„Kaip tu daug dirbi!“ - dažnai išgirsta teatrologė Audronė Girdzijauskaitė, kone kas antri metai pristatanti po naują knygą. „Visai nedaug dirbu. Tikrai mažiau, nei visą gyvenimą“, gūžteli pečiais 77 metų teatrologė ir neskubėdama renka medžiagą, rašo, dėlioja kitą knygą.
Parašiusi jautrių memuarinių novelių rinkinius „Atminties salos“ (2008) ir „Nutolę balsai“ (2011), po to Audronė Girdzijauskaitė parengė du teatrologinius darbus, abu skirti jos viso gyvenimo herojams, „amžiniems meilužiams“, kaip kartais ironizuoja autorė. 2013 m. tai buvo „Ibsenas Lietuvos teatro veidrodyje 1918-1998 m.”. Dabar - „Vitalijaus Mazūro aukso amžius“ apie unikalaus lėlininko kūrybą (išleido "Kultūros barai").
„Lėlių teatre dirba daug žmonių, bet kažkodėl išsirenki vieną ir padarai apie jį knygą, o apie kitus - ne“, - svarstė Girdzijauskaitė, pridūrusi, kad Mazūras yra ir savo lėlių meistras, ir dramos teatro scenografas, ir tapytojas. „Bet talentingų menininkų charakteriai paprastai būna nemalonūs, egoistiški. Todėl mano meilė Mazūro kūrybai trūkinėjo, mūsų santykiai - punktyriniai“.
Dabar 81 metų Vitalijus Mazūras - legenda, Nacionalinės premijos laureatas ir, kaip jūs rašote, niekam nekyla abejonių, kad jis yra „ryškiausia XX amž. antrosios pusės lėlių teatro figūra Lietuvoje“. O kada ir kokiomis aplinkybėmis pirmą kartą pamatėte jo kūrybą?
Mačiau pirmą Mazūro spektaklį, tai buvo jo kaip scenografo diplominis darbas Balio Lukošiaus spektakliui „Molio Motiejukas“. 1965-eji. Lėlių spektakliai anuo laiku buvo natūralistiniai ir stengdavosi mėgdžioti dramos spektaklius. O „Molio Motiejuke“ buvo keistų dalykų: pagrindinio veikėjo galva apskrita kaip bumbulas, kažkokios šmėklos... Buitiškame lėlių teatre tokių nebuvome matę ir apskritai lėlių teatras nekėlė jokio susidomėjimo.
Kitais metais Taline vyko pirmasis Pabaltijo lėlininkų festivalis, kuriame rodyti šiurpaus lygio spektakliai. Iš jų menine prasme tikrai išsiskyrė Mazūro lėlės „Tigriukui Petriukui“ ir vienas latvių spektaklis. Pamačiau lėlių teatro galimybes: nuo labai prasto iki puikaus. Mazūro kūrybos dėka pats lėlių teatras man pasidarė įdomus.
Darbą teatre Mazūras pradėjo kaip scenografas kitų režisierių spektakliams. Kokiu būdu naujas ir novatoriškas kūrėjas įsiterpė į seną teatrą? Kaip sistema jo „nesuvalgė“?
Taip, Mazūro kūryba buvo visai kitas pasaulis. Tada atrodė, kad ir pats lėlių teatras galėtų būti visiškai kitoks, jeigu šitam scenografui atrištų rankas. Ir jis atsirišo rankas pats. Pradėjo režisuoti. Mazūras turėjo tokią stiprią spektaklio viziją, kad jam visi trukdė, niekas negalėjo įtikti. Kadangi darbo su aktoriumi metodo talentingas scenografas nebuvo įvaldęs, ir iš pradžių jam padėjo Laima Lankauskaitė, kiti režisieriai. Mazūras būdavo kaip pastatymo vadovas.
Ir dar tokia problema: vaidindami už širmos, lėlių teatro aktoriai visai nesirūpino visapusiška meistryste, kūno plastika. Jie mokėjo valdyti lėles, iškeltas virš širmos. Kai aktoriui teko išeiti iš už širmos, kad lėlė gyventų visoje scenos erdvėje, vyresnioji karta to labai bijojo. Imk ir pasirodyk dabar, vaidink! O Mazūras pradėjo po truputį išleisti aktorius su lėlėmis prieš širmą, kūrė tarytum mišrų teatrą, kai žiūrovai mato ir lėlę, ir aktorių, ją valdančią - kaip kad buvo spektaklyje „Pienės pūko miestas“ pagal Violetos Palčinskaitės pjesę 1971 m.
Galima sakyti, kad Mazūras pirmas Lietuvoje išvedė lėlių teatro aktorių iš už širmos?
Niekad negalima taip sakyti apie kūrybą. Mene bet koks kategoriškumas bus neteisybė. „Pienės pūko miestas“ buvo Aurelijos Ragauskaitės režisuotas spektaklis. Bet idėja, kad aktorius lėlę laiko prieš save, buvo Mazūro. Aktoriai vaidino augalus - kmyną, krapą, braškę, „kurią nelaiku nuraškė“.
Radau jūsų knygoje brolių keršto vaizdą iš 1968 metų spektaklio „Eglė žalčių karalienė“, Stasio Ratkevičiaus pastatyto Kauno lėlių teatre, kur Mazūras buvo dailininkas. Rašote, kad „publika tiesiog apmirė, išvydusi, kaip tamsiame fone ties horizontu ritmiškai nulingavo trys grėsmingi dalgiai... Nebereikėjo rodyti nei įniršusių brolių, nei brutalios vaikų kankinimo scenos, nei Žilvino nužudymo. Net žiūrovams, nepratusiems prie sąlygiško teatro, viskas buvo aišku“.
Taip, tai vienas labiausiai įsiminusių Mazūro teatro vaizdų. Man rodos, šimtą kartų tą sceną esu aprašiusi ir įvairiomis progomis minėjusi. Jis jau tada ieškojo metaforos. Jų nemažai - stiprių, išraiškingų, nepamirštamų. Pavyzdžiui „Raudonligėje“, jo spektaklyje „Lėlės“ teatre pagal Sigito Gedos pjesę 1989 m. Ten iš pradžių buvo sukurtas idealusis Lietuvos vaizdas: bažnyčia, namai, šeima - kaip prakartėlė. Paskui prasideda karas, įžengia mes žinome, kas ir sugriauna tą pasaulį, bet spektaklio finale Mazūras atkuria bažnyčią. Net susigraudinau: jis ją sutvarsto. Sugalvot šitaip! Genialu. Nenorėjau vartoti šito žodžio, bet taip yra. Ir ne šiaip sau patį teatrą žmonės vadino Mazūro teatru, nors iš tikrųjų jis tebesivadina „Lėlės“ vardu.
Sigitas Geda ir Marcelijus Martinaitis - pagrindiniai Vitalijaus Mazūro dramaturgai. Trijų legendų kompanija?
Esu ne vieną interviu su Mazūru dariusi, ir kai knygą rašiau, vėl kalbėjomės. Pastebėjau, kad Mazūras ima nervintis, vos pradedu minėti Gedą ir Martinaitį. Jis kartoja: „Nei vienas jokių pjesių man nėra rašęs“. Tekstus teatrui Mazūras kartais pavadina draiskalais. Jam svarbu vaizdas, kurį jis randa poezijoje. Bet yra buvę, kad Mazūro teatre sukurti vaizdai įkvepia poetus. O „Žemės dukrą“ pagal Martinaitį Mazūras tikrai įkvėptai kūrė.
Jūsų knyga tarsi dviejų žanrų: ir monografija, ir albumas. Turbūt tai natūralu, kadangi pasakojama apie dailininką ir norima parodyti kuo daugiau jo kūrybos. Bet abu žanrai beveik kovoja, ir vaizdai vaizdeliai nuo pusės knygos pagaliau okupuoja erdvę. Kodėl taip yra?
Galiu pasakyti, kad dabar esu apimta nevilties, kaip turbūt jausdavosi ir repetuojantis Mazūras, nes knyga - ne tokia, kokios aš norėjau. Krūva nuotraukų dar nereiškia, kad tai albumas. Įsivaizdavau knygą orią, ramią, elegantišką. O dabar ji pergrūsta nuotraukų, ir daug jų - gana prastos kokybės. Padariau klaidą, paprašiusi, kad mano herojus pats parūpintų iliustracijų. Ir jis jų tiek prinešė, ir visas norėjo matyti knygoje. Ir sudėta: spektaklių nuotraukos, eskizai, tapyba, scenografija, šeimos nuotraukos - pramaišiui. Dizaineris po visko man prisipažino, kad jis taip iki galo ir nesuvokė, kas daro knygą - teatrologė ar režisierius.
Tačiau šitą knygos „ydą“ turbūt jaučia tik autorė. Kaune per tarptautinį lėlių teatrų festivalį įvyko „Vitalijaus Mazūro aukso amžiaus“ pristatymas. Knyga sulaukė dėmesio?
Festivalyje buvo daug svečių iš užsienio, visi žiūrėjo, pirko, džiaugėsi. Iš tiesų, Lietuvoje knyga apie lėlių teatrą - retenybė, įvykis. Tuo labiau - apie Mazūrą, kurio spektaklių čia suvažiuodavo žiūrėti iš įvairių šalių ir vertino pasauliniu mastu. Mazūras buvo vienas pirmų lietuvių teatro režisierių, su spektakliais gastroliavusių po tolimiausias šalis. Anais laikais! Šiais laikais daug Lietuvos režisierių spektaklų gastroliuoja, ir nieko tas nebestebina.
Kitur apie Mazūrą rašyta daugiau, nei Lietuvoje. Kodėl mes taip darome? Gal pavydime? Gal netikime, kad tarp mūsų kuria genijus?
