Leonidas Donskis
Ar turime ilgalaikę kultūros strategiją? O kultūros politiką? Ir kas pasikeitė mūsuose nuo 1990 m.? Galiu pasakyti, kada pirmą kartą susimąsčiau, ar tikrai suvokiame kultūros vertę ir svarbą savo šaliai. Anksčiau laikiau tai savaime suprantamu dalyku - o kaipgi kitaip? Juk esame nedidelis ir gan kūrybingas kraštas. Bet sykį tuo suabejojau.
Tai buvo JAV. 1995 m. žiemą garsaus išeivijos filosofo Algio Mickūno pakviestas atvykau skaityti viešos paskaitos Ohajo universitete. Prieš pat ją sutikau kolegą, kuris atkeliavo pokalbio, nes pateko į konkurso finalą. Persimetėme keliais žodžiais. Sužinojęs, kad aš iš Lietuvos, jis man užsiminė, jog neseniai buvo Prahoje ir ten diskutavo apie naujuosius šalies įstatymus. „Viskas apie rinką ir ekonomiką, bet nė žodžio apie kultūrą“, - tarė man kolega amerikietis. „Kažkoks apverstas marksizmas, ir tiek. Jie nusprendė, kad anapus ekonomikos nėra tikrovės. Visa kita - fikcija.“
Kolegos komentaras man pasirodė aštrus, protingas ir kone pranašiškas. „Per daug protingas, kad jį priimtų į darbą pas mus“, - su liūdna ironija apie mano pašnekovą mestelėjo A. Mickūnas. Ir tai mane nustebino, nes tuo metu, kaip ir daugelis akademinių pirmeivių iš ano meto Lietuvos, idealizavau viską, kas buvo susiję su akademine Amerika. Tiesa, ji buvo to verta, bet tai kita istorija.
Jau tuo metu man kirbėjo rimtų abejonių dėl tik užgimstančio mūsų liberalizmo suvedimo vien į ekonomikos teoriją. Vytautas Kavolis buvo išsakęs abejonių, ar tai, kas Lietuvoje vadinama liberalizmu, turi bent minimalų ryšį su tuo, ką jis ir „Santara-Šviesa“ laikė liberalizmu - laisvės, individo vertės, orumo ir teisių koncepcija.
Tiesą sakant, po Sąjūdžio deklaracijų ir pirminės euforijos - jau pasiekus nepriklausomybę ir laisvę - vis negailestingiau ryškėjo faktas, kad kultūra Lietuvoje nėra būtinybė. Nuo ankstyvųjų liberalų ištarmių (tokių, kaip kažkada garsaus verslininko Arvydo Stašaičio genialus pastebėjimas, jog prieš finansuojant styginių kvartetą verta pasidomėti, ar jis gali pagroti ką nors iš „The Beatles“ repertuaro) prabėgo daug metų. Kas pasikeitė?
Nedaug kas. Po 1990 m. Lietuvoje tvirtai įsigalėjo meno, kaip pramogos, ir kultūros, kaip linksminimo ir smaginimo, samprata. Nedaug pasistūmėta nuo rūmų menininko ir jo šeimininko ar geradario santykių modelio - jis liko nepakitęs mūsų šalyje. Kultūra, kaip egzistencinių mūsų pasirinkimų, kertinių tekstų, kontekstų ir reikšmių pasaulis, be kurio žmogus nustoja buvęs save ir kitus jautriai suvokiančia būtybe, liko anapus mūsų kultūros strategijos ir politikos.
Greičiausiai todėl Lietuvoje kyla toks ažiotažas ir įtampa dėl valstybinių meno ir kultūros premijų - akimirkos pripažinimas ir finansinis įvertinimas tarsi nuplauna ar bent laikinai užgožia faktą, kad meno ir kultūros žmonės nėra valstybės prioritetas. Valstybė šiems žmonėms taip ir lieka ne bendras sąmoningumo projektas, o didžiulis dvaras, dėl kurio prizų ir favoro vyksta aršios kovos.
O reikalas juk paprastas. Kultūra turi galimybių menu, tekstais, idėjomis ir prasmės lauko kūrimu padaryti tai, ko niekada nepajėgs nedidelės šalies ekonomika ir politika. Czesławo Miłoszo vardas Lietuvai yra tūkstantį kartų svarbesnis už visus mūsų politikus ir partijas kartu paėmus. Ne tik todėl, kad jis buvo genialus poetas ir mąstytojas, bet ir todėl, kad savo idėjomis apie gimtąją Europą ir net pačia savo biografija konstravo tą Europą, kuri mūsų akyse byra dėl netalentingos politikos ir idėjinio bei moralinio vakuumo.
Jei italai šiandien ką nors žino apie Lietuvą ir jaučia kultūrinę bendrystę su mumis, tai visų pirma Eimunto Nekrošiaus ir į italų kalbą išverstų lietuvių rašytojų dėka. Į prancūzų kalbą išverstas Ričardo Gavelio „Vilniaus pokeris“ ir Tomo Venclovos poezija yra svarbesni ryšiui su išsilavinusiais prancūzų sluoksniais megzti nei šimtai oficialių pareigūnų vizitų. Jei Šiaurės Europos kraštai ką nors tikra žino apie Lietuvą ir jaučia mums autentišką simpatiją, tai visų pirma Oskaro Koršunovo teatro dėka.
Todėl proginės kalbos ir menininkų apdovanojimai man primena neištikimo vyro elgesį su apgaudinėjama žmona. Jai perkamos brangios dovanos, sakomi jausmingi, ašaringi komplimentai. Bet tai niekaip nekeičia fakto, kad be jos galima gyventi. Dar daugiau - laimė ir gyvenimo prasmė slypi tikrai ne joje.
O kultūra Lietuvoje tiesiog buvo paaukota socialiniam eksperimentui, kurio pavadinimas - neoliberalioji dogma. Piliečiai yra pirkėjai, balsuotojai, reitinguotojai ir vartotojai. Kultūra turi būti efektyvi ir suvadybinta. Ji turi gyventi iš projektų, kuriuose vartojami rinkodaros atpažįstami raktažodžiai. Tiesa, dar egzistuoja menininkų jubiliejai ir jų ligos, į kurias tenka atsižvelgti.
Viskas. Štai ir visa mūsų kultūros strategija ir politika.
