Arnoldėlis ir kalbanti akis. Kalėdinė pasaka

2009-12-26 Menų faktūra

aA

Elena Kairytė

Gyveno kartą Arnoldėlis, kuris ištisas dienas kalbėdavo negražius žodžius, štai eina jis gatve, mato katę ir šaukia, kur matyta šitokia smirdanti negraži katė, jau geriau čia nesipainiotų man po kojomis, nes gaus per ūsus.

Panašiai jis kalbėdavo apie visa, ką pamatydavo gatvėje, parduotuvėje, mokykloje, net bandelių kepykloje, o bandeles Arnoldėlis nors ir burnodamas, mielai sušlamšdavo.

Kartą vaikščiojo jis su mamyte po didžiulį gastronomą ir išgirdo būrį lenkiškai klegančių turistų, tai negi nutylės, tuoj pat išpyškino Arnoldėlis, jog kas tai per keistas skambesys kalbos, nei tai cypt, nei tai švilpt, kam jiems išvis šnekėt, jei jau šitokius baisius garsus į orą skleidžia.

Mamytė šįkart neišlaikė, na žinai, Arnoldėli, tavo kalboms ateis galas, dabar tučtuojau eisim į teatrą, kad atvirstum į žmogų, nes toje mokykloje tavęs nieko neišmoko, o ir šiaip jau metas išaugti iš kvailio amžiaus.

Kaip tyčia tą dieną nebebuvo vaikiškų spektaklių, teko eiti į suaugusių vaidinimą, bet čia ne taip jau paprasta.

Kaip, sako kasininkė, tu Arnoldėli į suaugusių spektaklį eisi, jei net barzdos ir ūsų neturi?

O tai jau ne Jūsų reikalas, atsakė mamytė, tušinuku paišydama Arnoldėliui barzdą su ūsais, na mums metas, ir išlėkė abu į salę, kur jau aidėjo trečias skambutis.

Ir pasisek man šitaip, jog Arnoldėlis pateko į lenkišką spektaklį, o mamytė tuo tarpu trina rankas ir mąsto, jei jau savų neklauso, tai gal bent svetimšaliai tam vaikui košės įkrės galvon.

Ties ta mintimi į sceną išėjo moteris be kelnių ir lyg niekur nieko prigulė ant stalo. Arnoldėliui akys ant kaktos, šito jis dar nematęs, tai bent teatras, galvoja, nuo šiol tai bus mėgstamiausia mano vieta. Bet netruko tai nė minutės, kai paklaikusi mamytė jau tempė vargšą Arnoldėlį lauk iš salės, jums tai geruoju nesibaigs, rėkė ji, iki susitikimo teisme.

Po nutikimo teatre jau buvo praėjusios kokios trys ar net penkios valandos, o Arnoldėlis dar vis negalėjo atsitokėti. Toji scenos dama taip jam krito į akį, jog ištraukti jos jau nebegalėjo.

Bet kiek galima scenos žvaigždei tupėti akyje? Žinai, Arnoldėli, sako žvaigždė, kaip įkritau, taip ir iškrisiu, man jau metas keliauti iš tavo akies. Bet Arnoldėlis nors ir stengėsi, nebegalėjo Marilyn, toks buvo žvaigždės vardas, iš akies iškrapštyti.

Gerai, sako Marilyn, pasiliksiu akyje, bet turėsi kasdien žiūrėti mano spektaklį.

Taip prasidėjo kasdieninis maratonas, dar nespėdavo Arnoldėlis ryte pabusti, o Marilyn jau dažydavosi lūpas ir kartodavo, dažausi tik tada, kai darosi baisu. Ko ji taip išsigandusi, galvodavo Arnoldėlis, matyt, tos baisios moters, juoda kepure, kuri čia ateina pusiaudieniais ir pyksta ant Marilyn, nors ne, turbūt labiausiai ji bijo vyro, kuris fotoaparato blykste baigia mane apakinti. O dar yra vyras, kuris bando Marilyn iš mano akies iškrapštyti ir visokiais būdais ją gąsdina, kalba, kad ji nelaiminga, nes yra graži, tai kaip čia išeina - jei jau graži, tai kaip gali būti nelaiminga?

Vakarais prasidėdavo tikri atrakcionai, Arnoldėlio akyje susirinkdavo būrys žmonių ir vaidindavo filmavimo aikštelę, o vėliau Marilyn taip užsiliepsnodavo, jog net dūmai rūkdavo ir akis Arnoldėliui grauždavo. O dar ten toks keistas daiktas plasnodavo - nei paukštis, nei kryžius. Kodėl ta Marilyn kas vakarą užsidega, galvodavo Arnoldėlis, ar ji nežino, jog su ugnimi menki juokai?

Kartą Arnoldėlis paklausė: Marilyn, o kas tie žmonės, kurie vis užsuka pas tave? A, tai mano draugai ir priešai, bet žinai, Arnoldėli pasakysiu tau atvirai, mano geriausias draugas tai toks Fiodoras, aš kartais net kalbu jo žodžiais, ar norėtum paklausyti?

Bet Arnoldėlis nebesiklausė, galvoja kas čia per Fiodorai, jei jau leidau jai pasilikti savo aky, tai nereiškia, kad gali atsivesti govėdą visokių paulų, andrejų ir krystianų.

Įširdęs Arnoldėlis nuėjo pas tėvelį ir paklausė, ar jis žinantis tokį Fiodorą, a - sako tėvelis - kas jo nežino. Jis didis lošėjas ir neblogas rašeiva, o kodėl klausi, Arnoldėli? Na, Marilyn, kuri šiuo metu gyvena mano akyje, nori man kalbėti jo žodžius.

Ką? Suriko tėvelis, šito jau nebus, mums užtenka ir savos literatūros, plačiai atsimerk, Arnoldėli, tuoj išpūsiu tą mergiotę.

Tėvelis stipriai papūtė į atmerktą Arnoldėlio akį ir pusnuogė Marilyn iškrito, tą akimirką atbėgo mamytė, Dieve Dieve, tokie žmonės, o mes net neturim kuo pavaišinti, bėk, tėveli į gastronomą. O tu, Arnoldėli, ko čia žiopsai? Eik greičiau pamokų ruošti.

Ir tikrai, kam kalbėti negražius žodžius? Štai nuėjo Arnoldėlis į teatrą ir pavirto žmogumi, mamytė atsidžiaugti sūnumi negali, bet kur čia džiaugsies ilgai, jei jau šventės ant nosies, nėr kada apie niekus galvoti, svarbiausia, Arnoldėli, blogo nešnekėti, nes prieš žmones tikrai nepatogu.

 

Komentarai
  • Festivaliui pasibaigus

    Iš kuklaus žanrinio renginio „Com•media“ Alytuje tapo gana solidžiu festivaliu su gausybe konkursų, kūrybinių dirbtuvių, atskiromis vaikų, jaunimo, suaugusiųjų programomis ir užsienio svečių darbais.

  • Įsimintiniausi 2024 m. teatro ir šokio įvykiai

    Kas 2024-iaisiais scenos meno lauke paliko didžiausią įspūdį – akimirkos, spektakliai, režisieriai, aktoriai ir atlikėjai, tekstai, iniciatyvos, įvykiai ir procesai? Įsimintiniausius darbus įvardijo kritikai.

  • Iš bloknoto (51)

    Pamilau tą puošnią, jaukią, spindinčią koncertų salę, po truputį pažinau visus muzikantus ir vėliau, jau profesionalioje scenoje, juos matydavau kaip artimus pažįstamus. Tarp jų buvo ir Anatolijus Šenderovas.

  • Tolimos Liudo Truikio visatos šviesa

    Neįsivaizduoju, kaip į nedidelį tekstą sutalpinti visa, ką reikėtų pasakyti apie Liudą Truikį ir jį pristatančią parodą Kaune. Ir vis dėlto pokalbį pradėčiau nuo Vilniaus, nuo Operos ir baleto teatro.

  • Aktyvizmo ar eskapizmo?

    Festivalių pavyzdžiai atskleidžia: kaip skirtingai jie gali reaguoti į kintantį pasaulį; kaip skirtingai elgtis su status quo; kokiems skirtingiems tikslams pasitelkti ilgametę festivalio patirtį ir prestižą.

  • Iš mūsų vaidybų (XXII)

    Apmaudu, jog pastaruoju metu stebėdama Varno spektaklius jaučiu didžiulį jo nepasitikėjimą žiūrovu ir kritiką, skirtą žmonėms, kurių salėje nėra, nes, kaip pats puikiai supranta, jie į teatrą nevaikšto.

  • Varėna, spalis, teatro trauka

    Ar įmanoma į regioną „nuleisti“ festivalį ir tikėtis, kad jis bus reikalingas? Tai, kad festivalis vyksta 15 metų, kad jis yra įdomus ir stiprus, rodo, jog jis pirmiausia reikalingas Varėnos žmonėms.

  • Iš bloknoto (50)

    Apie vieną svarbiausių spalio kultūrinių įvykių – Liudo Truikio parodą „Menas yra auka Kosmoso lygsvarai“. Taip pat – spektaklį „Katė ant įkaitusio skardinio stogo“ Vilniaus mažajame teatre.