Gyvename laikais, kai klesti vadinamoji culture of me - asmeniškumų kultūra. Vartojame asmenines istorijas kaip galimybę išgyventi kokią nors tiesą. Tiesą ne kaip objektyvų, pamatuojamą faktą apie pasaulį, bet kaip autentišką subjektyvią kito patirtį. Be visa ko, trokštame šia kokia nors tiesa pasitikėti ir sveriame ją ne itin patikimu, bet guodžiančiu žmogus kalba nuo savęs rodikliu. Galbūt dėl to, kad esame pasiklydę informacijos srautų kosmose, galimybė žinoti, kad tai, ką girdi, yra nors mažutė subjektyvi tiesa, tampa kaip niekad vertinga. Patirties mainai, istorijų pasakojimai tampa svarbesni už objektyvias žinias, nes juose susiduriame su giliausiomis žmogaus buvimo dalimis: juk jei nusprendžiau papasakoti, vadinasi, yra ką.
Kita vertus, net ir viešai deklaruojamas autobiografiškumas - kūrybos produktas, todėl jo kaip tiesos faktą galime tik įtarti, tikėdamiesi, kad menininkas yra nuoširdus. Kalbėdama ne tik kaip teatro kritikė, bet ir kaip su biografiškumu dirbanti dramaturgė, žinau, kad kūryboje šimtaprocentinį autobiografiškumą pasiekti sunku: kūrybos procese dažnai laviruoji tarp nuosavų prisiminimų (kurie, beje, mūsų atmintyje taip pat evoliucionuoja, kinta ir vargu ar atitinka tikrovę) ir siekio padaryti meninį poveikį. Ilgainiui nesąmoningai pradedi modifikuoti prisiminimus, ryškinti, didinti detales, koreguoti savo analizuojamo laiko tikrovę pagal kūrinio taisykles, toldamas nuo gyvenimo taisyklių. Vis dėlto profesionalus menas - ne saviterapija, todėl čia autobiografiškumą vadinčiau ne atkurta tiesa, bet sukurtu nauju pasauliu, kuriam būdinga autobiografinė atmosfera. Ar tai galima vadinti patikimu informacijos šaltiniu? Vargu.
Vis dėlto šiandienos teatre graibstomi spektakliai, kuriuos galima apibūdinti kaip buvau, mačiau, patyriau, ir dabar papasakosiu viską, kaip buvo. Kažkuria prasme scena tampa instagramo stories platforma, kurioje kalba tas, kuris patyrė, būdamas nebūtinai aktorius, o tiesiog žmogus, kurio paprastas žmogiškumas ir netobulumas dažnai pabrėžiamas kaip vertybė. Suprask, arčiau gyvenimo, toliau nuo glazūruotos aktorystės ir išdailintos estetikos. Ir todėl - suprantamiau, artimiau, paveikiau ir TIKRIAU, kaip tikriau atrodo rytą be makiažo instagraminanti persona, kurią soc. medijų platformose matome nutapytą ir skulptūrišką.
Kaip niekad autobiografiška / dokumentiška buvo šių metų Vilniaus tarptautinio teatro festivalio „Sirenos“ užsienio programa. Svarbiausia žinutė - teisę eksponuoti savo biografiškumą (kūno ar istorijos požiūriu) turi kiekvienas. Anksčiau vieša biografija buvo tik iškiliausių, matomų, girdimų visuomenės aktyvų prerogatyva, o dabar į sceną žengia vadinamieji mažieji žmonės (angliškas terminas kur kas patrauklesnis: minor figures). Anksčiau biografijos fiksavimo turėdavai nusipelnyti, o dabar pats autobiografiškumas tampa būdu egzistuoti, atrasti sau vietą pasaulyje: kalbu garsiai, todėl esu (nekalbėčiau - nebūčiau). Aš kalbu nuo savęs, todėl turiu teisę stovėti scenoje. Aš ne deklamuoju Šekspyrą, aš esu čia, nes pats čia atėjau, todėl turiu teisę prašyti manęs klausytis. Aš esu tekstas, aš esu vizija, aš esu scena.
Šių metų „Sirenų“ užsienio programa nenustebino teatrinių sprendimų novatoriškumu ir meniniu poveikiu, tačiau išsiskyrė žanriniu nuoseklumu: visi penki viešėję spektakliai skirtingais būdais nagrinėjo mažo žmogaus biografiškumą, mažo žmogaus kūną arba aktualią dokumentišką situaciją. Trupės „Gob Squad“ (Didžioji Britanija, Vokietija) spektaklyje „Sukūrimas / Paveikslai Dorianui“ atsisakoma autobiografiniame teatre dažno storytelling´o ir einama į šešių šalies, kurioje pasirodoma, vietinių kūnus. Šie kūnai eksponuojami kaip paveikslai, kuriuose desperatiškai ieškoma laiko ženklų. Jaunystė (trys dvidešimtmečiai) stoja prieš senatvę (trys septyniasdešimtmečiai) kaip amžinas kūnas prieš mirtingą. Kūnų linijos, įvyniotos į baltus apdarus, kad būtų viešesnės, žiūrovui ne tik transliuoja personalines istorijas, bet tarsi susivienija į tylų bendrą nacionalinį kūną, kuriam būdingas taupus, daug erdvės neužimantis judesys ir niekam nepasakotą asmeninio gyvenimo viziją perteikiantys, labai talpūs žvilgsniai. Apžiūrinėti kūnus, analizuoti jų motoriką, spėlioti tikrovę, klausytis retų, bet taiklių autobiografinių pasakojimų, drauge stebint vidurinę - penkiasdešimtmečių - kartą, kuria tampa patys „Gob Squad“ kūrėjai (kaip patys sako, jau nebe jauni, bet dar ir neišmintingi) - tai leistis į visiškai nuogą, kaulus maudžiančiai atvirą žmogaus gyvenimo laikinumo architektūrą. Gražiausia, ką šis spektaklis tarytum lengva ranka judina, - tai žiūrovo kūnas, ilgainiui pradedantis šioje architektūroje ieškoti vietos... sau.
Lolos Arias spektaklis „Minų laukas“ (Argentina, Didžioji Britanija) prie biografiškumo taip pat eina kolektyviai: iš skirtingų asmeninių perspektyvų dėliojamas spektaklio pasakojimas labiausiai sukrečia ne meniniu poveikiu, bet pačiu biografiškumo įsisąmoninimu. Suvokdamas šešių vyrų, Malvinų / Folklando karo veteranų, tarpusavio įtampas, kylančias iš jų priklausymo priešingoms karo stovykloms, imi kitaip girdėti ir matyti. Kaip tik šiame spektaklyje kyla minčių apie autobiografinio atlikimo ypatumus. Kaip straipsnyje „Some Principles of Autobiography“ rašo Williamas L. Howarthas, autobiografijoms būdingas labai apibrėžtas lūkestis: „Iš paprasto likimo tikimės paprasto naratyvo; be to, numanome, kad karys pasakoja kaip karys, poetas - kaip poetas.“ Suprasdami „Minų lauko“ įspūdingą biografinį kontekstą, mes leidžiame kariams būti tokiems, kokie jie yra. Mes nesitikime įspūdžio teatro prasme - žiūrime į juos kaip į tuos, kurie atėjo dalytis, o ne pasirodyti, todėl mūsų reikalavimai kūriniui kinta. Keičiasi ir poveikis - išeiname ne apstulbinti teatro išmonės, bet priėmę asmenišką istoriją; taigi sustiprėję ne individualiai, bet bendruomeniškai, ir ne meno vartojimo, bet priartėjimo prie žmogaus požiūriu.
Britų „Forced Entertainment“ „Naktis seka dieną“ - dramaturgiškai ir režisūriškai viena nata nuo pradžių iki galo tonuojamas darbas, išsiskiriantis antruoju asmeniu (į žiūrovą kreipiamasi dramaturgijoje gana retu Jūs) ir dokumentiškais balsais: žiūrovai čia išgyvena ne tiek meninį potyrį, kiek savo miesto vaikų, atrinktų ir atvestų į festivalio sceną, masę. Vaikai čia - informuotojai ir kaltintojai, veikiantys kaip galinga jėga, drąsūs kalbėti, nes kalba drauge, ir kalba ne už save, bet už visus - už vakariečių vaikų giminę. Nagrinėdamas mažojo vilniečio anatomiją, susiduri su įvairiais vaikas scenoje ypatumais: kas savimi didžiuojasi, kas, rodos, ką tik iš raiškiojo skaitymo konkurso, kas kalba lyg kieme, kas maištauja, kas gūžiasi. Tam tikra prasme čia patiri po mažutį personalinį vaiko jausmą - jausdamas, kad pabodo meniškai, jauti, kad įdomu dokumentiškai, lygiai taip pat, kaip įdomu stebėti žmones gatvėje.
Subjektyvų pasaulio vaizdą perteikia Palestinos poeto Tahos Muhammado Ali istoriją pasakojantis Ameras Hlehelis spektaklyje „Taha. Poeto gyvenimas“ (režisierius Amiras Nizaras Zuabi, Palestina): biografinė medžiaga čia kurta remiantis aš savo pasaulyje principu (jam priešingas - aš globaliame pasaulyje). Palestiniečių poeto Tahos Muhammado Ali gyvenimo įkvėpta pjesė, atliekama vizualiai kukliu storytelling´o principu, kaip tik dėl pasirinktos aš savo pasaulyje pozicijos tampa išskirtinė tarptautinėje „Sirenų“ programoje: tokiems pasauliams paprastai būdingi ypač specifiški, unikalūs prisiminimai, sukuriantys tokį detalų uždaro pasaulio vaizdą, kad sociopolitiniam pasauliui nebelieka nei vietos, nei reikalo. Nors kalbama apie Pirmąjį arabų ir Izraelio karą, karas čia yra tik lęšis, koreguojantis požiūrį į avį, palapinę ir gyvenimą, bet ne pats gyvenimas. Kita vertus, stiprus individualybės filtras kuria gana ribotą meninį poveikį: žiūrovas čia labai nutolęs, jam tarytum nėra kur įsiterpti, nes itin specifiniame prisiminime mažai universalių pojūčių.
Nors ir neturintis tiesioginio biografiškumo / dokumentiškumo, spektaklis „Būk atsargi“ (Mallika Taneja, Indija) vis dėlto turi tiesioginių nuorodų į realybę: apie lyčių lygybę Indijoje savo meninėmis akcijomis kalbanti, moterų grupes į miestą po vidurnakčio vedanti kūrėja nagrinėja ne fikciniu-meniniu, bet realybės požiūriu jai reikšmingą moterų padėtį Rytuose. Lengvumu, paprastumu, paviršiniu pasakojimu kiek nuvylęs darbas vis dėlto puikiai įgyvendina idėją aš kalbu už mus visas ir netgi idėją manęs čia nėra, šitas kūnas - jų. Mergaitiškas kūnas, veik kūdikiškas veidas ir vaikiškas balsas suveikia kaip ginklas, kuriuo tiesiogine prasme minor figure taikosi į major rules („pagrindines taisykles“), o po švelnia, sakytum, lopšine pamažu ima griaudėti tylus moters siaubas.
Šių metų tarptautinė „Sirenų“ programa, mano manymu, buvo vertinga kaip personalinių mitologijų enciklopedija. Fejerverko nebuvo, tačiau buvo žmogaus: mažo, daug jaučiančio, mąstančio apie save bei kitą ir, svarbiausia, turinčio istoriją. Tik, tiesa, ne istoriją - miesto sireną, bet istoriją - telefono skambutį, kuris ateina tiesiai į ausį, kurį išklausai ir prisimeni... iki kito skambučio.
