Tik tapęs kultūros ministru, „Bernardinai.lt" į klausimą, kaip kultūros rėmimo mechanizmą galima padaryti veiksmingesnį, Arūnas Gelūnas pabrėžė, kad „kultūros sričiai gyvybiškai būtini skaidrumas ir depolitizacija, tai yra atsiriboti nuo politikų ir kitų interesų grupių kišimosi".
Nepraėjus nė metams po šių teiginių, ministras pristatė „Lietuvos Respublikos Lietuvos menų tarybos įstatymo" projektą, kuriuo siekiama projektinį kultūros finansavimą atskirti nuo politikų valios ir patikėti Menų tarybai. Pasak ministro A. Gelūno, „galutinis politiko parašas yra blogiau už galutinį eksperto parašą", - būtent ši nuostata ir tapo pagrindu imtis kurti Menų tarybos projektą, siekiant modernizuoti kultūros sektorių.
Pirmadienį kultūros ministras A. Gelūnas kultūros bei meno visuomenę, žiniasklaidą pakvietė į viešą numatyto „Lietuvos menų tarybos įstatymo" projekto aptarimą bei svarstymą. Pristatęs Menų tarybos uždavinius ir funkcijas, tarybos struktūrą bei darbo pobūdį , susitikimo metu ministras sulaukė nemažai klausimų, pastabų bei replikų, susijusių su šio įstatymo projektu. A. Gelūnas pabrėžė, kad šis susitikimas skirtas išsakyti įvairias nuomones bei sudėti visus saugiklius, kad geriausi kultūros projektai gautų geriausią finansavimą.
„Rankos atstumo" principas
Pristatydamas Menų tarybos projektą, A. Gelūnas pasidalijo savo asmenine patirtimi, jog jam dirbant Kultūros rėmimo fondo ekspertu teko susidurti su situacijomis, kai politikai neatsižvelgia į ekspertų nuomonę ir galutinį sprendimą dėl vieno ar kito projekto finansavimo pasilieka sau. „Jei tai yra keliasdešimt tūkstančių litų, niekam per daug neskauda, bet pasitaikė atvejų, kai buvo keli šimtai tūkstančių ir net milijonai litų, meno ekspertai nusprendė vienaip, o galutinis kultūros ministro sprendimas buvo priimtas visai kitas, ir visuomenė negavo to, ką ji galėjo gauti."
Anot ministro, Lietuvoje jau keliolika metų kalbėta apie galimus kultūros bei meno projektų rėmimo pakeitimus, o neseniai ir Valstybės kontrolė rekomendavo įdiegti britišką-skandinavišką „rankos atstumo" principą, kuris mūsų regione, kultūros sektoriuje, yra dominuojanti praktika. Remiantis šiuo principu būtų atribotos kultūros politikos formavimo ir jos įgyvendinimo funkcijos, o projektinį finansavimą spręstų išimtinai Menų taryba, pasitelkusi įvairių sričių ekspertų.
A. Gelūnas pažymėjo, kad ekspertų sprendimai ir šiandien yra kritikuojami ypač tų, kurių projektams neskiriamas finansavimas, tačiau perėjimas prie naujojo modelio padėtų išvengti politikų kišimosi į finansų skirstymą ir taip užtikrintų skaidresnį projektų vertinimą. Tokiu būdu ekspertų patvirtintus projektus, kuriems rekomenduojama skirti finansavimą, patvirtintų ne kultūros ministras, kaip yra iki šiol, bet Menų tarybos direktorius. Tuo tarpu kultūros ministrui priklausytų, be kultūros politikos formavimo gairių, nurodyti tik galimas prioritetines sritis bei skirstyti lėšas.
Ši projekto dalis svarstant sulaukė nemažai pastabų ir klausimų. Ar tokiu būdu kultūros ministras nepasitraukia į nuošalę atsiribodamas ir nuo kultūros politikos? Dauguma iki šiol buvusių ministerijos funkcijų - ir strategiją, ir politiką, ir jos realizavimą, ir finansavimą - į savo rankas perima Menų tarybos generalinis direktorius, ministro skiriamas trejiems metams. Ar dėl to nesumažės Kultūros ministerijos kompetencija?
Į šias pastabas kultūros ministras A. Gelūnas atsakė, kad daugelis išsivysčiusių valstybių nesugalvojo nieko geresnio, kaip ministerijos ir tarybos dualistinis modelis, kur atėję politikai įvardija svarbiausius prioritetus, o jų įgyvendinimo padalinys yra kaip tik Menų taryba. Tokiu būdu išvengiama ministro „spaudimo", kuris gal persiduoda iš kitų politikų, siekiant suteikti paramą konkretiems projektams. Anot ministro, šių dienų Lietuvoje tai yra gan stipriai paplitusi praktika. „Būtent tokia situacija yra pati palankiausia dirva vešėti neskaidriems sprendimams. Tuo tarpu kultūros ministras, perdavęs kultūros realizavimą bei finansavimą į Menų tarybos rankas, turėtų daugiau laiko ir galimybių formuoti kultūros politikos gaires", - teigė A. Gelūnas.
Lėšų skirstymas bei analizė
Pagal pristatytą projektą, savarankiška biudžetinė įstaiga prie Kultūros ministerijos „Lietuvos menų taryba" administruotų valstybės biudžeto lėšas, skiriamas konkursiniu būdu, visų pirma - Kultūros rėmimo fondo - lėšas, taip pat skirtų valstybės stipendijas kultūros ir meno kūrėjams. Jei pasisektų ir kultūrai būtų skiriama parama iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų, tuomet kuriama Menų taryba galėtų administruoti ir šias lėšas. Anot ministro, būsimoji Menų taryba būtų pagerintas Kultūros rėmimo fondas, turintis papildomų funkcijų bei daugiau autonomijos. Dėl to turėtų būti keičiamas Kultūros rėmimo fondo įstatymas, kuris iki šiol reglamentuoja fondo veiklą.
„Atsižvelgiant į Valstybės kontrolės, taip pat dar 1998 metais pateiktas užsienio ekspertų rekomendacijas, Kultūros ministerijoje nevyktų jokie su projektiniu finansavimu susijusių pinigų skirstymai", - kalbėjo A. Gelūnas. Ministerijai liktų jai pavaldžių biudžetinių įstaigų finansavimas ir galbūt Nacionalinių, garbingiausių Lietuvoje, kultūros ir meno premijų skyrimas.
A. Gelūnas taip pat pažymėjo, kad, be lėšų skirstymo, Menų taryba turėtų rinkti duomenis ir analizuoti kultūros situaciją bei vykstančius procesus, vertinti projektų rezultatus, teikti siūlymus ministerijai dėl kultūros politikos ar teisės aktų tobulinimo.
Pasak ministro, tenka apgailestauti, kad iki šiol nebuvo jokios sistemos, nei žmogiškų išteklių analizuoti ir vertinti iš valstybės biudžeto finansuojamų projektų įgyvendinimo rezultatus, ir tai neabejotinai turi įtakos pačiam kultūros procesui.
Iš kur atsiranda ekspertai?
Pagal pateiktą projektą, Menų tarybą sudarytų dešimt narių ir Menų tarybos direktorius. Tris narius į ją deleguotų Lietuvos meno kūrėjų asociacija, tris narius - kultūros ministras ir po vieną narį - Finansų ministerija, Švietimo ir mokslo ministerija, Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitetas bei Lietuvos mokslo taryba ar Ūkio ministerija.
Tokia tarybos sudėtis sulaukė itin daug pastabų. Buvo siūlymų įtraukti daugiau meno kūrėjų asociacijos narių, motyvuojant tuo, kad trys nariai niekaip negalės aprėpti gan plataus kultūros lauko bei skirtingų sričių. Taip pat siūlyta taryboje labiau atspindėti regioninę kultūrą, į jos narių sudėtį įtraukiant specialistų iš įvairių Lietuvos regionų.
Replikuota ir į Finansų, Ūkio bei Švietimo ir mokslo ministerijų atstovus taryboje. Šiuo atveju ministras A. Gelūnas pabrėžė, jog svarbu, kad čia dalyvautų skirtingų žinybų bei matymų žmonių, kurie geriau suvoktų kultūrai skirtų lėšų poreikius bei jų naudojimą. Ministras taip pat pažymėjo, kad ši tarybos valdybos sudėtis yra eskizinė, ir dar galutinai nėra nuspręsta, kaip ji bus formuojama. Po vieno iš pasisakymo iš salės, ministras pažymėjo, jog į šią tarybą atskira eilute turėtų būti įtraukti ir nevyriausybinių organizacijų nariai.
Dėl raginimo į tarybą deleguoti didesnį meno kūrėjų asociacijos narių skaičių, kultūros ministras kaip pavyzdį pateikė Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondą, kuris yra nepriklausomas, turintis 20 dalininkų ir, anot A. Gelūno, susidaro įspūdis, jog visi jie yra paskirti tam, kad juos delegavusioms organizacijoms suteiktų dalį finansavimo. Toks lėšų padalijimas, pasak ministro, yra labai fragmentiškas ir labai savitikslis. „Nenorėtume, kad Menų taryba pavirstų kažkuo panašiu, norėtume, kad šviesiausi protai, sąžiningiausi ir doriausi ekspertai būtų nepriklausomi priimdami sprendimus", - teigė A. Gelūnas.
Visas paraiškas paramai gauti turėtų vertinti nepriklausomi įvairių sričių ekspertai, o gerai įvertintus projektus tvirtintų Menų tarybos valdyba.
Kultūros ministras pabrėžė kriterijų, pagal kuriuos atrenkami ekspertai, svarbą. Ekspertus galėtų siūlyti kūrybinės organizacijos, menų asociacijos bei kultūros įstaigos, taip pat jie galėtų net pasisiūlyti patys. Tačiau kas iš visos tos gausybės rekomenduojamų ar pačių pasisiūliusių ekspertų galėtų atrinkti pačius tinkamiausius, anot ministro A. Gelūno, klausimas dar atviras.
„Svarbiausia, kad šis procesas vyktų skaidriai ir atvirai, remiantis ta praktika, pagal kurią šiandien renkami koncertinių organizacijų bei teatrų vadovai", - pažymėjo ministras.
P.S.
Menų tarybą numatoma steigti nuo 2012-ųjų sausio 1 d., įstatymas įsigaliotų nuo 2012 metų liepos 1 d. Iki šių metų rugpjūčio 10 d. Kultūros ministerija laukia raštu pateiktų siūlymų, susijusių su šiuo Lietuvos menų tarybos įstatymu.
Parengė Gediminas Kajėnas
