrasti savo pačių ar pažįstamų žmonių gyvenimuose. Pjesėje pasakojama istorija iš tiesų yra ne apie dviejų žmonių išsiskyrimą, o apie jų susitikimą. Kiekvienas susitikimas vertingas, jeigu žmonės ką nors naujo supranta vienas apie kitą. O šitoje istorijoje dramatiškai išsiskyrę žmonės iš naujo atranda vienas kitą ir supranta, kad vienas kitą mylės, nors gyvens atskirai.
Ar žinojote, kad šią pjesę yra pastatęs ir vaidina teatras „Ramūno ateljė"? Taip pat netradicinėje erdvėje - viename senamiesčio bute.
Taip, žinojome, vertėja A. Melkūnaitė buvo mačiusi tą pastatymą.
2008 metų pabaigoje TKIEC pradėjo tęstinį leidybinį projektą - knygų seriją „XX amžiaus teatro palikimas. Teatro tekstų biblioteka" (TTB). Seniau vykdėte projektą „Teatras ir mokykla"...
Atvirai kalbant, man viskas, ką darome, yra „teatras ir mokykla" (juokiasi). Visur matau švietėjišką aspektą. Ir leidybiniai projektai, ir festivalis, ir net mūsų pastatymai skirti ugdyti skonį, mąstymą, plėsti akiratį.
Projekto „Teatro tekstų biblioteka" idėją pasiūlė teatrologės Ramunė Marcinkevičiūtė ir Rasa Vasinauskaitė. Tai kišeninio formato knygelių serija, kurioje spausdinami į lietuvių kalbą iki šiol buvę neversti XX amžiaus teatro minčiai svarbiausi tekstai. Jie padarė įtaką ir kitiems menams - dailei, kinui, muzikai. Pernai išleidome dviejų skirtingų teatro mąstytojų darbus, savotiškus XX amžiaus pradžios teatro manifestus - Emilio Zola „Natūralizmas teatre" ir Vsevolodo Mejerholdo „Apie teatrą". E. Zola padėjo natūralizmo pagrindus, kuriais remdamasis savo mokyklą vėliau sukūrė K. Stanislavskis, o V. Mejerholdas - pirmasis sąlygiško teatro ideologas. Dabar ruošiamės publikuoti J. Grotowskio ir B. Brechto knygas. Projektą įgyvendiname kartu su leidykla „Apostrofa", kurios vadovė labai prisideda, kad šios knygos pasirodytų. Dabar apskritai sunki knygų leidybos situacija, tad didelis leidyklos nuopelnas, kad galime tęsti šį projektą. Tikiuosi, kad jis gyvuos.
Taip pat leidžiame metraštį „Lietuvos teatras" skaitmeniniu formatu. Pernai išleidome 2006-2007 metų sezono metraštį, šiuo metu rengiame 2007-2008 metų metraščio versiją. Tai leidinys, kuriame pateikiamos apibendrintos nuomonės apie iškiliausius sezono teatro įvykius, taip pat filmuotos spektaklių ištraukos, menininkų, kritikų komentarai. Viliuosi, kad šis darbas bus vertingas teatro istorijai kaip sisteminis šaltinis.
Gal jau galite šį tą atskleisti apie artėjančią 2009-ųjų „Naujosios dramos akciją"?
Atvirai kalbant, ekonominės krizės sąlygomis net nežinome, kokį turėsime biudžetą. Du mūsų projektai buvo atrinkti į „Vilniaus - Europos kultūros sostinės" programą, bet vieno atsisakėme dėl visiems žinomų finansinių sunkumų ir būtinybės mažinti sąmatas. Neaiškus dar ir Kultūros ministerijos finansavimas. Tad kol kas dėliojame galimos programos pasjanso versijas. Kol kas aišku tik, kad šių metų „Naujosios dramos akcijos" programą skelsime į pavasario ir rudens dalis.
Gyvename „karštoje" visuomeninėje situacijoje, jau matome objektyvias krizės pasekmes ir kartu tą dvasinę krizę, kuri pasireiškia per kraštutinį susipriešinimą, neapykantos kurstymą ir revanšizmą. Norėtųsi apie tai kalbėti per šių metų festivalio projektus.
Galiu prasitarti, kad pastaruoju metu į mane kreipėsi režisierius Jonas Jurašas su pasiūlymu bendradarbiauti. Jis norėtų pastatyti ką nors, kas būtų aktualu šiandieninėje Lietuvos situacijoje. Šiuo metu jis Amerikoje ir bendraujame laiškais. Kalbamės apie vieną konkretų pasaulyje pagarsėjusį, bet mūsuose nežinomą kūrinį. Man pasirodė labai įdomi J. Jurašo mintis, motyvuojanti jo pasirinkimą. Jis rašo, kad net gyvendamas toli nuo Lietuvos pastebi joje vykstančią „ekstremalią politinę ir asmeninę konfrontaciją", ir teigia, jog „vienas iš blogiausių dalykų šioje fanatiško įtūžio kupinoje visuomenėje yra abejonės stoka. Abejonė reikalauja daugiau drąsos nei fanatiškas įsitikinimas kažkuo. Abejonė yra beribė, nes gyventi su netikrumu turėtų būti nuolatinės visuomenės dvasinės pratybos, be kurių neįmanomas politinis, kultūrinis, ekonominis progresas". Tokia yra ir pagrindinė jo siūlomo dramos kūrinio tema.
Su leidykla „Kitos knygos" rengiame leidinį „Dramaturginiai naujojo teatro manifestai", kuriame bus penkios pjesės, padariusios didelę įtaką XX amžiaus pabaigos teatrui. Tris iš tų pjesių Lietuvoje pristatė festivalis „Naujosios dramos akcija". Leidinio sutiktuves planuojame surengti pavasarinėje „Naujosios dramos akcijos" dalyje.
Gaila, kad kai kurie NDA horizontuose sužibę spektakliai (kad ir M. Ivaškevičiaus „Artimas miestas") dabar visiškai neberodomi.
Tai skaudi tema. Didžiausia problema - nėra nuolatinės vietos, kur vaidinti. Kažkada dar turėjau viltį bendradarbiauti su valstybiniais teatrais (kai kuriems iš jų, beje, esame pasiūlę ne vieną šiuolaikinę pjesę, kurios buvo sėkmingai pastatytos). Tačiau greitai supratau, kad gyvename nuožmios konkurencijos sąlygomis ir viskas turi rinkos kainą. Kažkada pradėjome savo prodiuserinę veiklą nešildomuose buvusios „Tiesos" spaustuvės pastatuose, kai dar nebuvo įsikūrusi „Menų spaustuvė" (mūsų centras yra vienas iš jos steigėjų). Dabar kartais galime čia rodyti spektaklius, dar bendradarbiaujame su „Meno fortu". Kita problemos pusė - nelengva suburti aktorius, išsibarsčiusius po įvairius teatrus. Man pačiam gaila, kad retai rodomi geri spektakliai. Ne šiaip geri, bet neįprasti, neatitinkantys nusistovėjusių rinkos dėsnių. Garsus šiuolaikinis Europos režisierius Johanas Simonsas yra pasakęs: „Visa, kas neįprasta, bus prarasta". Tai - iškalbingas laiko ženklas. Vis dėlto nesiskundžiu. Rodome savo spektaklius tiek, kiek galime, ir nenuviliame į juos susirenkančių žiūrovų. Be to, dar gastroliuojame užsienyje. Štai, pavyzdžiui, spektaklis „Liūdnos dainos iš Europos širdies" jau aplankė arti dešimties tarptautinių festivalių.
Man negėda nė dėl vieno darbo, kurį teko prodiusuoti. Netgi tuos spektaklius, kurie neberodomi, žiūrovai prisimena. Manau, kad nė vienas iš mūsų spektaklių nepadarytų gėdos nei vienam Lietuvos teatrui.
Ar galima nujausti tikimybę, kad per kitus dešimt metų teatrologas ir teatro prodiuseris virs teatro režisieriumi?
Viskas, ką dariau iki šiol, man buvo saviugdos procesas. Jeigu rasiu tinkamą medžiagą, gal išdrįsiu imtis dar vieno spektaklio - iš to paties poreikio judėti pirmyn. To proceso rezultatai, kita vertus, labai efemeriški, kaip ir pats teatras, - lyg smėlis, byrantis pro pirštus. Gal tik gyvenimo pabaigoje bus galima pasverti, kas liko delne, smėliui išbyrėjus.
Kalbino Aušra Gudavičiūtė
