Nors Vyriausybė ruošėsi rengti valstybines laidotuves, jų buvo atsisakyta. Šeimai pageidaujant Eimuntas Nekrošius lapkričio 22 d. bus palaidotas privačiai Šiluvos miestelio kapinėse. Karstas iš „Meno forto“ išnešamas 10 val.
...
„Nesinori vykti. Labai sunkus kelias“, - prieš kelionę į pajūrį ištarė visą gyvenimą užuominas mėgęs Eimuntas Nekrošius. Grįžęs į Vilnių režisierius pasijuto blogai ir lapkričio 20-osios naktį ligoninėje mirė.
Eimuntą Nekrošių ištiko širdies priepuolis, infarktas. Visame pasaulyje garsiam lietuvių teatro režisieriui trečiadienį būtų sukakę 66 metai. Be mylimo vyro liko scenografė Nadežda Gultiajeva, o be tėvo - sūnūs Marius ir Martynas. Paskutinė tyleniu dažnai pavadinamo Eimunto Nekrošiaus valia - laidotuvės be pompastikos ir viešumo.
Iš pokalbių su Eimuntu Nekrošiumi
Apie tylėjimą
„Apie tai, ką dirbi, nesinori kalbėti. Be to, visokio plepumo, gyrimosi ir nepamatuotos puikybės laikais norisi iš viso tylėti. Tai natūralu.“
Apie kultūrą
„Atsidarau interneto žinių portalą, o ten - ilgiausias sąrašas straipsnių apie krepšinį. Anksčiau dar domėdavausi, dar žaisdavau krepšinį. Po to jis man išnyko. Tokia didelė skiltis straipsnių, o man nereikia. Taip galima suvokti, kad ir teatras kai kam yra išnykęs. Daugeliui žmonių yra išnykęs kultūros skyrius. Jie kitur vaikšto ir net nežvilgteli į tas teatro ar kultūros straipsnių skiltis.“
Apie teatrą
„Teatre viskas vyksta daug paprasčiau nei virš teatro ar virš kūrybos. Negaliu skaityti interviu, kuriuose pakabinamas dūmų debesis, nusišnekama, bandoma sureikšminti nieką. Juk aš, dirbdamas teatre kiekvieną dieną, žinau, kaip tai yra, kaip tai sukuriama, kaip tai daroma. Teatralai galėtų šiek tiek santūriau kalbėti. Pažiūrėkite, rašytojai ar dailininkai kalba visai kitaip.“
Apie aktorius
„Mano aktoriai? Kokią teisę į nuosavybę turiu aš ar kiti režisieriai? Jokiu būdu negaliu sau priskirti nė vieno aktoriaus. Jeigu jis talentingas, juk nesvarbu, jis tavo ar mano. Yra režisierių, kurie aktorių neleidžia vaidinti kitur, kad nesugadintų. Baisu. Kažkoks pavydo jausmas ar snobizmas. Man kaip tik atrodo, kad jauni žmonės turi dirbti pas įvairius režisierius ir išbandyti daug žanrų, stilių.“
Apie aktorius 2
„Jeigu scenoje nėra gerų aktorių, tegu kaip tik nori vadinasi tas teatras. Žmonės sukuria tam tikrą svarbą. Režisieriaus teatras, prodiuserio teatras - svarbu, kad vieno ar kito dėka egzistuoja teatras. Taip, toks laikas, bet visa tiesa - aktorius. Ir čia nieko nauja.“
Apie pripažinimą užsienyje
„Galbūt tai natūralus dalykas: ten - šventė, čia - kasdienybė. Kad ten nešioja ant rankų - sustiprintas įspūdis. Beveik niekuo nesiskiria darbas Lietuvoje ir darbas išvykus. Gal tik papasakojus susidaro iliuzija, kad viskas ten puiku, o mes čia neįvertinami. Viskas retušuojama. Galų gale tai - tikrovės neatitinkanti savireklama.“
Apie darbą
„Darbas susideda iš smulkių dalykų. Pats jis - be bruožų. Tai disciplina. Ir įtampa. Nenoriu mistifikuoti to dalyko. Jis labai paprastas. Nėra jokių puošmenų pridėta.“
Apie lenktyniavimą
„Perfekcionistų nemėgstu. Nėra būtina užimti pirmą vietą, nebūtina ir antrą, trečią. Jeigu iš olimpiados neparvežei medalio, ką - visai nesi sportininkas? Dabar tokia tendencija, ir visuomenė to reikalauja - pirmos vietos, antros, bent jau trečios.“
Apie laiką
„Vakaruose dirbama tik taip - pusantro mėnesio spektakliui. Tokios jau taisyklės. Nematau nieko bloga, kai suteikiama itin mažai laiko. Tada visai kitaip mobilizuojiesi. Režisierius turi pasiruošti iš anksto.
Su aktoriais susitinki tomis dienomis, kai prasideda darbas, bet režisierius jau turi viską žinoti. Ieškoti koncepcijų ar sprendimams daryti per repeticijas nebėra laiko. Viskas turi būti surasta iki tol, surašyta, sudėta galvoje.
Bet tai, ką sakau apie darbo trukmę Europos teatruose, - senos tradicijos, tai normalu. Per tą suteiktą trumpą laiką galima puikių spektaklių sukurti. O galima ir labai prastų. Laiko turėjimas ar neturėjimas kūriniui įtakos neturi.“
Apie idėjas
„Vaizduotė su idėja neturi nieko bendro. Yra daug menininkų, kurių vaizduotė puiki, o idėjų nėra. O rasti idėjų labai nepaprasta, labai. Ir ilgainiui ji, toji mūza, vis rečiau aplanko. Taip. Visus, manau. Na, gal kiti tai slepia. Man sunku.“
Apie mirtį
„Kiekvienas išėjimas yra panašus. Nėra laimingesnės ar nelaimingesnės mirties. Nebūna lengviau dėl to, kai išeina visko pasiekęs žmogus.“
Faktai apie Eimuntą Nekrošių
Eimuntas Nekrošius gimė 1952 m. lapkričio 21 d. Pažobrio kaime (Raseinių r.). 1978 m. Valstybiniame A.Lunačiarskio teatro institute (GITIS) Maskvoje baigė teatro režisūros studijas (vadovas - A.Gončiarovas).
1978-1979 m. dirbo Kauno valstybiniame akademiniame dramos teatre, 1979-1991 m. - Lietuvos valstybiniame jaunimo teatre. 1993-1997 m. buvo Lietuvos tarptautinio teatro festivalio LIFE režisierius. 1998 m. Vilniuje įsteigė teatrą-studiją „Meno fortas“, buvo jos meno vadovas.
Kiekvienas iš keturiasdešimties Eimunto Nekrošiaus spektaklių įėjo ne tik į lietuvių teatro istoriją, bet ir tapo unikaliais europinio scenos meno pavyzdžiais. Tarp jų - „Kvadratas“ (1980 m.), „Pirosmani, Pirosmani...“ (1981 m.), „Ilga kaip šimtmečiai diena“ (1983 m.), „Dėdė Vania“ (1986 m.), „Hamletas“ (1997 m.), „Makbetas“ (1999 m.), „Otelas“ (2000 m.), „Faustas“ (2006 m.), „Idiotas“ (2009 m.), „Dieviškoji komedija“ (2012 m.), „Rojus“ (2012 m.), „Jobo knyga“ (2014 m.), „Borisas Godunovas“ (2015 m.), „Bado meistras“ (2015 m.), „Vėlinės“ (2016 m.).
Eimuntas Nekrošius pelnė aukščiausius Lietuvos ir Europos teatro apdovanojimus, iš jų svarbiausi: Lietuvos valstybinė premija (1983 m.), Sovietų Sąjungos valstybinė premija (1987 m.), Baltijos Asamblėjos premija (1994 m.), Europos teatro sąjungos Naujosios teatro realybės premija (1994 m.), Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija (1997 m.), LDK Gedimino ordino Komandoro kryžius (1998 m.), K.Stanislavskio tarptautinio visuomeninio labdaros fondo premija už žymų indėlį į pasaulio teatro meno raidą (2001 m.), ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Didysis kryžius (2003 m.), Nacionalinė kultūros pažangos premija (2008 m.).
JAV dramaturgas Arthuras Milleris Nekrošių pavadino genijumi, o jo spektaklį „Pirosmani, Pirosmani...“, žiūrėtą 1985-aisiais, - „vienu geriausių kada nors gyvenime matytų scenos kūrinių“.
Pasak Nekrošiaus kūrybos tyrinėtojos, monografijos „Eimuntas Nekrošius: erdvė už žodžių“ autorės Ramunės Marcinkevičiūtės, „režisieriaus polinkis vietoj butaforijos kurti sceninį dizainą anuo metu priklausė ateities teatrui. Tačiau net šiais laikais nė vienas iš lietuvių režisierių šiuo atžvilgiu jo dar nepralenkė, nes originalų dizainą savo teatrui E.Nekrošius kurdavo remdamasis personažo ir jo aplinkos pažinimu“.
