Ar saldu turėti savo teatrą?

„Praba” reikalinga! GI teatro nuotrauka

„Tai galimybė rūpintis savo spektakliais, kad jie nenumirtų“, – šitaip artistas Gytis Ivanauskas formuluoja pagrindinę priežastį, dėl kurios jis praeitą rudenį įkūrė savo GI teatrą.  Su pirmuoju spektakliu „Praba“ Gyčio trupė įsiterpia ne tik į Kauno ar Nacionalinio dramos teatro didžiąsias scenas, bet gastroliavo ir po Lietuvą.

Koprodukcija su Kauno dramos teatru palengvina spektakliui gyvenimą šio teatro scenoje. Tačiau kadangi „Praba“ priklauso GI teatrui, jis ir turi teisę rūpintis pasirodymų grafiku, gastrolėmis, reklama, įvaizdžiu. Ir rūpinasi su užsidegimu!

Gytis iš patirties žino, kad jeigu „Praba“ priklausytų Kauno dramai ar, tarkime, Lietuvos šokio informacijos centrui, niekam nerūpėtų  pasirodymų dažnumas taip smarkiai, kaip tai rūpi patiems šokėjams.

Iš Telšių, kur šoko „Prabą“, jie gavo tokį gerbėjų laišką, kad Gytis, prisipažino, verkė skaitydamas. Nes ten parašyta: „Jeigu jūs kada nors sugalvosite, kad jūsų niekam nereikia, tai, žinokit, klystate, jūsų labai reikia“.

Kitas teatrinio gyvenimo variantas – „cezario grupė“ ir jų spektakliai. Tai nėra atskiras teatras. Tai tik pavadinimas, jungiantis režisierių Cezarį Graužinį ir jo buvusius studentus, su kuriais pastatyti trys spektakliai – „Arabiška naktis“, „Už geresnį pasaulį“, „Pasikėsinimai“. Ir – drauge su Jaunimo teatru – „Užsispyrėlės tramdymas“.

Grupės ūkis ir likimas – Teatro ir kino informacijos ir edukacijos centro (TKIEC) rankose. Kad būtų rodomi „cezario grupės“ spektakliai, TKIEC vadovas Audronis Liuga turi susitarti su kokios nors tinkamos scenos šeimininkais.Užtat „cezario grupei“ nereikia sukti galvos dėl buhalterijos, projektų rašymo, rėmėjų paieškų, salių nuomos. Tik repetuoti ir vaidinti. Kartais – net ir tarptautiniuose festivaliuose, kuriuos rengia Naujosios dramos akcijos partneriai Latvijoje, Estijoje, Suomijoje.

Tačiau ar neatrodo, kad „cezario grupės“ spektakliai lyg ir yra, lyg ir jų nėra? Pabandyk kreiptis į Audronį Liugą, kodėl talentingai sukurta „Arabiška naktis“ vaidinama nedovanotinai retai, ir išgirsi ilgiausią sąrašą projektų, kuriais šiuo metu užimtas TKIEC. Centras dirba su suomiu Kristianu Smedsu, repetuojančiu Vilniuje, bendradarbiauja su vengru Arpadu Schillingu, kurio laboratorija vengrų ir lietuvių aktoriams bus gegužę, centras  rūpinosi brito Timo Croucho vizitu.

Taip, visi naujo teatro žodžiai Lietuvoje pasigirsta  TKIEC’o ir jo Naujosios dramos akcijos dėka. Taip, be Audronio Liugos tarptautinių pastangų mes nenutuoktume, kas ir kaip vaidinama bei rašoma scenai svetur. Nepažinotume Jevgenijaus Griškoveco ir Edinburgo favoritų. Patys neturėtume Mariaus Ivaškevičiaus su jo „Kaimynu“, „Malyš’u“, „Madagaskaru“, „Artimu miestu“. Neturėtume Gintaro Varno spektaklių „Portija Koglen“, „Tolima šalis“ su visais teatriniais apdovanojimais bei Nacionaline premija. Neturėtume ir pačios „cezario grupės“, taip pat įvertintos Auksiniu scenos kryžiumi už debiutą – „Arabišką naktį“.

„cezario grupė” pelno „kryžių” už geriausią debiutą. Ramūno Danisevičiaus nuotrauka

Be TKIEC’o neturėtume ir vaidinimo vardu „Lietuvos diena“ – tai bus naujausias „cezario grupės“ darbas, kuriam artistai su režisieriumi dabar ruošiasi, rašo grupinę pjesę. Bet, nors dar neįvyko „Lietuvos dienos“ premjera, jau galima išburti jos ateitį. Su geguže pasibaigs eilinė Naujosios dramos akcija, premjerinis spektaklis dar kiek papulsuos ir netrukus TKIEC’o vadovas užsikraus naujais be galo svarbiais ir įdomiais tarptautiniais projektais, o gyvai ir šviežiai „Lietuvos dienai“ teks grimzti Lietuvos teatro istorijon drauge su „Arabiška naktimi“, „Pasikėsinimais“, „Už geresnį pasaulį“. Tiesa, jei spektaklis itin pavyks, jis išvažiuos į tarptautinius festivalius.

„Praba“ greito nugrimzdimo istorijon stengiasi išvengti, nes jos autorius nesusigundė šito spektaklio kurti po patikimu stogu. Gal ir jokio stogo šeimininkai nesusigundė priimti „Prabą“, pamatę svetimą sau estetiką eskize. Tačiau „Prabos“ ir „Arabiškos nakties“ likimai atspindi reiškinį, kuris jau tapo problema. Kai spektaklis priklauso ne atlikėjams, o organizacijai, jis būna našlaitis.

Ne kartą girdėjau įsiutusių artistų monologus ta tema. Jais nesirūpina! Tos pasipiktinimo strėlės būna nukreiptos į du informacijos centrus. Vienos – į jau minėtą Teatro ir kino, kitos – į Lietuvos šokio informacijos centrą (LŠIC). 

Abu centrai padarė labai daug, kol įsitvirtino ir tapo visuomenės akyse tikrai reikšmingais. Ar iki Audronio Imbraso pastangų kas nors plačiau domėjosi šiuolaikiniu šokiu? Toks menas egzistavo tik dalies šokio profesionalų sąmonėje. Inertiškoje – ypač kultūros atžvilgiu – Lietuvoje kiekvienas naujesnis žingsnis beviltiškai klimpsta. Bet matykime LŠIC veiklos rezultatą: Naujasis Baltijos šokis, prasidėjęs kaip kuklių lietuviškų premjerų peržiūra ne itin gausiam prijaučiančiųjų ratui, dabar tapo prestižiniu tarptautiniu festivaliu. Jo laukia ne vien šokėjai.

Lietuviškų premjerų jame tebesama, apie jų artėjimą išdidžiai pranešama tada, kai skelbiama viso festivalio programa. Ta pati GI teatro „Praba“ yra Naujojo Baltijos šokio kūdikis. Tai reiškia, kad, kol vyko repeticijos prieš eskizą festivalyje, būsimo teatro direktoriui Gyčiui nereikėjo rūpintis repeticijų salės nuoma, atlikėjų honorarais, reklama ir visa kita buitimi.

Kitos LŠIC iniciatyvos – lietuvių šiuolaikinio šokio choreografų kūrybos pristatymai, „Vilniaus šokio spaustuvė“, edukacinės programos.

O kaip laikosi atskiri choreografai? Savo teatro neįkūrė Aira Naginevičiūtė, viena įdomiausių lietuvių šiuolaikinio šokio kūrėjų. Kaip „cezario grupės“ kūryba laikosi po TKIEC stogu, taip Airos ir jos šokėjų „Processus“ ir „Nėščia tyla“ – po LŠIC. Ar dažnai mes matome tuos du spektaklius, ar girdime apie juos? Panašiai kaip ir apie „cezario grupės“ repertuarą. O juk tai lietuviško šiuolaikinio šokio viršukalnės. Neabejoju, kad Aira, gavusi geriausios sezono choreografės apdovanojimą už „Processus“, taip pat jaučiasi nelaiminga, užmiršta, nepropaguojama ir negalėtų pasigirti tokiais laiškais, kokius Gytis gavo iš Telšių.

Vadinas – darykime nemalonią išvadą – abu centrai, sugebantys įžiebti naujus talentingų menininkų kūrinius, nesugeba rūpintis jų gyvavimu ir išlikimu? Arba tai tiesiog nėra abiejų centrų prioritetai? Arba jie mažai tiki savo projektų sėkme? Nepasitiki žiūrovų smalsumu?

Bet pažiūrėkime į tą patį skaudulį ir kitaip. Paskačiuokime jėgas. Kas yra iškilmingai skambantis TKIEC? Viso labo du žmonės. O LŠIC? Dvigubai tiek, ir ne daugiau. O kiek projektų kiekvienas sukuria ir įkūnija kasmet? Skaičių pamestume. Kiekvieną rudenį kiekvienam projektui jie renka rekomendacijas. Pasirašinėdama dalį jų, matau tas šūsnis projektų. Kai kurie jų būna skirti sukurtų spektaklių sklaidai. Nes kaip tu juos sklaidysi be paramos? Bet ar visi projektai gauna paramą? Naivus klausimas.

Ir čia vėl iškyla prieš akis linksmas Gytis, liūdna „cezario grupė“ ir susikrimtusi Aira. Gytis laimingas, jog jis užimtas kūryba savo teatre ir rūpesčiu, kad jo spektakliai nenumirtų, t.y. sklaida. Gytis išdidus, kad su savo bendradarbiais jie nesikalba apie pinigus. Niekas iš jo kolegų nepaklausė „Kiek mokėsi?“ Nes kai kažkas iš pakviestųjų to paklausė, Gytis jo nebekvietė.

Nueinantis „Processus”. LŠIC archyvas

Ar yra menininkų, neklausiančių, kiek jiems mokės? Ypač – kiek mokės tie du solidūs centrai, kurie, anot viską žinančių, yra solidžiai finansuojami? (Būkime tikslūs – finansuojami ne centrai, ne jų iniciatyvūs vadovai, o projektai. O jei ir gauna, tai vieną projektą ar spektaklį turi sukurti už keletą tūkstančių litų.) Ar yra menininkų, kurie linkę vien iš meilės savo spektakliams patys nors kiek pasirūpinti jų likimais – kaip nepriklausomo teatro direktorius Gytis ir jo kolegos? Ar nesugalvota, jog jeigu jau yra tokie centrai, tai jie automatiškai turi, privalo, gali nudirbti absoliučiai visus darbus?

Dabar ant kojų stojasi ir repertuarą palengva kuria Menų spaustuvė. Manyčiau, situacija panaši. Jei kiekvieno sukurto spektaklio autoriai jausis ir jų šeimininkais, spektakliai išgyvens. O jei lauks rūpesčio „iš viršaus“?